Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai dešimtuosius metus vykstantis, vienas masiškiausių Panevėžio regiono kuriantį jaunimą telkiančių projektų. Jį vykdo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. „Kupiškėnų mintys“ – vienas iš partnerių.
Per devynerius metus projekte dalyvavo daugiau nei 700 moksleivių, apie 30 proc. jų – kelerius metus iš eilės. Ne vienerius metus šiame projekte dalyvauja ir Kupiškio krašto jaunieji kūrėjai. Praėjusį mėnesį į „Nevėžio“ tribūną antrą kartą „užkopė“ Subačiaus gimnazijos autoriai.
Ta proga mūsų laikraštyje svečiuojasi šių metų liepos mėnesio projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ kūrėjai iš Panevėžio, Velžio (Panevėžio r.), Subačiaus (Kupiškio r.) mokyklų.
Šįkart Panevėžio kraštui atstovauja Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos jauniausi kūrėjai Jonas, Lida, Vakarė ir Modestas. Jų mokytoja Dalia Liorančienė. Taip pat savo kūrybą pristato panevėžietė Viltė Želnytė – Velžio gimnazijos abiturientė. Jos mokytoja Beata Viederienė.
Viltė Rokaitė iš Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos savo poetine kūryba prie šio kūrėjų būrio labai harmoningai pritapo, įnešdama ir vasariškos saulės, ir lietaus.
Austėja Dūdaitė projekte dalyvavo dar tada, kai mokėsi „Vyturio“ progimnazijoje. Dabar ji – jau Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos mokinė. Tačiau pasikeitimai gyvenime, laimei, nenuslopino noro kurti.
Subačiaus gimnazijai atstovauja Augustė, Eglutė, Emilija ir Domantas. Juos pastebėjo gimnazijos mokytoja Lina Kilienė. Kaip ir pirmąjį kartą, subatėnai pasirodė – šviežiai, netikėtai, nuo poezijos iki sakmės.
Apie projektą būtina dar pasakyti, kad tai nėra varžybos, čempionatas ar konkursas. Tai galimybė pasidalyti kūrybine mintimi, o mokytojams – pastebėti kūrėją.
Džiaukimės kiekviena kūrybine kibirkštėle. Juk tas, kas kūrė, tas negriaus.
Skaitykime!
Jonas Butrimas (5 kl.)
„Jonui labai patinka skaityti knygas, mokytis anglų kalbos, žaisti su radijo bangomis valdomomis mašinomis. Jis mokslo pirmūnas, į kurį lygiuojasi kiti klasės mokiniai. Po pamokų vaikinas skuba į krepšinio treniruotes“, – pasakoja mokytoja Dalia Liorančienė.
Raganaitė
Ragana, vardu Lina,
Joja ant šluotos greita.
Ragana – žavi būtybė,
Apsirengusi savom grožybėm:
Ant galvos skrybėlaitė juoda,
Ir suknelė skylėta, pilka.
Nors batukai labai iškleipti,
Raganaitei vis tiek jie geri.
Skuba, lekia raganaitė,
Net ir debesis išvaikė.
Kai naktis tamsi labai,
Nieks nemato jos visai.
Nėra ji ragana pikta,
Tik meilės nesulaukia niekada.
Todėl kerus ji ir naudoja,
Nes nori būti išrinktoji.
Lida Spornova (5 kl.)
Ragana
Ragana žliba pamatė,
Kad pakrūmėje gyvatė.
Kruta, raitos palei tvorą.
Senė ją pagauti nori.
„Lida labai sportiška mergaitė, puiki mokinė. Lanko lengvąją atletiką Panevėžio sporto centre, jai patinka piešti, skaityti knygas, keliauti“, – mokytoja Dalia Liorančienė.
Šliaužia patvoriu susigūžus,
Taikosi pagauti šliužą
Už galiuko uodegytės
Ir ant rankos apsivyti.
Varvins nuodus į stiklinę
Ir gamins sau užpiltinę,
Sąnarius senus ištrynus,
Jos ant šluotos pas kaimynus.
Vakarė Pranckūnaitė (5 kl.)
Mokytoja Dalia Liorančienė: „Vakarė – šauni, žingeidi mokinė, besidominti kanadiečių popmuzikos atlikėju Džastinu Byberiu. Laisvalaikiu ji žaidžia rankinį, tinklinį, kvadratą. Labai mėgsta važinėtis dviračiu ir riedlente“.
Žemyna
Žemyna motina,
Tave pasveikinti skubu.
O Deive žemės,
Davei gyvybę daugeliui kartų.
Tavo plaukai – berželių šakos,
Auksinės saulės raukšlės kaktoje,
Dangaus mėlynės Tavo akys,
Ir ežero bangelės, atsispindinčios jose.
Jokie pasaulio turtai neprilygsta
Grožiui tavųjų miškų.
Visi pasaulio stebuklai nublanksta,
Kai į Tave žiūriu.
Žemyna motina,
Esu dėkinga, kad čia gyvenu.
Lenkiuosi Tau,
Už galimybę būti po tavo sparnu.
Modestas Kriukas (5 kl.)
„Modestas – mokslo pirmūnas, kuris domisi kompiuteriniais žaidimais, nori pažinti pasaulį keliaudamas. Jis niekada nesėdi rankų susidėjęs: lanko futbolo ir plaukimo treniruotes. Labiausiai vaikinui patinka kūno kultūros pamokos“, – pasakoja mokytoja Dalia Liorančienė.
Aitvaras
Ar gerai, ar blogai?
Bet aitvaras neša pinigus retai.
Gal kada nors nudžiugins mus
Ir atneš visiems didelius turtus?
Skraido aitvaras aukštai,
Gano debesis žvaliai,
Ir pamatai netikėtai:
Iš dangaus nukrinta pinigai.
Aitvare, į ką tu panašus?
Turi uodegą ir du sparnus.
Bet tu man visai nebaisus
Neški mums, prašau, turtus.
Augustė Krisiūnaitė (8 kl.)
„Mėgstu piešti akvarele, skaityti ir žiūrėti filmus. Domiuosi medicina, menu, mada, muzika. Turiu svajonę aplankyti Rytų Aziją. Kūryba man – įsižiūrėjimas į detales, nuolatinis klausinėjimas – ,,kodėl taip yra”?“
Kraujažolė
Seniai seniai už jūrų marių buvo mažas kaimelis, kuriame gyveno ragana. Visi gyveno taikoje ir darnoje: kaimiečiai eidavo pas ją gydytis, klausti patarimų, o geroji ragana mielai jiems padėdavo. Vieną dieną į kaimelį atvyko jauna mergina. Pamačiusi, kokie kaimiečiai laimingi, nusprendė ir ji čia apsigyventi.
Atėjo sėjos metas. Kaimiečiai kaip visada ėjo prašyti raganos paburti, kad derlius geriau augtų. Raganai baigus, visi ėjo švęsti, taip pat pasikvietė ir naujokę. Ji lengvai pritapo prie kaimiečių, o žmonės susidraugavo su ragana.
Praėjo savaitės, mėnesiai, tačiau derlius nė kiek neaugo. Susirūpinę kaimiečiai patraukė raganos namų link, bet juos sustabdė jaunoji naujokė.
– Kaip jūs galite ja pasitikėti? Ji juk ragana, ji apgavo jus ir paliko be duonos kąsnio. Jūs turėtumėte ją nužudyti!
– Ką čia kalbi!? – aiktelėjo moteriškė. – Ragana mūsų visų ir tavo draugė. Ji taip nepasielgtų. Ji – geroji ragana.
– Aš irgi taip maniau, – gynėsi mergina, – tačiau ji yra blogoji ragana. Gerųjų raganų kraujas yra baltas kaip sniegas, o blogųjų – juodas kaip anglis. Anądien mačiau, kaip ragana persipjovė pirštą ir iš jo srūvo toks juodas kraujas, kad net akyse aptemo. Aš prisiekiu Dievu, ji tikra ragana. Mes turime ją nužudyt!
Pasibaisėję ir nustebę kaimiečiai iškart ėmė keisti nuomonę apie savo geradarę. Kaip jie galėjo būti tokie kvaili ir pasitikėti ja?! Pasičiupę šakes artėjo prie raganos namo. Aptiko ją ramiai sėdinčią kiemelyje. Visi ją išgynė į išdirbtą lauką.
– Neapgausi mūsų! Čia tavo darbas! – užplūdo ją vieni.
– Nužudyt ją! Nužudyt! – skandavo kiti.
O ragana tik atsakė:
– Darykite kaip norite, tik paskui nesigailėkite, kad pasitikėjote nepažįstamuoju, o senam draugui nugarą atsukote.
Staiga į raganos nugarą susmigo šakės ir išsiliejo akinančiai baltas ir skystas kraujas, kuris užliejo visą išdirbtą lauką. Vos kaimiečiai suprato klydę, jaunoji mergina pavirto į bjaurią senę, kuri tik nusijuokė ir nusitempė visus išdavikus po žeme. Kaime liko tik ištikimiausi raganos draugai, kurių apgavikė nepajėgė nusitempti kartu. Tame lauke, kuriame gulėjo raganos kūnas, akimirksniu pridygo žolių baltais žiedais. Likusieji tas žoles pavadino kraujažolėmis. Per kraujažoles geroji ragana dar vis gydo, padeda paprastiems žmonėms.
Domantas Pilkauskas (9 kl.)
„Kūryba nėra vien tik malonumas. Tai ir sunkus darbas – juk kiek kyla jūros bangų, kol nugludina pakrantės akmenėlius. Panašiai glūdinamas ir poetinis žodis…“
Likimo nėra?
Kaip blaškomas vėjo pargriautas,
Kaip mestas nuo pat debesų,
Man, rodos, aš tas prarastasis,
Kuris dingo iš „sąrašų“.
Kai tik kas įvyksta,
Aš ieškau savo klaidų,
O nerimas verdantis rimsta,
Kai aš neieškau kaltų.
Bet kaip suvaldyti likimą?
Ar jis iš tikrųjų yra?
Jei taip, tai kodėl nepajėgiam,
Ištaisyt padarytų klaidų?
Eglutė Aksamitauskaitė (12 kl.)
„Gyvenu miškelyje, man patinka saulėtos vasaros dienos, žydinčios pievos, kurios sužadina vaikystės nostalgiją, žavi ankstyvas ryto rūkas. Domiuosi psichologija ir paleontologija. Nieko nėra nuostabiau už žygį į gamtą ieškoti akmenukų su fosilijomis, kurias galėčiau vėliau ištyrinėti. Tokiuose žygiuose blyksteli ir kūrybinės mintys, kurias vėliau užrašau“.
Fantazija
Laukais brendu aš ir mąstau:
Kaip noriu grįžt aš į vaikystę,
Į vaikystę, kurioje
Tigrinė antis vaikšto, pyksta,
Kai saulė kaitina laukų paviršių
Ir maloniai mane svaigina…
Aš užsimerkiu ir matau
Geltoną krokodilą šalia geltonos vilos –
Kiek daug geltonos aš regiu,
Man darosi labai baugu!
Ir ima spiegti saulė,
Paleidžia žaibą kartų, elektrinį,
Tas žaibas elektrinis
Pakviečia eit į pilį.
Grįžtu į pilį realybės.
Grįžau į pilį realybės,
Kur užkliuvau už grotų,
Tos grotos pilnos realumo,
O aš jaučiuos kaip idiotas…
Emilija Pilkauskaitė (8 kl.)
„Laisvalaikiu patinka groti pianinu, piešti. Dažnai leidžiu laiką gamtoje. Mėgstu lankytis įvairiuose koncertuose. Dažnai nutinka akistatos su aplinkos grožiu – argi tai ne kūrybos gija?“
Šviesa pasauliui
Iš delno tau saulę nusiųsiu,
Tik kažin, ar ją besurasiu?
Ar ją gavęs, dalinsi pasauliui?
Ar leistum saulutei liūdėti?
Ar leistum saulutei pabėgti?
Ar leistum, ar leistum, ar leistum?
Ar padalinsi saulutę pasauliui?
Kad galėtų žibėti, spindėti?
Ar padalinsi?
Kad galėtų pasklisti,
Įleisti šviesos į pasaulį,
Kad galėtų tamsą nuplauti šviesa.
Milžinas ir pypkė
Vieną kartą sėdėjo milžinas ant kalno ir svajojo.
Kiti milžinai sakydavo, kad geriau tegul eina dirbti, o ne ant kalno mintis dėlioti, vis vien iš to jokios naudos. Bet jis vis tiek darė tą patį.
Sykį svajotojas pasiėmė pypkę ir užsirūkė. Iš pypkės staiga pradėjo kilti minkšti, dideli ir putlūs dūmų kamuoliai.
Nuo to laiko milžinai negalėdami atsistebėti šiuo nuostabiu svajotojo kūriniu, susėsdavo ant kelmų ir valandų valandas stebėdavo keistuosius kamuolius, kol patys suakmenėjo.
Štai kas nutinka, ilgai patingėjus. Milžinai akmenimis, o dūmai – debesimis.
Viltė Želnytė (12 kl.)
Beata Viederienė: „Tai – kūrybiniai bandymai, savojo kelio paieškos, žodžio skambesio tikrinimas ir nedrąsus poetiškas, proziškas pasižvalgymas“.
Aš noriu, kad mane sugriautų, paverstų mane pelenais ir vėl atgaivintų. Suplėšytų mane, atskirtų mano odą nuo kaulų ir paskui ją vėl sulipdytų. Sukurtų mane pagal savo paveikslą, pagal visus norus, užgaidas, svajones ir aistras. Aš noriu būti moliu tavo rankose ir leisiu tau daryti su manimi viską.
Padaryk mane tokią, kokią sapnuoji naktimis, tokią, apie kurią svajoji, kai nukeliauji mintimis. Aš esu pasiruošusi visa tai iškentėti, jeigu pagaliau būsiu tobula, kaip Deivė iš dangaus, būtent tau sukurta.
gražios merginos neturėtų būti protingos
gražios merginos neturėtų būti valdingos
gražios merginos negali išsakyti savo nuomonės
gražios merginos – tik auka vyrams grobuonims
gražios merginos nemąsto
gražios merginos nevalgo…
gražios merginos yra protingos
gražios merginos yra išradingos
gražios merginos gali būti lyderės
prezidentės, astronautės, sumanios politikės
gražios merginos rūpinasi savimi ir yra sėkmingos vadybininkės
gražios merginos ieško teisybės
gražios merginos žino – išvaizda nenulemia asmenybės
gražios merginos supranta – jos nuostabios būtybės.
Krenta lašeliai lietaus rudeninio,
Stoviu apšalusi nuo vėjo ledinio.
Kiekvienas lašelis – mikroskopinė ląstelė:
Veikia, dirba, siekia savo didybės,
Kol trenkias į kietą stadiono granitą.
Noriu išplėšti savo širdį iš krūtinės ir perdurti durklu. Juk man skauda. Nebegaliu pakęsti to jausmo. Aš jo ištroškęs, ropoju keliais, kabinuosi nagais, kad galėčiau paskutinį kartą gauti tavo ambrozijos, kurios paragavęs nebenorėsiu nieko kito. Aš nusidėjėlis tavo akivaizdoj ir tik tu gali mane teisti, man atleisti ir suteikti sielos ramybę. Kruvinomis su žemėmis sumaišytomis ašaromis verkiu už tavo skausmą. Kas tave taip nuskriaudė, kas tave išniekino ir privertė jaustis pamiršta? Nenoriu, kad tu jaustumeis silpna, kai esi tokia galinga. Lietuva, prašau, pasakyk, kodėl tu man esi tokia brangi?
Viltė Rokaitė (10 kl.)
„Išduosiu paslaptį – mano dėdė rašė eiles.
Keisti pomėgiai užkrečia, tad pamėginau ir aš. Taip supratau, kad labai gera savo jausmų pasaulį atskleisti eilėmis…“
Ateis pavasaris su sakuros žydėjimu,
Su pienės pumpuru, su vyturio giesme,
Su saulės šypsnio tavo akyse spindėjimu,
Šaltinio tyliai almančia versme.
Sušildys širdį saulės spindulys pirmasis,
Ir vėjo šuoras tavo plaukus sutaršys.
Tiktai vis nežinau, kodėl, mielasis,
Kodėl krūtinėj dar toks gyvas ilgesys…
Šypsausi saulei, šypsausi vėjui –
Daina suspurda paukščiu širdyje.
Kas džiaugsmą šitokį sukėlė,
Jums neišduosiu aš, deja.
Bijau, kad niekas nepavogtų
To šypsnio, džiugesio širdies,
Ar žodį pasakytų koktų –
Visai ne tokį, kur tikies.
Tada vėl atkeliautų storas
Lyg kūlverstukas ilgesys.
Ir vėl tada atšaltų oras,
Užslinktų sielą debesis…
Lietus širdy, lietus už lango.
Visur taip šalta ir žvarbu…
Tik ko tos mintys sunkios lanko,
Dėl jų takelio nerandu.
Norėčiau saule nušviestos pievelės,
Dangaus žvaigždėto virš galvos.
Dar srauniai tekančio upelio,
Pušies prie jūros ant kalvos…
Norėčiau garsiai nusijuokti,
Basa pabėgti nuo lietaus.
Bet paukščiai rudenį jau baigia suokti,
Jų linksmą giesmę kas pagaus…
Austėja Dūdaitė (9 kl.)
„Kūryba man padeda pastebėti grožį pilkos kasdienybės detalėse, įžvelgti sąsajas tarp nesuderinamų dalykų ir suvokti akimirkos laikinumo žavesį. O svarbiausia, kurti – gera!“
Daug žvaigždučių, žvaigždelių, žvaigždžių
Sukabintų virš miškų plačių.
Ar kas matė, jautė, girdėjo,
Kaip šakos dejavo dėl vėjo?
Daug pušaičių, pušelių, pušų.
Aš joms saulės spindulį nešu.
Ar kas žino, atrado, suprato,s
Kokius tolius, audras pušys mato?
Vasara – šmaikšti mėlynakė.
Juokiasi srauniais upeliais,
Nešioja plaukuose plaštakę.
Ir visada anksti kelias.
Rytais rasą gurkšnoja.
Dienomis laksto laukais,
Smilgos neduria kojų.
Ruduo. Gal jis neateis…
Pušys susminga į dangų
ir jis prakiūra.
Ant mano veido
išsilieja saulėlydis.
Sulipdo lūpas, blakstienas.
Skruostų duobutės
pilnos spindulių.
Pušų sakais pakvipusių.
Vasarinė suknelė
Skruostai išraudę nuo saulės ir vėjo,
o mano suknelė išblukusi.
Jos sagos dailiai nugludintos,
kaip žvilgūs gintaro gabalėliai –
gestančio vakaro žarijos,
kurias rinkau vėsiame smėlyje.
Ji vis dar prisimena –
žvaigždės virš jūros sūrios.
Pasisveikinai
kaip vasaras sveikina
vis krenkščiantys rudenys.
Šaltais žodžiais nuplėšei
šlapią gležną lapelį,
kuris stipriai glaudėsi
prie žilvičio garbanų.
Kai įmerksiu lapelį
į šiltą ir kvepiančią
avietinę arbatą,
atsisveikinsiu.
Vėjo sūkurys.
Elegantiškas skėtis
Šoka lietuje.
Blyškus beržynas.
Medžiai tokie jaunučiai,
O jau pražilę.
Gyslotos šakos.
Pušys girdi – alsuoja
Mano šešėlis.
Voratinkliuoto
Šulinio akis žiba.
Iškvepia aidas.
Šalčio nuoskaudos
Languose išraižytos.
Neverk, žvakele.
Snaigių deimantai.
Apsunkusia suknele
Eglė skundžiasi.
Liežuviu gaudau
Trapius dangaus laiškelius.
Šalti, neskaitau.
Šnabžda upelis.
Su smiltimis išplaukia
Miško paslaptis.
Išpūstažandė
Varlė pamerkė akį.
Abu šypsomės.
Saulės spinduliai
Įstrigę blakstienose.
Šilta ašara.
Aštriablakstieniai
Kaštonai žvelgia tolyn.
Šmėkšteli kirvis.
