UOGINIEČIŲ GYVENIMAS, PAŠVĘSTAS VAIKAMS

Pas Uoginių kaime gyvenančius Liolę ir Vladą Anikevičius lankytasi ir apie juos rašyta ne kartą. Šie žmonės rajone buvo vieni pirmųjų, kurie daugiau nei prieš dvidešimt metų ryžosi globoti tėvų rūpesčio netekusius vaikus. Taigi toks netradicinis Anikevičių gyvenimo būdas domino ir aplinkinius.
Globėjų dienos išvakarėse vėl užsukome į šiuos namus pasikalbėti apie vaikų globos patirtį, apie globėjų misiją, svarbiausius tikslus, kuriuos turėtų kelti kiekvienas žmogus, ryžęsis globoti svetimą vaiką. Į pokalbį įsijungė ir dvi Anikevičių namuose užaugusios merginos.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Ten, kur laukia

Į Uoginius važiavau kartu su Anikevičių namuose užaugusiomis merginomis Roksana, Brigita ir jos sūneliu Matu. Roksana sakė, kad pas mamytę į Uoginius iš Kauno, kur dabar gyvena ir dirba muzikos mokytoja, parvažiuoja dažnai, kai tik pasiilgsta, ir visuomet yra labai laukiama.

„Pas mamą man labai gera. Nevažiuočiau ten, kur nėra gerai“, – kalbėjo mergina.

Išties, tik automobiliui įsukus į Anikevičių kiemą, atsivėrė namo durys ir šypsodamasi Liolė mus jau kvietė kuo skubiau lėkti į vidų nuo pliaupiančio lietaus, o viduje pasitiko ir Vladas. Viešnių laukta su karšta kava ir šakočiu. Prisiminiau, kad šių namų šeimininkė visuomet garsėjo ir tebegarsėja kaip gera šeimininkė, mokanti ir tortą, ir sausainių iškepti, ir kitokių valgių priruošti.
Anikevičiai užaugino keturis savo vaikus, dvi dukras ir du sūnus. Vaikai dar buvo mokyklinio amžiaus, kai ryžosi į savo namus priimti pirmus globotinius. Nuo to laiko jų globojami užaugo dar 14 vaikų.

Įprasmino svajonę

„Oficialiai nuolatine globėja tapau 1999 metų spalio mėnesį. Bet pradžia buvo gal prieš trisdešimt metų, kai antašaviečiai pradėjo savaitgaliais, per vasaros atostogas iš Obelių vaikų namų pasiimti pas save pabūti vaikus. Kiek pamenu, lyg ir tuometinio kolūkio pirmininko iniciatyva ši draugystė su Obelių vaikų namais buvo užmegzta. Taip mūsų krašte pradėta skleisti vaikų globos idėja. Tada buvau dar jauna ir tokios globos formos neišbandžiau. Tik vėliau, kai sukūriau savo šeimą, paauginau vaikus, subrendo toks noras. Su Aldona Jatužiene iš Maskvyčių kaimo sumanėme pasiimti globai vaikų. Ji pirmoji registravo šeimyną. Šiuo metu jau ta veikla nebeužsiima.

Iš pradžių aš buvau nuolatinė globėja, o šeimyną savo vardu įregistravau prieš dvylika metų. Vyras mano sumanymams pritarė. Abu esame užaugę gausesnėse šeimose. Aš penkių vaikų, o vyras trijų vaikų šeimoje“, – pasakojo Liolė.

Paklausta, kuo norėjo būti vaikystėje, Liolė atsakė, kad mokytoja. Net buvo pradėjusi studijuoti pedagoginiame institute, bet studijų nebaigė. Svajonė tapti pradinukų mokytoja neišsipildė. Tik vienerius metus teko dirbti mokykloje. Pavadavo vieną mokytoją. Vėliau dirbo tuometinės Antašavos apylinkės sekretore. Visuomet mėgo bendrauti su žmonėmis, būti įvykių sūkuryje. Visos šios savybės labai padeda ir globojant vaikus. Per šią veiklą tikriausiai realizavosi ir jos noras būti mokytoja.

Apie globėjo misiją

„Globojamą vaiką reikia pajusti, suprasti. Kitaip nepavyks su juo užmegzti dvasinio ryšio, jam padėti, nukreipti tinkama linkme, jo pamilti“, – buvo įsitikinusi Liolė.

Jai pritarė ir Roksana. Anot jos, nepakanka, kad vaikas būtų švarus ir pavalgęs. Vaiką reikia mylėti kaip savo. Emociškai šalti globėjai vaikui niekada neatstos tėvų.

„Manau, kad globėjo darbas turėtų būti ne darbas, o pašaukimas. Juk į globėjų šeimas ateina visokias psichologines traumas patyrusių vaikų. Juos reikia priimti tokius, kokie jie yra, su visais trūkumais ir privalumais.

Esu baigusi globėjų ir budinčių globėjų kursus. Ateityje norėčiau padėti be tėvų globos likusiems vaikams.

Kai iš vaikų globos namų atvažiavau į šiuos namus, jau pirmą dieną paklausiau, ar galėsiu globėją vadinti mama. Tai ir iki šiol vadinu. Čia nepatyriau jokių adaptacijos sunkumų. Iš karto pasijutau tarsi sugrįžusi į savo gimtuosius namus. Kai atvežė mane su sese ir broliu į vaikų globos namus, ten pritapti buvo be galo sunku. Pirmą dieną mėčiau ir daužiau daiktus. Toks buvo vaikiškas protestas.

Kai čia atvažiavome visi trys, buvo Kalėdos. Tada pajutau, kad šventė. Mama visokių staigmenų priruošė. Šios tradicijos laikėsi kasmet. Vaikų namuose šventės jausmo nepatyriau, nors šventės ir gimtadieniai buvo minimi. Gal dėl to, kad ten nesijautėme saugūs. Vaikui saugumo jausmas yra labai svarbu. Tikrus namus sunku surasti“, – kalbėjo mergina.
Liolė papasakojo, kaip vieną kartą grįžusi iš mokyklos Roksana jai pasakė: „Mama, tave mokytoja labai negražiai vadina – globėja.“ Tai nuėjusi į mokyklą paprašė, kad mokytoja taip jos daugiau nevadintų.

Roksana prisiminė, kad pats nemaloniausias, pats skaudžiausias dalykas yra vaikų skirstymas darželiuose, mokyklose pagal tėvų socialinę padėtį, pagal vaiko statusą (globojamas ar savas). Deja, tai dar gana paplitęs reiškinys. Taip pat dažnai globėjai nėra traktuojami kaip lygiaverčiai tėvai. Laikomi tarsi niekuo. Toks susiformavęs požiūris. Gal ir dėl to, kad kai kurie globėjai savo pareigas atlieka labai formaliai. Yra tokių, kurie prašo jų globotinius mokyti pagal palengvintas programas, nors akivaizdžiai matyti, kad vaikas tikrai sugeba daugiau.

„Mane pirmoje klasėje mokytoja buvo nurašiusi. Kaip psichologiškai traumuotas vaikas buvau mokoma pagal palengvintą programą. Pirmoje klasėje beveik neišmokau nei skaityti, nei rašyti. Mokytoja visai man nerodė jokio dėmesio, neprieidavo ko nors paaiškinti. Kai pakliuvau pas mamą, per du mėnesius ir skaityti, ir rašyti išmokau kaip ir kiti mano bendraamžiai. Net vėliau dalyvavau diktanto konkurse, kur vėl pamačiau buvusią mokytoją. Ji tuo metu į mane žiūrėjo su didžiule nuostaba. O man dėl to buvo labai gera“, – prisiminė Roksana.

Mergina sakė iš mamos išmokusi, kad visus darbus reikia padaryti iki galo. Taip pat užsispyrimo siekiant tikslo. Visa tai tarsi nutiesė taką į jos ateitį. Labai padėjo studijuojant.

Roksana džiaugėsi ką tik atsiėmusi bakalauro diplomą. Ji baigė dalyko pedagogikos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Planuoja toliau mokytis magistrantūroje. Mamai labai dėkinga už tai, kad pastebėjo jos muzikinius gabumus ir skatino mokytis muzikos.

„Iš pradžių mokiausi tuometinės Kupiškio muzikos mokyklos Antašavos skyriuje chorinio dainavimo. Kai užsiožiuodavau, kad nebeisiu į muzikos pamokas, mamytė vis sakydavo: „Pabaik šiuo metus ir galėsi nebesimokyti.“ Ateidavo tie kiti metai ir vėl viskas iš pradžių prasidėdavo. Vėliau mokslus su sese ir broliu tęsiau Panevėžio V. Mikalausko menų gimnazijoje. Iš pradžių buvo labai sunku išvykus iš namų pradėti savarankiškiau gyventi, kai mama nelaukia su pusryčiais ir nepasitinka su pietumis, kai paprasčiausiai jos nėra šalia, kai reikia pasitarti.

Kai baigiau šią gimnaziją, sesė ir brolis be manęs ten toliau tęsti mokslų nebepanoro ir grįžo namo. Matyt, ir jiems labai stigo motiniško rūpesčio, vyresnės sesės paramos“, – pasakojo Roksana.
Man pasvarsčius, kad gal mama juos labai lepinusi, mergina atsakė, kad tai ne lepinimas, o rūpinimasis vaikais.

Pasidžiaugę Roksanos sėkme, Liolė ir Vladas įvardijo ir jaunylės Ivetos pasiekimus. Ji labai gerai žaidžia šaškėmis. Yra iškovojusi kelias taures ir medalių įvairiuose turnyruose. Ivetai iš visų geriausiai sekasi grybauti. Baravykus pirma pamato.

Pasak Liolės, Brigita gražiai piešia, moka groti akordeonu. Dabar mokslus tęs Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Brolis Domantas irgi groja akordeonu. Jis jau savarankiškas. Gyvena Šiauliuose.

Pati Brigita sakė, kad virėjos specialybę rinksis, nors iš mamos jau yra neblogai išmokusi gaminti valgį.

Liolės mobiliajame telefone visas nuotraukų iš jos vaikų gyvenimo archyvas. Kai kurias parodė ir man. Moteris užfiksavusi, kaip mergaitės kepa sausainius ir tortus, kaip visi vaikai dūksta lauke sniego pusnyse, kaip sveikino Roksaną, gavus diplomą ir kt. Telefone moteris laiko ir valgių receptus. Juos mielai perduoda savo mergaitėms.

Ar reikia vaikams tėvo

Paklausus, koks tėvo vaidmuo jų šeimynoje, Liolė džiaugėsi, kad vyras buvo ir yra jos didžiausias pagalbininkas, palaikytojas. Vaikai prie jo lyg bitės prie medaus lipdavo.
„Būdavo, sėdžiu ant sofos su vaikais ir skaitau jiems pasaką. Atrodo, kad visi atidžiai klauso, bet suburzgia kieme mašina, purpt ir nė vieno klausytojo nebelieka. Visi šaukdami: „Tėtė, tėtė“ iškurnėja laukan“, – prisiminė vieną epizodą Liolė.

„Su tėte kepdavome pačias skaniausias bulves pasaulyje!“ – įsiterpė į pokalbį Roksana.

„Aš vis reikalaudavau tvarkos, švaros, o jis daugiau jiems visko leisdavo. Antai kartą grįžtu iš miesto, o jie visi virtuvėje kepa bulves. Visos grindys lupenomis nubarstytos. Vaikams leista taukus šaukštu kabinti. Kitą kartą radau visus kieme vandeniu besitaškančius. Tėvas juos su vandens žarna laistė. Toks šurmulys, juokas, visi iki ausų šlapi. Panašiai ir žiemą būdavo, kai jis su vaikais surengdavo sniego gniūžčių karą. Taigi daug visokių zbitkų jie visi prikrėsdavo“, – pasakojo Liolė.

„Visi su tėte dažniausiai eidavome į mišką grybauti. Dar du šunis vesdavomės. Ten šauniai pašėliodavome“, – vėl prisiminė Roksana.
Pasak Liolės, Brigita buvo tėvo numylėtinė. Labiausiai jo klausydavo.

Vladas girdėdamas tas istorijas tyliai šypsojosi. Vėliau kuklinosi, kad daugiausia laiko su vaikais praleisdavo Liolė. Jai teko didžiausias rūpestis, o jis ryte išvažiuodavo į darbą, vakare parvažiuodavo. Dirbo autokranininku, vairuotoju. Žinoma, laisvalaikiu mielai bendraudavo su vaikais, stengėsi padėti, pavaduoti, kiek gali, ir žmoną.

Gyvenimas – ne parodai

Pasak Liolės, globojami vaikai šeimoje turi augti taip pat kaip ir savi. Juos reikia pratinti prie namų ruošos darbų. Jie turi mokėti ir indus išplauti, ir valgį pasigaminti, apsitvarkyti. Kai pirmus vaikus ėmė globoti, tokius nurodymus ir gavo iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų. Tam ir yra šeima, kad joje augdamas vaikas būtų rengiamas savarankiškam gyvenimui.

Pas globėjus auginami vaikai neturi būti parodai skirti – kas akimirką dailiai sušukuoti, šventiniais drabužėliais aprengti. „Pamenu, nusivedžiau Brigitą į ganyklą, kai reikėjo karvę pamelžti. Atsisėdo ji šviesia suknyte ant kurmiarausio. Kapstosi laiminga. Kol pamelžiau, išsipurvino iki ausų. Jei būtų tuomet tikrintojai pamatę, tai iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad vaikas nešvarus ir apleistas.
O Roksana devynerių metų jau mokėjo karvę pamelžti. Turėjome labai lengvai melžiamą karvytę“, – kalbėjo Liolė.

Brigita prisiminė, kaip jie visi dūkdavo už tvarto ant sukrautų šiaudų ritinių didžiulės stirtos. Mama ten neleisdavo. Tai vienas vaikas už tvarto kampo budėdavo, ar mama neateina. Jam davus ženklą, kad ateina, visi suguldavo tarp tų ritinių, kad nesimatytų.

„Turėjome ir namelį medyje įsirengę. Mamai ir tas namelis buvo galvos skausmas, kad tik nesusižeistume laipiodami“, – sakė Brigita.

Pasak Liolės, gerai, kad visos jų išdaigos gerai baigėsi, galvų nenusisuko.

Bet buvo ir ne tokių ekstremalių situacijų. Vaikai rengdavo jiems koncertus. Nupiešdavo afišą. Surašydavo, kas ir kada vyks. Visos spintos būdavo išnaršytos ieškant koncertinės aprangos. Vaikai dainuodavo ir šokdavo. Visko prikurdavo. Kartais net po kelis koncertus per dieną sugalvodavo.

Paklausta, kas buvo sunkiausia, Liolė atsakė, kad dešimt metų buvo gyvo miego. Kas naktį keldavosi, jei išgirsdavo nors menkiausią krebždesį, pasižiūrėti, ar vaikams viskas gerai. Bet sunkiausia buvo, kai vaikai sirgdavo, kai jiems kažkas nesisekdavo. Buvo situacijų, dėl kurių ir kryžiaus kelius teko nueiti, kad vaikui padėtum atsistoti ant kojų, kad jis savimi patikėtų, kad klystkeliais nepasuktų, kad kiti juo patikėtų. Lengviausia yra žmogų nurašyti, kaip niekam tikusį.

Liolė sakė, kad dalyvauja Globėjų klubo veikloje. Šiuo metu išsirinko veiklią pirmininkę Lilijaną Budrienę. Globėjams iškylančias problemas padeda spręsti pokalbiai savitarpio pagalbos grupėje.
„Šeimynos veiklą žadu užbaigti po kelerių metų, kai į gyvenimą išleisiu Ivetą. Ant kojų jau stojasi Roksana, Brigita. Noriu dar paminėti ir Gabrielę, kuri irgi mokosi Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Neseniai pagimdė sūnų. Su ja palaikau glaudų ryšį. Ji man vis paskambina. Gimus vaikeliui ypač daug visokių klausimų jai kyla. Prašo patarimų. Taigi šios mergaitės jauniausios mano globotinės. Kiti mūsų globoti vaikai jau vyresni, seniai gyvena atskirai ir mamos rūpesčio jiems reikia mažiau“, – teigė Liolė.

Ar nepasijus labai vieniši ištuštėjus namams? Atsakydami į šį klausimą abu Anikevičiai sutartinai tvirtino, kad vienatvė jiems tikrai negresia. Kelio į jų namus nepamiršta ir seniai užaugę jų pačių vaikai, ir globotiniai. Jau yra ir anūkų pulkelis.

Vladas kieme parodė erdvią terasą, prišlietą prie mobilaus namelio. Čia vasarą būna visų šeimynykščių susibūrimo vieta.