Švęsdamas Jonines, prisimenu šių metų kovą socialiniame tinkle poeto Manto Balakausko parašytą teiginį, kad pasaulis iš esmės yra teisingas, tik mūsų gyvenimas per trumpas tai suprasti. Ir iš tiesų, trumpiausia metų naktis buvo iki mūsų, bus ir mums nebesant. Ir visais laikais žmonės turbūt nenustos klausti, ar šis pasaulis yra tobulas? Viduramžių vienuoliai ir mąstytojai daugiau nei pusę tūkstantmečio plėtojo mintis, kad tik pomirtinis gyvenimas vertas ir teisingas, o ši, mūsų patiriama, tikrovė yra purvina ir nuolat nuodėminga. Nedaug kas pasikeitė ir šiais laikais.
Antai vieno Lietuvos miestelio parapijos kunigas per pamokslą ragina tikinčiuosius atsisakyti iliuzijos, kad jie, atlikę išpažintį, galutinai ir visiškai pasitaisys. Ne, tvirtina dvasininkas, šiame gyvenime įmanoma tik taisytis, bet ne pasitaisyti.
Mintis apie būseną po išpažinties katalikų bažnyčioje grąžina prie mąstymo apie mūsų gyvenimo pusiausvyrą. Ši ir trunka tą akimirką nuo savojo teisumo patyrimo iki kito nusižengimo. Vidinis ir išorinis balansas yra tai, ko labai dažnas siekiame visą šioje Žemėje būti skirtą laiką. Tai – toks buvimas, kada prievartos būdu nesistengiame sau ir aplinkiniams nieko primesti, pavergti ir kartu nesame svetimos įtakos užspausti, prislėgti. Tokias būsenas išgyvename tiek kartų, kad per visą mūsų buvimą joms suskaičiuoti užtektų abiejų rankų pirštų. Filosofas Arvydas Šliogeris šias akimirkas vadino tikrosiomis patirtimis, pavyzdžiui, sėdėjimą kaimo sodybos kieme vaikystėje ir šviežio pieno gėrimą nuostabios gamtos apsuptyje. Dar vienas dažnas minėto mąstytojo patirties akimirkų pavyzdys – žvejyba prie Ūlos upės, Dzūkijoje. Galvodamas apie savo dar neilgą gyvenimą, tokioms patirtims priskirčiau dviejų gimtajame kieme augusių beržų svyravimą vieną vaikystės gegužės mėnesį. Visa tai – pusiausvyros momentai, kuriuos išgyventi yra dovana, teikiama mums gamtos ir aplinkos.
Nuo vidinio ir išorinio balanso neatskiriamas ir saiko suvokimas, kurį senovės graikai vadino viena svarbiausių europietiškos civilizacijos žymių. Poetas ir filmininkas Jonas Mekas, būdamas devynių dešimčių metų amžiaus, sulaukė žurnalisto klausimo, kodėl jis gyvena taip ilgai. Atsakymas skambėjo labai įtikinamai: „saikingai dirbau, saikingai linksminausi, saikingai mylėjau moteris, saikingai gėriau vyną, saikingai valgiau ožkos sūrį“. Tai reiškia, kad saikas, būdamas pusiausvyros sąlyga, yra ir gyvybės pagrindas. Juk žmonės dažnai miršta tada, kai pasaulio jiems per daug arba labai per mažai. Šis dėsningumas gali paaiškinti, kaip ir kodėl per du tūkstantmečius neišnykome ir esame gyvi kaip tauta, valstybė ir bendruomenė.
Kad mūsų gyvenimas būtų išlaikantis pusiausvyrą, jam būtų būdingas saikas, reikia dar ir proporcingumo. Šis beveik visada yra susijęs su sveika nuovoka ir racionalumu. Tik proto galių vedami mūsų protėviai gebėjo statyti sodybas, šventyklas, rūmus taip, kad būtų išlaikytos architektūrinės proporcijos. Manęs nestebina tai, kad kai kurie žmonės geba suprasti, ką jiems byloja statinių konstrukcijos ir išorinė tvarka. O kai tvarkinga daiktų lygmeniu, tikėtina, kad tvarkos nestigs ir mąstant. Chaosas, kaip kūrybinė sąlyga, reikalingas ir prasmingas tik todėl, kad žmogus savo protu jį organizuotų, tvarkytų ir sukurtų tai, kas pranoktų jį patį.
Šventojo Jono naktį Jonų sostinėje Jonavoje, kurioje ir gyvenu, vyksta misterija, skirta visiems, atėjusiems į Joninių slėnį. Man tos keliasdešimt minučių sako, kad esame nepamiršę to, ką pirmieji žmonijos istorijos muzikantai, vėliau ir kompozitoriai vadino harmonija – tobulo, subalansuoto vizualiųjų, garsinių ir kitokių jutiminių elementų derinio, kuriam būdingas ir saikingumas, ir proporcingumas, ir, pagaliau, grožis. Poetas Viktoras Rudžianskas yra pasakęs, kad gerų eilėraščių parašyta labai daug, o gražių – kur kas mažiau. Joninės, būdamos daugelio mūsų persikėlimu iš kasdienybės į šventės laiką, leidžia trumpam nedrąsiai viltis, kad vis dėlto šis pasaulis yra ir teisingas, ir geras, ir gražus. Po šventinio meto neišvengiamai grįš mąstymas apie karą, ligas ir kitokias bėdas, nelaimes, todėl Jonų ir Janinų vardo diena yra galimybė bent jau savo mintyse trumpam pristabdyti mintis apie piktą ir agresyvų pasaulį. Ir gal vien dėl to jis taps vos truputį artimesnis tobulybei?!
