Vodonys – kaimas Šimonių seniūnijoje, Adomynės parapijoje. Gretimi kaimai Adomynė, Aluotos, Bugailiškiai, Miškinėliai, Puzionėliai. Per kaimą teka Šernupys ir Veltupys (Aluoties intakai). 2011 metais buvo du gyventojai. Seniūnijos duomenimis, šiandien čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs vienas žmogus.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Be kelio
Į Vodonis iš Kupiškio galima nuvažiuoti iš plento į Uteną pasukus Adomynės link ir ties pirmu šio kaimo vienkiemiu pasukus į kairę. Kur yra Vodonys, mums paaiškino šio vienkiemio gyventojas Kęstutis.
Iš pradžių kaimo keliukas, vinguriuojantis Vodonių link, buvo visai neblogas, bet artinantis prie tilto per upelį suprastėjo, o už upelio netrukus ir baigėsi. Toliau reikėjo važiuoti per pasėlius. Gerai, kad į šią kelionę išsiruošėme per sausrą. Kitaip per pažliugusius laukus tikrai būtume neišvažiavę.
Paradoksas, kad Vodonys yra palyginti netoli plento, bet neturi normalaus kelio. Iki jų nusigauti bekele labai sunku. Gal yra dar kažkoks keliukas, bet jo pėdsakų nepasisekė aptikti.
Apie sodybą ir jos gyventojus
Sužinojome, kad šiuo metu kaime nuolat gyvena vienintelė Elena Genė Šidlauskienė. Kituose keturiuose Vodonių vienkiemiuose senieji šeimininkai išmirę. Ten apsitvarkyti, pasibūti užsuka jų artimieji.
Sodybos šeimininkę radome kieme prie šiltnamio. Dviem vardais prisistačiusi moteris paprašė ją vadinti Elena. Taip visi vadina.
Pasikalbėti abi susėdome kieme po išlakiu kaštonu. Elena sakė, kad nelabai kas čia pas ją atvažiuoja. Tiesa, neseniai lankėsi šaldytuvų meistras. Kaskart užsuka dukra, gyvenanti ir ūkininkaujanti Šetekšnos kaime. Žentas nupjovė žolę sode ir kieme. Kita jos dukra gyvena Vokietijoje, o dar viena jau mirusi.
kieme po išlakiu kaštonu.
Elena sakė, kad nuo seno čia buvo Kazimiero ir Viktorijos Žilinskų kiemas. Šie žmonės neturėjo savo vaikų, paėmė ją auginti. Jie buvo giminės iš jos mamos pusės.
„Mano gimtinė Gučiūnų kaimas prie Salų, Rokiškio rajone. Mano tėvų šeimoje augo keturi vaikai. Aš turėjau brolį dvynį. Mamai su mažais vaikais buvo labai sunku tvarkyti buitį, nudirbti ūkio darbus. Mano tėvas buvo neįgalus. Sveikatą prarado, kai žiemą žvejodamas Salų ežere įkrito į eketę ir peršalo. Visa laimė, kad liko gyvas ir sugebėjo prisišaukti pagalbos. Susiklosčius tokiai situacijai buvo nuspręsta, kad mane paims auginti mamos giminės. Jie mane įvaikino. Mama Viktorija mirė, kai man buvo 13 metų. Vėliau tėvelis Kazimieras vedė Domicelę Šiaučiūnienę.
Vodonys buvo didelis kaimas, gal 30 kiemų. Buvo ir turtingų ūkininkų, kurie turėjo po 30 hektarų žemės, buvo ir neturtingų 3 hektarų savininkų.
Mokyklą lankiau Adomynėje. To mokslo daug ragauti neteko. Baigiau tik keturis skyrius. Visas gyvenimas prabėgo kaime. Dirbau kolūkyje laukininkystės brigadoje. Vėliau kiaulių ir karvių fermoje vienuolika metų sargavau. Ferma buvo Pagojės kaime, bet ją vadino Vodonių ferma. Dabar ten lentpjūvė“, – apie save ir kaimą pasakojo pašnekovė.
Sodyboje akį traukė senovinis tvartas. Pasak Elenos, visi trobesiai tėvelio statyti. Namas buvo medinis, pastatytas apie 1922 metus. Jau šiais laikais ji pasirūpinusi, kad jis būtų apmūrytas. Mat namo sienos buvo tokios sukiužusios, kad katinas pralįsdavo.
Sužavėjo baltais ir rausvais žiedais marguojantis nemažas bijūnų darželis prie namo. Kitame jo šone buvo matyti rožių ir vienadienių žiedai.
„Labai mėgstu gėles, bet nebėra sveikatos ravėti. Prie visko reikia pridėti ranką, kad gražiai, tvarkingai atrodytų.
Gyvenome ūkiškai. Buvau stipresnė. Šieno dviem karvėms prisipjaudavau ir sklypelį arkliu apsidirbdavau. Daržą dar sodinu. Daržas tikrai pavyzdinis. Būtinai noriu jums jį parodyti“, – teigė Elena.
Taigi ėjome už sodybos link upelio daržo apžiūrėti.
Vos spėjau paskui Eleną, kuri spėriai žingsniavo pasiremdama lazdele. Išties, nedidelis daržo plotelis, kur pasodinta kopūstų, svogūnų, česnakų, morkų, nuravėtas, klestintis. Stebėjausi, iš kur devintą dešimtį baigiąs žmogus turi tiek energijos ir noro žemę purenti. Elena ir atrodo jauniau nei pagal metus. Gal dėl to, kad tebesisuka darbų sūkuryje?
Iš pokalbio supratau, kad nelengvas buvo šios moters gyvenimas. Amžinatilsį jos vyras Bronius Šidlauskas keletą metų dirbo kolūkyje vairuotoju. Susirgo. Taigi svarbiausia darbų našta, trijų dukterų auginimas gulė ant jos pečių.
Ne tik apie vyriškas gaspadines
Sugrįžusios iš daržo po kaštonu vėl tęsėme kalbą apie Vodonių kaimą. Palei kojas trynėsi katinėlis, vienintelis Elenos laikomas gyvūnas.
„Pokario metais iš mūsų kaimo į partizanus išėjo trys broliai Lapieniai Jonas, Alfonsas ir Gasparas bei Povilas Jasaitis. Visi žuvo. Buvo dar penktas, bet pavardės neprisimenu. Pasiklausė „Amerikos balso“, kad laikai keisis, ir išėjo. Lapienius gerai pažinojau. Buvo kaimynai. Gyveno už upelio. Mūsų žemės sklypai ribojosi.
Vodonių kaime buvo dar du Lapienių kiemai. Viena sodyba tebėra nesugriauta. Petras Lapienis buvo gydytojas. Gyveno Vilniuje. Jo sesuo Domicelė, vadindavome Domute, mokytojavo. Jos vyras buvo ištremtas.
Kolūkiniais laikais brigadininkas sakydavo, kad Vodonyse yra trys vyriškos gaspadinės ir du moteriški mūrininkai.
Vyriškomis gaspadinėmis vadino Steponą Mašauską, Feliksą Jurkštą ir Steponą Trečioką. Mat jie mokėjo gaminti valgį. Šių vyrų jau nebėra tarp gyvųjų.
Moteriški mūrininkai buvau aš ir Regina Tručinskienė. Mokėjome kai ką pamūryti, pavyzdžiui, lauko virtuvę. Aš viduje ir krosnį pasimūrijau, kūrenti galima.
Blogai, kad nėra gero kelio į Vodonis, kad per pasėlius reikia važiuoti. Dar noriu pasakyti, kad Vodonys turi ir senas, valstybės saugomas kapines. Tik jos neteisingai vadinamos Puzionėlių vardu“, – kalbėjo Elena.
Mums kalbantis ji sulaukė kitų svečių. Taigi suskubome baigti visas šnekas. Atsisveikinant Elena suskynė man puokštę bijūnų. Keletą dienų pamerkti į vazą jie skleidė namuose malonų kvapą ir priminė apsilankymą Vodonyse.
Iš archyvų
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Vodonys XVII–XIX a. priklausė Aluotų dvarui, Svėdasų parapijai.
XVIII a. Vodonys labai dažnai minimi Svėdasų bažnyčios krikšto metrikų knygoje. Nėra duomenų, kaip smarkiai kaimas nukentėjo per Šiaurės karą ir Didįjį marą.
1784 metais Vodonys minimi kaip Platerio valda. 1811 metais kaime buvo 78 gyventojai. 1820 metais buvo 47 gyventojai. Nuo XIX a. 5 dešimtmečio Vodonys priklausė Aluotų valstybiniam dvarui. Iki liustracijos kaime buvo 12 prievolininkų ūkių, 4 daržininkai ir bobeliai, o po liustracijos liko 12 prievolininkų, 2 daržininkai ir 1 bobelis.
1869–1926 metais Vodonys priklausė Aluotų valsčiaus Minino seniūnijai.
1911 metais ūkininkai nutarė skirstytis į vienkiemius. Matininkas M. Kiška 321,68 dešimtinę žemės išskirstė šio kaimo ūkininkams. Bendrai nuosavybei paliktos kapinės. Kaime vyravo vidutiniai ūkiai. Didžiausi buvo F. Vizbaro (34,68), K. ir O. Lapienių (23,43), T. Jančio (23,43) ūkiai.
1923 metais kaime buvo 35 ūkiai, 154 gyventojai. 1930 metais buvo patiesintas ir praplatintas Adomynės–Aluotų kelias, ėjęs per Vodonių žemę.
1942 metais kaime buvo Kazio Šilinio, Jurgio Semėno, Vytauto Semėno, Antano Braknio su Teofile Brakniene, Juozo Jančio, Kazio Lapienės, Petro Lapienio, Juozo Gečiūno, Antano Karužos, Juzės Braknienės, Jono ir Kazio Breskų, Justino Jasaičio, Jono Mašausko, Marcelės Jurkštaitės, Juozo Davainio, Jono Semėno, Onos Buzėnaitės, Kazimiero Žilinsko, Antano Druskiaus, Antano Braknės, Karolinos Pajarskienės, Povilo Matulionio, Felikso Vizbaro, Tado ir Jono Jančių, Nastės Davainienės, Marės Lapienienės, Antano Merkio namų ūkiai, iš viso 119 gyventojų.
Rezistencinėje kovoje dalyvavo Povilas Jasaitis (1925–1945 06 21), Jonas Lapienis-Jokeris (1920–1950 01 10), Gasparas Lapienis-Dudutis (1927– 1949 11 02). Į Sibirą 1951 metais ištremti Davainiai. 1950 metais kaime įkurtas „Aluočio“ kolūkis.
1959 metais kaime buvo Anelės Braknienės, Karolinos Pajarskienės, Felikso Braknės, Kazio Breskaus, Jono Breskaus, Juozo Jančio, Justo Jasaičio, Juozo Jančio, Antano Braknės, Onos Buzėnaitės, Onos Kavoliūnienės, Povilo Matulionio, Kazio Žilinsko, Felikso Jurkšto, Stefos Jurkštaitės, Mykolo Karoso, Stepono Mašausko, Juozo Davainio, Marės Semėnienės, Jono Mašausko, Vytauto Semėno, Juozo Gečiūno, Julės Semėnienės, Kazio Semėno, Petro Lapienio, Jono Davainio, Antano Nomejūno, Jono Jančio, Veronikos Lapėnienės, Stepono Trečioko, Jono Karoso namų ūkiai. Iš viso 93 gyventojai. 1970 m. buvo 73, 1979 m. – 45, 1989 m. – 13, 2001 m. – 4 žmonės.
Iš Vodonių kilęs miškininkas Aloyzas Vizbaras.
1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Brazilija (ūkis), Dagilė, Galubalis, Jončbalė (balos), Kelmynė (ganyklos), Mėlinsmėlis (dirva), Paepušės (miškas), Pašernupis, Prūdeliai (pievos), Šernupys, Veltupys (upeliai).
