KORŠTA (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Paroda vasarala savo nagelius. Visi voikštom golvas nulaidį, prokaitas upėliais baga. Vieni pyksta, kiti runkom trina – nebaraiks jokių ti užsėnių, bo namė kėp unt prėždos visi sėdžiam.
Anųdėn sumisliau daržų paravėtėn, kelius kartus kapli pamojavau ir jaučiu, kad sveikata kažkur išeina. Jau tėp koršta, prokaitas tik taka veidu.

Mono diedas tai visai pablūdo – vidudėnį sumislijo pėvalį nupjautėn.
Pradžioj do brūžino, iš visos sveikotos tumpa mašinalį, o paskiau, tik žiūriu, jau sėdi unt tos pačios pėvalas ir šaukia iš paskutinas sveikotos, kad undenio atneščia.
Nu kų ti stiklinala pabadas, tai no šulnio visų viedrų pačiupau, tekina nulakiau prė diedo ir kad šliūkštalajau unt galvos – misliau graitai atvas.
O jom tik okys išsprogo, pradėjo navatnai žiopčiotėn, kvopų gaudytėn.

Paskiau kad užraks nesavu balsu: „Vorna tu baltoji, paskundint manį norėjai!“ „Nu, nei norėjau, nei kų, norėjau graitai ataušintėn“, – sakau savo diedui.
Mono rokovimo diedas nebaklausa – tėkinas nulakė gryčion.

O aš stoviu, kraipau golvų ir misliju: „Nu tėp, kartais žmonas ir boloj prigeria, ale gi ošiai šalimais buvau, pati undenį pyliau, tikrai nebūčia laidus tėp navatnai priburbuliuotėn. Visgi savas žmogus.“
Tėp bamislijunt, ko čia jisai širsta, tik mon iš nugaros kažkas šolto kėp ladas undenio kad šliūkštalas, nėt pritūpiau.
Jaučiu, širdala maskatuot pradėjo, o išrėktėn nėkėp negaliu.

Po kiek čėso atsigrįžiau atgol pažiūrėtėn, kas tas basarmotis. Ogi mono diedas išsišiepįs stovi: „Tai kų, moč, lygiosios!“
Lygiosios, tai lygiosios – abudu šlapi kėp žųsiokai. Tik pamislijau, kad jėgu visakų mota kaimynai, tikrai pamislijo, kad vosaros karštis sėniam golvas apisukė.
Tėp ir nupėdinom abudu gryčion sausų marškinių jieškotėn…