Kupiškėniškų knygų bibliotekėlę papildė dar vienas, dvidešimt antrasis, leidinys. Tai šviesaus atminimo visuomenininko, prieškario laikų pažangaus ūkininko kupiškėno Kazio Jėčiaus knyga „Dūbliškių padangėje“, išleista jo artimųjų.
Į šios knygos sutiktuves birželio 11 dieną Kupiškio etnografijos muziejuje buvo susirinkę knygos autoriaus artimieji, giminės, jį pažinoję, su juo bendravę žmonės.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Svarbūs akcentai
Renginį vedė Panevėžio kraštotyros muziejaus etnologė Vitalija Vasiliauskaitė ir muziejininkas, Panevėžio rajone, Ustronės vienkiemyje, veikiančio J. Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejaus prižiūrėtojas, buvęs subatėnas Audrius Daukša. Renginio dalyvius pasveikino Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jura Sigutė Jurėnienė. Pasak jos, muziejininkams kupiškėnams labai smagu čia pristatyti K. Jėčiaus knygą. Mat šis žmogus buvo vienas tų aktyvių prieškario laikų visuomenininkų, kurių dėka Kupiškyje įkurtas muziejus. Kitas muziejininkams svarbus akcentas tyrinėjant savojo krašto praeitį yra K. Jėčiaus ir seserų Glemžaičių bendradarbiavimo linija.
„Šiandien naujos knygos sutiktuvių proga iš muziejaus fondų iškėlėme ir čia eksponuojame vieną Kazio Šimonio paveikslą, kurį muziejui dovanojo šviesaus atminimo K. Jėčius. Eksponuojame ir K. Jėčiaus prisiminimų rankraštį, kurį muziejui yra dedikavęs pats jo autorius. Džiaugiamės, kad iš dviejų to rankraščio egzempliorių vienas yra mūsų muziejuje“, – kalbėjo Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė.
Atidavė grąžą
K. Jėčiaus dukra Reda Jėčiūtė papasakojo, kaip atsirado knyga „Dūbliškių padangėje“.
„Kad ta knyga yra, esu labai dėkinga Vidmantui Jankauskui, Kupiškio etnografijos muziejui ir tėvelio vaikaitei Rūtai Skorupskaitei. Ji tekstą surašė šiuolaikišku būdu, kompiuteriu, parinko nuotraukas.
Kodėl knyga? Amžiną skolą jaučiu tėveliui. Profesorius Jonas Glemža gali paliudyti. Jis mane apibarė, kad nesurengėme tėvelio 100-ųjų gimimo metinių paminėjimo. Vis tam buvo lyg ir netinkamas laikas. Taigi ši knyga – skolos tėvelio atminimui grąžinimas.
Sugalvojome, kad šita knygelė bent jums, kurie čia susirinkote, primins dvidešimtą amžių. Knygelėje dvidešimto amžiaus liudijimai. Skaitykite.
Aš labai džiaugiuosi, kad mano talkininkai tai padarė, kad Vitalija ir Audrius sutiko knygelę pristatyti, kad Kupiškio etnografijos muziejus mus įsileido, kad susirinko daug žmonių, kurie mano tėvelį pažino, kurie gal tik žinojo, kad toks K. Jėčius Dūbliškiuose gyveno“, – kalbėjo R. Jėčiūtė.
Tvirtai laikėsi savo pažiūrų
V. Vasiliauskaitė prisipažino, kad šią knygą gauti paštu buvo išskirtinis jausmas, o ją perskaičius pažinti nepaprastai šviesų kaimo žmogų, kuris gimė 1892 metais, nugyveno labai ilgą amžių, išgyveno daug socialinių pasikeitimų, revoliucijų, karų, kuris buvo labai stoiškas, šviesus, turintis tvirtą savo stuburą. Tai tikrai nepaprastas žmogus. Šiuos žodžius ji iliustravo pacituodama K. Jėčiaus 1922 metais rašytą laišką savo mylimajai Elžbietėlei.
A. Daukša sakė, kad šį laišką K. Jėčius parašė būdamas trisdešimties metų. Su mylimąja jis susituokė dar po trejų metų. Kodėl taip nusikėlė jų santuoka?
„Knygoje K. Jėčius rašo, kad jo santuoka buvo didelė problema. Mat jis su savo širdies drauge seniai buvo atsikratę tikėjimo dogmų ir nenorėjo tuoktis bažnyčioje, nes būtų reikėję veidmainiauti. Prieš santuoką bažnyčioje buvo privaloma atlikti išpažintį. Sakyti netiesos jie nenorėjo, o pasakę, ką galvoja, būtų negavę iš kunigo išrišimo ir negalėję susituokti.
Prieškario Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos. Tai galima laikyti tikra gėda. Taigi ką daryti žmogui, kuris nori susituokti, bet bažnyčioje tai daryti negali. K. Jėčius sumanė kreiptis į tuometinį Palėvenės bažnyčios kunigą Mineikį, kuris buvo gana šviesus to meto žmogus, širdingai su juo pasikalbėti ir paprašyti sutuokti be išpažinties ir kitų bažnytinių apeigų. Kunigas pagalvojo ir sutiko. K. Jėčiaus ir jo išrinktosios santuoka įregistruota 1925 metų kovo 10 dieną. O svarbiausia, kad K. Jėčius vėliau apie savo šeimyninį gyvenimą rašė: „Mano vienintelis gyvenimas buvo sklandus, draugiškas ir mielas“, – citavo A. Daukša, aptardamas knygos autoriaus vieną gyvenimo epizodą.
Senelis tarsi dovana
Kalbėjusi K. Jėčiaus vaikaitė R. Skorupskaitė-Mackevičienė sakė, kad viską išdėstė šios knygos pratarmėje. Knygą stengėsi iliustruoti parinkdama kuo senesnių laikų nuotraukas. Šiuolaikinių nuotraukų, kas visiems artimiesiems žinoma, nedėjo.
„Pratarmėje rašau, kad senelis Jėčius visą laiką buvo seneliukas. Taip jį vadinome. Norėdavome jį susitikti, pamatyti, kad atvažiuotų, kad kartu galėtume pabūti. Dovanų iš jo jokių nelaukdavome. Jis mums pats buvo kaip dovana.
Dūbliškiuose augau gal iki penkerių metų. Tėvai daug dirbo. Tai aš ten vis su seneliuku būdavau. Jį prisimenu irgi ką nors dirbantį, šieną vežantį. Senelis mane su broliu mokino iš šiaudelių skrybėles pinti. Nusipindavau ir diržų, rankinių. Tai jaukaus, gražaus gyvenimo prisiminimai, išlikę iš Dūbliškių.
Senelis buvo geras ūkininkas, nors nebaigęs didelių mokslų. Buvo labai raštingas, žingeidus, daug skaitė, norėjo viską matyti, atrasti, pasiekti. Jis pirmas kaime melioravo savo žemę. Už pažangų ūkininkavimą buvo gavęs Vytauto Didžiojo medalį. Tai tokie džiaugsmingi dalykai“, – apie savo senelį pasakojo vaikaitė.
Ji prisiminė, kad senelis labai mėgo bendrauti su žmonėmis, kilusiais iš Kupiškio ir ne tik. Tarp jo pažįstamų ir draugų buvo profesorius Česlovas Kudaba, rašytojas Juozas Baltušis.
A. Daukšos paklausta, ar ne senelio įtaka, kad studijavo bibliotekininkystę, R. Skorupskaitė-Mackevičienė sakė, kad tiesioginės paskatos lyg ir nebuvo, bet ką gali žinoti, gal šviesus senelio gyvenimo pavyzdys ir turėjo įtakos jos pasirinkimui, dėl kurio nesigaili.
Sidabrinės lapės ir sielos šnabždesiai
Pasak V. Vasiliauskaitės, atrodo, kas čia ypatinga, kad kaimo žmogus rašo knygą apie savo gyvenimą, apie ūkį. Visi kaimo žmonės ūkininkavo, turėjo savo šeimas, ūkius. Bet kai skaitai šią knygą, pamatai, kad K. Jėčius buvo kitoks, labai pažangus ūkininkas.
„Įsivaizduokite, kad jis važiuoja į Kauną, į žemės ūkio parodą. Ten pamato sidabrinių lapių, kurias veisia Tadas Ivanauskas. Jis įsigeidžia jų ir moka už porą pusantro tūkstančio litų. Tai anuomet buvo labai dideli pinigai. Grįžęs tveria joms aptvarą. Mąsto, kad dar dviejų reikia. Taip ir sidabrinių lapių ūkis atsirado.
K. Jėčius savo ūkyje suorganizavo ir pirmą pieno bendrovę Kupiškio rajone. Vėliau pažangesnę pieninę arčiau Kupiškio įkūrė kiti ūkininkai.
Nuolatinis žinių troškimas, įdėtas į jo dvasią, skatino jį ir kasdienybėje ieškoti pažangos, naujovių. Tyrinėjome ir Panevėžio krašte daugiau neradome ūkininkų, kurie už ūkininkavimą būtų apdovanoti Vytauto Didžiojo medaliu. Tai štai koks buvo žmogus K. Jėčius, parašęs daug gražių dalykų apie Dūbliškius ir jų apylinkes, kur gyveno, apie visa tai, ką matė, kur vaikštinėjo. Jis ieškojo šitos vietos dvasios, turėjo pajautą ir ta dvasia jam kalbėjo“, – sakė etnografė.
Pasak jos, šį dalyką gerai iliustruoja K. Jėčiaus aprašyti šienavimo papročiai. Buvo perskaitytas ir tų papročių epizodas.
Į Kauną su karve
A. Daukša papasakojo, kad mirus žmonai, sunkiais pokario laikais su dviem dukromis likęs vienas K. Jėčius, siekdamas išvengti sunkmečio, o gal ir pavojaus gyvybei, išvažiavo gyventi į Kauną. Ten penkerius metus jį savo name buvo priglaudęs giminaitis Jonas Glemža.
Jo sūnus Jonas Rimantas Glemža iš Vilniaus prisiminė šį K. Jėčiaus gyvenimo laikotarpį.
„Tame name gyvenome net keturios šeimos. Buvome gana susispaudę, bet sutarėme draugiškai. K. Jėčiaus ir mano tėvelio draugystė prasidėjo 1921–1923 metais, kai tėvelis Kupiškyje mokytojavo. Matyt, tada mano tėvas su kitais keliais žmonėmis sumanė bibliotekėlę. Ji buvo įsteigta Glemžų namuose Kupiškyje.
1950 metais K. Jėčius su dukromis Reda ir Danguole ir dar vienu žmogumi, kurį vadino seneliu ir dėde, atvyko pas mus į Kauną. Dar atsivežė ir karvę. Taigi gyvendami netoli Kauno klinikų laikėme ir karvę. K. Jėčius įsidarbino staliumi tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Važinėdavo dviračiu. Karvę palydėdavo į ganyklą miesto pakraštyje. Vieną dieną mus pasiekė žinia, kad karvė pašauta. Mat šalia ganyklos buvo karinių pratybų laukas. Puoselėjamo gyvulio, kuris padėjo keletą metų pramisti ir jo šeimai, ir mums visiems, netektis K. Jėčiui buvo didelė trauma.
1949 metais mano tėvas buvo ištremtas į Sibirą. Mes visi tik vakare susitikę galėjome pasikalbėti, bet mūsų kalbos būdavo labai tylios.“
„Gyvenome stalininiais laikais. K. Jėčius sakydavo, kad vis tiek reikia ieškoti gėrio, prošvaisčių, galvoti ir apie gyvenimo džiaugsmus, pozityviai. Jis pats spinduliavo tą pozityvumą ir buvo labai darbštus. Jis daug nekalbėdavo, bet savo ramiu būdu kūrė malonią atmosferą.
Vėlesniais laikais, kai K. Jėčius grįžo į Dūbliškius, jo ir mano tėvo bei tetų bendravimas tęsėsi toliau. Jis dalyvavo visuose Michalinos Glemžaitės jubiliejiniuose gimtadieniuose, vykusiuose Elvyros Glemžaitės-Dulaitienės namuose Linksmadvaryje, vėliau mano šeimos namuose Vilniuje. Tai liudija senos nuotraukos, kurias vėl peržiūrėjau. Tuos laikus prisimindavome ir Pakruojyje, kai lankiausi pas Redą. Dar buvo ir Danguolė. Gražūs tie prisiminimai. K. Jėčius gali būti gražus gyvenimo pavyzdys ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms“, – teigė J. R. Glemža.
Drąsa gyventi ir prisiminimų nuotrupos
A. Daukša sakė norįs išskirti ne tik darbštumą, bet ir kitą K. Jėčiaus ryškią būdo savybę – drąsą. Ji lėmė ir pabėgimą Pirmojo pasaulinio karo metais iš kariuomenės, nes nenorėjo žudyti žmonių. Drąsos reikėjo ir rašant atsišaukimus prieš okupacinę vokiečių valdžią. Laikytis laisvamanybės pažiūrų prieškario Lietuvoje irgi buvo drąsos reikalaujantis jo pasiryžimas.
Kupiškio viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus prisiminė tuos laikus, kai dirbo tuometinės Rudilių pagrindinės mokyklos direktoriumi, kai mokykla prižiūrėjo K. Jėčiaus kaimyno profesoriaus Jono Laužiko tėviškės aplinką.
„Dūbliškiai graži vietovė. Gaila, kad nebėra senojo Jėčių namo, buvusių įspūdingų ūkinių statinių. Išlikę jų pamatai, ypač siloso bokštelio, rodo, kad čia ūkininkauta pažangiais metodais“, – tvirtino pašnekovas.
Jis prisiminė ir nuoširdų bendravimą su K. Jėčiaus dukra Reda, kuris tęsiasi iki šiol.
Žodį taręs Kazys Stančikas, buvęs kultūros darbuotojas ir paminklotvarkininkas, sakė, kad su K. Jėčiumi jam teko bendrauti neilgai. Apie šį žmogų sužinojo iš Povilo Zulono. Labiausiai jį sužavėjusi K. Jėčiaus būdo savybė buvo tolerancija. Jis buvo ne liberalus, bet tolerantiškas. Visur tarp Kupiškio šviesuolių yra paminėta jo pavardė. K. Jėčiaus gyvenimas – visiems sektinas pavyzdys.
Tarsi spektaklyje
Renginio pabaigoje aktorė Gražina Urbonaitė skaitė ištraukas iš Juozo Baltušio kūrybos.
J. S. Jurėnienė prisipažino, kad knygą „Dūbliškių padangėje“ perskaitė du kartus. Ją kaip lituanistę sužavėjo knygos stilius – lengvas, tarsi plaukiantis. Graži kalba su metaforomis. Gražiai viskas supinta, sudėliota.
„Klausydamasi jūsų pamačiau spalvingą asmenybę. Jaučiuosi lyg būčiau pabuvusi spektaklyje, puikiame giminių suėjime ir įdomioje istorijos pamokoje.
Labai džiugu, kad visa tai vyko muziejuje“, – baigiantis renginiui tokias mintis išsakė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė.
