PRĖ MORIŲ (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Anųdėn nuvėjau prė mūsų morių. Ne pležan, kur visi drybso smėlin įsikosį ar kur žolas voliojas. Ajau pakrunti: sakau, pažiūrėsiu, kėp morios atrodžia. Ko tolyn ajau, to navatniau doras.
Žiūriu, seniokas su mėškeri sėdžia. Aš jom kad surakau: „Padėk, Dieve!“ Tasai tik pakėla golvų ir soko: „Ko dabar bliauni?“ Sakau: „Geros žvejybos linkiu.“

O jis mon atgalio soko: „Ne tėp linki. Raikia sakytėn nė žvyno, nė vodagos.“ Nesupratau – kėp ti nė žvyno, nė vodogos? Jaigu žuvis ba žvynų ir ba vodagos, taigi jau išdorota, dabar mundriai soko filė? O čia morios, ir gyva būdama žuvis turi ir žvynus, ir vuodagų.

Do norėjau paskalbatan, ale matau, kad susraukįs žvejys unt manį žiūri, tai ainu toliau. Va, netoli kranto guminaj valtalaj do vienas žvejys sėdi. Ošei jau kėp žinovas jom rėkiu: „Kėp sakas meškeriotėn? Linkiu žuvės ba žvyno ir vodagos!“

O tasai mon atsoko no undenio: „Motos, kad ariekėlas, sanal, padauginai! Meškerioja tik pakruntaj, o unt undėnio žvejoja. Ir do: kur tu matai žuvį ba žvynų ir vodagos?“
Ošei nenuslaidžiu: „Matyt nemačiau, ale pakruntas žvejys pamokino, kėp geros žvejybos linkėtėn.“

Ir tas tik runku pamojo, kad aičia tolyn, ir neslaida kalbos toliau. Navatni tė žvejai. Kalbatėn nenori, o kai geros volios žmogėlis palinki, kad saktųs, užu pijokų palaiko.

Ainu toliau. Žiūriu unt kalnalo motarala stovi runkas aukštyn iškėlus. Prėjau artyn, pasisveikinau, nėkruta, kėp stovėjo, tėp ir tabastovi. Bokstalajau pirštu par grobus, tadu kad šoks, kad pradas rėktėn: „Gėlbakit, prėkabiauja!“ Stoviu. Tyliu. Klausaus. Kė baigė žviegtėn, klausiu, kas jų užpuolo.

„Kas, kas – tujai. Voikšto visokė čia!“ Mėginu tai motaralai aiškytėn, kad ajau takeliu, pamačiau, kad stovi runkas iškėlus, pamislijau, kad kas atsitiko. O kė pakolbyta tylajo, išsigundau, kad kas blogai nebūt atsitikį.

„Nu, kas gi prė tomstos tokiuos matos balįs, gali rami būtėn“, – norėjau nuramintėn tų ponių, ale do labiau užpykdžiau. Supratau, kad norėjo būtėn palaikyta jaunikli, ošei nieko nepamislijus, kėp soko kultūringai, seni pavadinau.

Po tokių pasvoikščiojimų tėp ir nepamačiau mūsų morių grožio – kur dėsi kojų, ti vis navatni žmonas. Gol kitų kartų labiau pasisaks?