Kupiškio krašto ambasadorystės svečioje šalyje idėja tarp kupiškėnų, gyvenančių užsienyje, rado atgarsį. Kupiškis jau turi savo atstovus Airijoje, Norvegijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje, Londone.
Savo miesto ir rajono ambasadoriai gali daug – skleisti žinią apie savo kraštą, įsilieti į jo plėtrą, padėti surasti investuotojų, teikti idėjas savo regionui, burti globalių kraštiečių bendruomenę šalyje, kurioje gyvena.
Šį kartą pakalbinome buvusią kupiškėnę Rasą Niurkaitę, kuriai Kupiškio krašto ambasadorės pažymėjimas įteiktas per Valstybės dienos minėjimą, kai ji viešėjo gimtinėje.
Tuo metu Rasos nespėjome pakalbinti.
Dabar jos atsakymai į „Kupiškėnų minčių“ klausimus atskriejo iš šiomis dienomis vos pakeliamo, neįprasto vasaros karščio kamuojamo Londono.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Esate meno sferos žmogus, teatro režisierė. Kodėl nutarėte tapti Kupiškio krašto ambasadore Londone? Kaip įsivaizduojate šią savo misiją? Gal jau turite konkrečių idėjų?
Kupiškis man davė tikrai labai daug. Čia atradau savo meilę teatrui, kurią ypač pažadino darbas su Vilija Morkūnaite.
Pasiūlymas ambasadoriauti buvo tikrai netikėtas, bet ilgai nesvarsčiau.
Jei gali kuo nors padėti savo kraštui, negali sakyti – ne! Aš planuoju veikti kaip kultūrinių mainų kuratorė.
Mane ypač domina darbas su jaunimu, ypač su tais, kurie savo ateitį sieja su meno sritimi. Augant Kupiškyje ir būnant žmogumi iš pirmosios kartos, gimusios laisvoje Lietuvoje, buvo sunku meną laikyti dalyku, kuriuo tikrai galėsiu užsiimti.
Man prireikė kelerių metų sugrįžti prie teatro. Norėčiau padėti Kupiškio jaunimui, kuris jaučiasi taip, kaip jaučiausi aš, neeikvoti metų ir paskatinti juos siekti savo tikslų.
Konkrečios idėjos dar tik gimsta. Mąstau apie mokinių darbų parodas Londone, meno stovyklą Kupiškyje su kūrėjais iš Londono.
Po valandos einu susitikti su Lietuvos kultūros atašė Londone, aptarti galimų idėjų, tad užklupote mane kiek per anksti (nusišypso – aut. past.).
ne tik Londone, bet ir kitose šalyse.
Papasakokite plačiau apie savo veiklą. Kur mokėtės, studijavote, dirbote?
Esu teatro režisierė ir dramaturgė. Šiuo metu daugiausia dirbu su savo teatro trupe „STIGMAcollective“. 2019 metais pradėjome rašyti pjeses.
Darbas su savais projektais labai įkvepia. „STIGMAcollective“ pasakoja istorijas, kurios nėra visada patogios, ir su savo darbais norime kelti svarbius klausimus apie šiuolaikinę visuomenę ir žmogiškumą.
Šiuo metu dirbame su trimis skirtingais projektais, kurie sceną turėtų išvysti artimiausiais metais.
O tarp projektų taip pat mano veikla susijusi su daugybe skirtingų Londono teatrų – dirbu su žiūrovais, užsiimu bilietų pardavimu, technine pastatymų dalimi ir renginių organizavimu. Teatrą bandau pažinti iš visų pusių.
Kokie keliai Jus atvedė į Londoną? Kiek metų ten gyvenate?
Pirmą kartą Londoną aplankiau 2015 metais, rezidentūros Šekspyro „Globe“ teatre metu.
Ten, studijuodama Škotijos karališkoje konservatorijoje, praleidau visą mėnesį. Londoną įsimylėjau iš karto.
Nors niekada neplanavau ir negalvojau palikti Lietuvos, grįžus mintys apie Londoną nenustojo kirbėti. Jis vis kvietė sugrįžti. Londone gyvenu jau šešerius metus.
Ar palaikote ryšius su emigravusiais savo tautiečiais?
Gėda prisipažinti, bet lietuvių draugų Londone beveik neturiu.
Todėl labai tikiuosi, kad tapus Kupiškio ambasadore, tai pasikeis. Noriu bendradarbiauti su vietos lietuviais ir su jų pagalba kurti kultūrinius projektus su Kupiškiu.
Ar dažnai sugrįžtate į Kupiškį aplankyti artimųjų? Koks Kupiškis dabar Jūsų akimis? Ar pastebite gerų permainų? Gal kažką reikėtų čia keisti?
Taip pat dažnai, kaip ir tada, kai gyvenau Vilniuje, kartą, du per metus.
Dabar bandau grįžti dažniau, nes dėl pandemijos Kupiškyje nebuvau daugiau nei dvejus metus.
Visada labai gera sugrįžti. Mes su šeima visada mėgdavome ir vis dar mėgstame keliauti po Lietuvą. Kupiškis visada išsiskyrė savo tvarka, o šiandien po aikštės remonto darbų, marių sutvarkymo ir (netrukus!) baseino Kupiškis tikrai yra Aukštaitijos traukos centras!
Ar svarbu žmogui žinoti savo šaknis, o gal to šiuolaikiniame pasaulyje nebereikia. Juk šiais laikais gana gyvybinga pasaulio piliečio idėja.
Šaknys žmogui yra būtinos. Jei šaknys tvirtos ir gilios, medis gali plėsti savo šakas ir augti. Be gilaus suvokimo, iš kur tu esi, labai sunku būti kažkur kitur.
Šiais laikais nebūti pasaulio piliečiu labai sudėtinga, ypač tada, kai mus visus liečia globalūs dalykai.
Pastarieji keleri metai tai patvirtino.
Aš didžiuojuosi būdama iš Kupiškio ir taip prisistatau žmonėms – mūsų miestelio vardą laužyta kalba bandė tarti žmonės iš šešių žemynų.
Pabaigoje toks banalokas klausimas, ar menas gali išgelbėti pasaulį. Aplinkui tiek destrukcijos, negatyvo ir pragmatiškumo, sumaterialėjimo. Ar žmonėms reikia meno, teatro, ar tai tik žmogaus, turinčio šiems dalykams gabumų, saviraiška, reikalinga labiausiai jam pačiam ir nedideliam būriui bendraminčių. Kas Jus labiausiai skatina pasinerti į kūrybos sferą ir nenusivilti? Kokių turite naujų kūrybinių ambicijų, planų, svajonių?
Teatras negali išgelbėti pasaulio. Bet teatras gali mokyti empatijos kitam. Teatre galime išgirsti kitų (ir kitokių) žmonių istorijas ir jas pajusti. Teatras treniruoja ir kartais kvestionuoja žmogiškumą.
Teatras, kaip saviraiška, yra giliai problemiška idėja. Mano filosofija, kaip teatro kūrėjos, yra visada pradėti nuo žiūrovo, nuo visuomenės, kurioje gyveni. Kas šiuo metu svarbu žmonėms, kokius klausimus turime kelti, kaip visuomenė. Tai man ir padeda nenusivilti, su savo darbais keliu klausimus, kurie man pačiai rūpi, ir dažnai būna, kad jie rūpi ir žiūrovams.
O ateities planai… Noriu, kad „STIGMAcollective“ pasiektų tokią poziciją, kad galėtume su projektais dirbti visus metus, koncentruodamiesi tik į trupę. Asmeniškai noriu dirbti ne tik Londone, bet ir tarptautiniu mastu (ir Lietuvoje!). Taip pat planuoju sukti ir į kino industriją. Planų yra, reikia tik dirbti!
