Jau turime pirmus Kupiškio krašto ambasadorius. Savivaldybė prisijungė prie Lietuvos savivaldybių asociacijos iniciatyvos „Globalūs regionai“.
Projektas „Globalus Kupiškis“ skirtas išvykusiems lietuviams integruoti į gimtojo miesto, rajono gyvenimą. Paskatinti juos skleisti žinią apie savo kraštą svetur, rasti investuotojų, teikti idėjas savo regionui, burti globalių kraštiečių bendruomenę.
Norvegijoje gyvenanti Sonata Knizikevičienė yra viena pirmų kupiškėnų, kuriai liepos 6 dieną per Valstybės dienos šventinį renginį įteiktas Kupiškio krašto ambasadorės pažymėjimas ir ženklelis. Moteris mielai sutiko plačiau papasakoti apie save, apie ambasadorės misiją.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kokios gyvenimo aplinkybės lėmė, kad apsigyvenote Norvegijoje?
Norvegijoje gyvenu dešimt metų. Užsienyje teko gyventi ir prieš tai. Esu Lietuvoje baigusi ekonomikos studijas. Iš pradžių dirbau Vilniuje, SEB banke, kur buvau atsakinga už įvairių projektų su užsienio klientais įgyvendinimą. Mane sužavėjo tų žmonių drąsa, laisvumas. Jau tuomet buvo kilę minčių plačiau pasidairyti po pasaulį. Nenorėjau kaip kai kurie mano kolegos banke dirbti toje pačioje vietoje septyniolika ar dvidešimt metų.
Nutariau baigti kelionių vadovės kursus ir tokiu būdu pamatyti pasaulio. Turėjau draugių, kurios dirbo toje srityje. Baigusi kursus išvažiavau į Turkiją. Lydėdavau ekskursijas po tą šalį. Pramokau turkų kalbos.
Gyvenimas pakrypo kita linkme, kai Kupiškyje per vieną kalėdinį vakarėlį susipažinau su būsimu vyru Donatu. Esu savotiška meilės emigrantė. Mat Donatas tuo metu jau dirbo ir gyveno Norvegijoje, prie Bergeno. Nusprendę kartu susieti savo gyvenimą abu išvykome į Norvegiją.
Ar sunku buvo priprasti, įsilieti į tenykštės šalies visuomenės gyvenimą?
Iš pradžių įsidarbinau miesto centre drabužių parduotuvėje. Tuo metu man užteko anglų kalbos mokėjimo, nes į parduotuvę užsukdavo daug užsieniečių. Kai nusprendėme pasilikti Norvegijoje ir čia toliau gyventi, ėmiau mokytis norvegų kalbos. Ją būtina mokėti, jei nori siekti karjeros šioje šalyje. Apskritai užsienio kalbos man gana lengvai sekasi mokytis ir patinka. Norvegiškai greitai pramokti padėjo ir kalbinė aplinka. Kai kalbos nevartoji, ji gana greitai užsimiršta. Taip nutiko turkų kalbai.
Daugiau nei penkeri metai gyvename Osle. Dirbu vienoje statybų bendrovėje, kuri užsiima komercinių pastatų atnaujinimu. Šioje darbovietėje esu atsakinga už darbo saugą, darbuotojų sveikatą. Einu kaskart šalmą užsidėjusi į statybvietes pasižiūrėti, kokiomis sąlygomis jie dirba.
Papasakokite plačiau apie savo šeimą.
Auginame puspenktų metų dukrytę Emiliją. Ji lanko norvegišką darželį. Gerai kalba ne tik norvegiškai, bet ir lietuviškai. Nuo dvejų metų ją vedu į lituanistinės mokyklos „Gintaras“ užsiėmimus. Norime, kad ji ir Norvegijoje turėtų nors šiek tiek daugiau lietuviškos aplinkos, kad atvažiavusi į Lietuvą galėtų bendrauti be kalbos barjero su seneliais ir kitais giminaičiais. Į Lietuvą visa šeima dažnai atvykstame. Kelionė lėktuvu trunka tik pusantros valandos.
kelionėmis.
Donatas dirba irgi statybų sektoriuje. Jis yra projektų vadovas. Ieško statybos objektų, planuoja darbus.
Gyvename Osle bute. Gyvenimo sąlygomis, buitimi esame patenkinti. Labiausiai stinga tėvų, senelių ir kitų giminaičių, kurie gyvena Lietuvoje.
Kažkiek šį ilgesį kompensuoja bendravimas su artimaisiais, kurie taip pat gyvena Norvegijoje. Šioje šalyje įsikūręs ir mano brolis.
Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar turite draugų norvegų? Sakoma, kad jie gana uždari ir nelabai draugauja su atvykėliais iš kitur.
Savaitgalius leidžiame visa šeima kartu. Reikia taikytis prie dukros poreikių. Mėgstame pakeliauti po Oslo apylinkes. Kartais išvažiuojame ir į tolimesnes Norvegijos vietoves. Mėgstame nakvoti palapinėje. Kartais vykstame į žygius kartu su savo kolegomis. Paliko įspūdį lašišų žvejyba. Vietiniai žino geras vietas, kur tuo galima užsiimti.
Norvegijoje miškeliuose gali drąsiai vaikštinėti. Nepasiklysi. Takeliai padaryti, medžiai sužymėti. Dažniausiai miško viduryje būna ir nedidelė kavinukė. Kalnuotoje vietovėje visokios rodyklės rašomos ir ant akmenų. Šią patirtį galima būtų gal ir Kupiškio krašte pritaikyti.
Esu ir aš girdėjusi apie norvegų uždarumą, bet viskas priklauso nuo žmogaus pastangų, kaip jį priims aplinkiniai. Atskirties nejaučiame. Dukrytė yra kviečiama į darželio draugų norvegų gimtadienius. Daug metų palaikome ryšius su norvegų šeima iš šiaurės, kur anksčiau dirbo vyras. Susitikę su jais ir po ilgesnio nesimatymo jaučiamės taip, lyg kasdien bendrautume.
Ar neplanuojate sugrįžti gyventi į Lietuvą?
Tokia mintis galvoje kirba. Labiausiai dėl dukrytės. Ko gero, kai ateis laikas jai lankyti mokyklą, grįšime. Galbūt ir į Kupiškį. Kupiškis pastaruoju metu labai išgražėjo. Vyksta daug įdomių renginių. Liepos 6 dieną gavau krūvą informacinių lankstinukų, bukletų.
Iš jų sužinojau apie naujus turistinius maršrutus, lankytinas vietas.
Mažame miestelyje yra geresnės sąlygos auginti vaikus. Esame gyvenę Vilniuje, dabar įsikūrę Osle ir akivaizdžiai susiduriame ne tik su didmiesčių privalumais, bet ir su trūkumais – dideliais atstumais, automobilių kamščiais, nuolatine skuba.
Kaip įsivaizduojate Kupiškio krašto ambasadorės misiją? Gal jau turite ir konkrečių sumanymų?
Didžiuojuosi, kad esu iš Kupiškio, kad savo gimtojo krašto vardą galiu čia garsinti, paskatinti kitus čia apsilankyti, pamatyti savo akimis Lietuvą.
Esu girdėjusi, kad norvegai apie lietuvius, dirbančius jų šalyje, atsiliepia labai gerai, kaip apie labai darbščius, tvarkingus, kompetentingus darbuotojus.
Visuomeninė veikla man nesvetima. Esu savanoriavusi Raudonojo Kryžiaus draugijos padalinyje ir kitose organizacijose, kai gyvenau Vilniuje.
Su Savivaldybės atstove kalbėjausi dėl galimybės Osle eksponuoti Kupiškio meno mokyklos vaikų piešinius. Renku informaciją, kur tą parodą galėčiau surengti, domiuosi ir kitais organizaciniais reikalais. Kol kas nieko konkretaus negaliu pasakyti, nes Norvegijoje šiuo metu dauguma žmonių atostogauja.
Vyras dalyvauja įvairiuose sporto renginiuose.
bėgimo varžybų finišo Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo.
Gal ir per šią veiklą būtų galima kažką dėl Kupiškio garsinimo, dėl čia gyvenančių kraštiečių ir tautiečių ryšių stiprinimo su gimtine nuveikti.
Norvegai neblogai žino, kur yra Lietuva. Vyras savo kolegas į Vilnių buvo nuvežęs.
Gal vėliau pasiseks ir investuotojų į Kupiškį pritraukti, taip prisidėti prie gimtojo krašto plėtros. Aš galiu konsultuoti į Norvegiją atvykusius lietuvius, būti tarpininke sprendžiant įvairius jų gyvenimo čia pradžios klausimus.
Norėčiau paskatinti visus kupiškėnus teikti savo idėjas, kaip būtų galima megzti ryšius su svetur išvykusiais kraštiečiais, viešinti investicinį ir turizmo potencialą.
Tais klausimais galima rašyti. Visi kontaktai yra nurodyti interneto tinklalapyje „Globalus Kupiškis“.
