ZOBOVOS (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Pas kaiminkų atvažiovo anūkai. Labai jų laukė. Jau gol kokia nedėlia, kėp visus potvorius, pošalius pradėjo kuoptėn, lungus mazgotėn. Nebar kadu ir sustiktėn, paskalbositėn. „Mėsčionys mono anūkėliai, unt plento kų jė ti moto. O čia oras grynas, namimis volgymas, toj balti veidėliai paraudonos“, – vis kasdėn mon par tvorų dirbdama sokė kaiminka.

Atajo tas čėsas, kai tė mėsčionys atvažiovo. Vakari ilgai girdėjos olasas, tik prietamoj nutilo. Unksti rytų mėsčioniokų tavai išvažiovo, o vaikus paliko bobutai dabotėn.

Bobuta no unkstyvo ryto puolo blynėlių kėptėn. Mat vaikai atsikels, volgytėn noras. Čia jinai tėp mislijo, anūkam tė blynėliai viškum nerūpėjo. Apė pietus tik atsikėla, nušliaužė prė stolo, paknibinėjo ir prošo bobutas sausų pusryčių. Nu kų ji supras, kas tė sausi pusryčiai. Soko, nieko neturi padžiovinus, raiks volgytėn šlapiai. Nesuskalbajo su vaikais.

Paskum anūkai soko aina pasbovytėn. „Aikit aikit, vaikėliai“, – apsidžiaugė bobuta.

Po kiek čėso žiūri, kad vaikai sėdi gryčioj nosis subėdį tiliponan ir vis kų ti moigo. Neiškintus paklausa vaikų, kų jė doro. „Kariaujam, – anūkai soko. – Čia tokia zobova. Katras daugiau priešam galvų nuraš, tas ir laimas.“

Baisu bobutai pasdora no tokių žaidimų, tadu sumislijo anūkus pamokytėn savo vaikystas zobovų. Nuvada jos prė smėlio krūvos. Berniokam liepa urvus kostėn, o mergiotam smėlio bundalas kėptėn. Pradžioj anūkai nelabai suproto, kėp bovytis, ale paskiau tėp įsiloida, kad vokarui atajus visi purvini kėp paršiokai, ale patenkinti sado prė stolo. Visųdėn lauki prabuvį nebaprošė jokių sausų valgymų, kirto bulbas su rūgpėniu tyladami – labai alkani buvo. O paskiau tik suvirto lovon ir sumigo. Nabajieškojo tilipono, užmiršo visas vainas.

Kitoj dienoj jau potys bobutas klausinėjo, kėp bovydavos maža būdama. Tako palapaj žaislų jieškotėn. Mergiotam atrodo sanas lalas, paroda, kėp jas suvystytėn. Berniokam dova kelias mašinalas. Liepa unt smėlio krūvos karjėrų pasdarytėn ir ti bovytis. Pradžioj sunkiai sėkės, paskui kėp įsiloida, tai ir volgyt sunkiai baprišaukė.

Navatniausia buvo, kėp po nedėlios atvažiovusėm tavom vaikai sokė, kų par mum dora. Vienas par kitų rakdami džiaugės, kiek smėlio privežė, o mergičkos kėp su lalam bovijos, bundalas kėpa. Pradžioj tavai nesuproto, kų jė dirbo ir kur buvo, tik paskiau atsigodojo, kad sanobinas zobovas vaikom parodam.

Gol ir gerai kaimi pas senelius vosarų vaikus paliktėn. Anūkam mūsų laikų zobovos labai navatnai atrodžia, ale vis tiek patinka bovytis.