2024/06/23

 

GYVENTI TEN, KUR DAUG BANGŲ

Niujorke, Time Square. Justinas – kairėje.
Kupiškėnas Justinas Mikšys šiandien gyvena ir dirba Olandijoje.

Su kupiškėnu Justinu Mikšiu, šiandien įsikūrusiu Olandijoje, pasikalbėti susitikome tada, kai jis po ilgos kone pustrečių metų pertraukos viešėjo pas tėvus gimtinėje. Pasibaigus trumpoms atostogoms, Justinas išskubėjo atgal, ten, kur jo laukia naujas darbas Amsterdame ir vos vienas žingsnis iki svarbaus tikslo – fizikos mokslo krypties daktaro laipsnio.

Jurga BANIONIENĖ

Fizika – atsitiktinai

Justinas pokalbio pradžioje sakė, kad visi jo gyvenimo apsisprendimai yra spontaniški, jis ilgai nesvarsto. Mokydamasis mokykloje tiksliai nežinojo, kuo nori užsiimti ateityje.
„Man visą laiką labai gerai sekėsi matematika, bet buvau įsitikinęs, kad būsiu teisininkas, A lygiu mokiausi istoriją. Pamenu, prieš pat vienuoliktą klasę, mama pasiūlė pabandyti šiuo lygiu mokytis fiziką. Pamaniau: kuris dalykas geriau seksis, po pirmo pusmečio tą ir pasiliksiu. Bet abiejų vidurkiai buvo dešimtukai. Čia reikėtų padėkoti mokytojai Almai Vilčinskienei, pas kurią mokydamasis labai gerai išmokau fiziką, nes iki tol jos nemėgau. Taip istoriją mečiau“, – pasakojo J. Mikšys.

Per bakalauro diplomo teikimo ceremoniją.

Baigęs mokyklą, Justinas pasirinko taikomosios fizikos studijas Vilniaus universitete. Prisipažino, kad nejuto didelio pašaukimo, tačiau buvo įdomu, kartu ir išbandymas, nes tai išties gana sudėtinga sritis. „Studijos sukėlė lengvą šoką. Mokykloje viskas būdavo paprasta, nereikėjo daug pastangų gauti devintukus ar dešimtukus, man tai pavykdavo gana lengvai, o universitete susirinko protingi žmonės iš visos Lietuvos. Pamenu, pirmą semestrą nesisekė, vidurkis buvo žemas, bet tada įsijungė sportinis pyktis, norėjosi parodyti, kad nesu prasčiausias. Pradėjau daug mokytis, kilau į viršų ir visus aplenkiau“, – prisiminė pašnekovas.

Darbinė patirtis – ir Amerikoje

Po trečio kurso reikėjo galvoti, į kokią fizikos sritį gilintis. Kadangi vasarą praleido Amerikoje, dar būdamas svetur, ėmė domėtis galimybėmis dirbti kaip studentui laboratorijoje ir kartu rašyti baigiamąjį darbą, siuntinėjo elektroninius laiškus. Iš daugelio pasirinko įdomų pasiūlymą, kurį pateikė Fizinių ir technologijos mokslų centro lazerinio apdirbimo skyrius.
Justinui teko tirti labai įdomų metodą safyro pjaustymui su lazeriu. Safyras – kiečiausias stiklas, dedamas ant daugumos smartfonų ekranų, kad jie nesiraižytų ir neskiltų. Jį perpjauti labai sunku, mechaniniu būdu safyras pjaustomas tik su deimantu.

Laboratorijoje, kurioje dirbo Justinas.

Beje, apie Ameriką. Į ją Justinas išvyko pagal programą studentams „Work and Travel USA“. Bostone jam teko užsiimti perkraustymu. Anot pašnekovo, tuo metu vaikinams tai buvo vienas geriausių siūlomų darbų su puikiomis galimybėmis užsidirbti.

„Pagrindinis mano tikslas buvo pamatyti šalį ir kažką įdomiau nuveikti vasarą, nes iki tol nelabai kur ir buvau išvykęs. Tai buvo įdomi patirtis, pavyko ir užsidirbti, ir pakeliauti, ir pamatyti kultūros. Žinoma, ji kitokia. Labai patiko keliauti, nors daugiausia Amerikos ir pamačiau dirbdamas, sutikau daug šeimų, visiems buvo įdomu, iš kur esu. Kadangi tada dar aktyviai žaidžiau krepšinį, tekdavo ir ten jį su vietiniais pažaisti vakarais. Paskui, kai jau studijavau magistrantūroje, į Ameriką, tik kitą jos pusę, vykau ir antrą kartą“, – pasakojo J. Mikšys.

Pirma pažintis su Olandija

Baigęs bakalauro studijas, kadangi jau dirbo lazerių srityje, nutarė viską tęsti ir toliau studijuoti lazerinės technologijos magistrantūroje Vilniaus universitete. Jau pirmais metais išvažiavo pagal „Erasmus+“ mainų programą į Amsterdamą. Tada ir prasidėjo Justino pažintis su Olandija.

„Erasmus“ paliko tikrai daug puikių prisiminimų, suradau daug draugų iš viso pasaulio. Po pavasario semestro Amsterdame skridome tiesiai į Ameriką, bet šį kartą į Los Andželą, teko vėl dirbti tokio paties pobūdžio kompanijoje. Norėjau užsidirbti, kadangi Amsterdamas gana nepigus gyventi miestas. Mano tikslas dar buvo ir susitaupyti kelionei, nes po darbų, vasaros pabaigoje, išsinuomojome mašiną ir tris savaites keliavome po visą Amerikos Vakarų pakrantę“, – apie įdomią gyvenimišką patirtį kalbėjo J. Mikšys.

Grįžęs į Lietuvą, jis baigė magistrantūros studijas, toliau dirbo Fizinių ir technologijos mokslų centre. Kartą Justiną tiesiog ant laiptų susistabdė centro vadovas, žymus šalies fizikas, lazerinių technologijų specialistas Gediminas Račiukaitis ir pasakė girdėjęs, kad jam patiko Olandija. Papasakojo, kad pažįsta vieną profesorių, ieškantį doktoranto, ir kad jo patirtis tiktų. Tad ilgai nesvarstęs Justinas nusprendė vykti. Juolab kad gyventi svetur jam patiko. Ir 2017 metų birželį, net nespėjęs atsiimti magistro diplomo, jis atsidūrė Eindhoveno mieste. „Ėmiau tai, kas buvo prieš akis, lyg žemai kabančius obuolius“, – šį savo pasirinkimą taip apibūdino Justinas.

Jo doktorantūros atvejis buvo šiek tiek išskirtinis. Universitetas, kuriame J. Mikšys mokosi, yra Tvento mieste, Rytų Olandijoje, tačiau mokymo įstaiga yra pasirašiusi sutartį su kompanija, kuri veikia Eindhovene, tad jis, kaip doktorantas, darbavosi joje.

„Paprastai būna taip, kad doktorantai dirba universitete, gauna taisyti studentų darbus, vesti laboratorinius ir pan. Man to daryti neteko, dirbau kompanijoje, mačiau visiškai kitus dalykus. Dariau savo doktorantūros darbą, bet kasdien netrūko ir daug veiksmo, matydavau atvykstančius klientus, tekdavo dalyvauti susitikimuose, pasitarimuose, derybose, tad patirtis buvo tikrai įvairesnė. Ši kompanija užsiima elektronikos spausdinimu. Pavyzdžiui, spausdina visokius sensorius, kuriuos galima pritaikyti medicinoje, taip pat sensorius ant drabužių, mašinų padangų, tai yra ant tokių paviršių, kuriuos gali lenkti ir pan. Ji turi savo technologijas ir norėjo ištirti būtent tokią, kur tą gali daryti naudodamas lazerį. Kadangi mano universitetas dirbo šia kryptimi, tai ir buvo nutarta kartu daryti bendrą projektą, taip ir atsirado man galimybė būti čia“, – kalbėjo pašnekovas.

Atradimas – banglentės

Doktorantūros disertacija jau parašyta, liko tik sudėlioti paskutiniuosius taškus. Ir žinoma, ją apsiginti. Paklaustas, ar kada tikėjosi, jog prie savo vardo ir pavardės rašys mokslų daktaro laipsnį, Justinas šypsojosi. Tikrai ne. Su grupės draugais kažkada, dar studijų pradžioje, juokavo, kaip tai skambėtų, bet šiandien viskas virsta realybe.
Anot jo, fizika, nors sunki, bet įdomi sritis, padeda suprasti daugelį dalykų.

Banglenčių sportas Justinui tapo tikru atradimu. Royan, Prancūzija.

Justinas prisipažino, kad iš tiesų nebuvo viskas labai lengva ir paprasta, kaip atrodo. Aštuoneri metai gilinantis į vieną mokslą – daug. Kuriam laikui doktorantūrą buvo sustabdęs, nes norėjo pailsėti. Aštuonis mėnesius jis gyveno Portugalijoje, prie pat vandenyno ir mokėsi visai kitokių dalykų – programavimo.

„Man programuoti labai patiko. Būdavo, atsisėdu tai daryti ir pamirštu, kad reikia valgyti, miegoti. O būtent į Portugaliją išvykau todėl, kad man patinka banglentės. Europoje Portugalija yra geriausia vieta užsiimti šiuo sportu. Tai dar vienas dalykas, kurį pabandžiau“, – pasakojo pašnekovas.

Banglentėmis Justinas susižavėjo irgi visai atsitiktinai. Buvo išvykęs atostogų į Maroką, nusipirko visą paketą, į kurį įėjo ne tik viešbutis, bet ir pamokos, visa įranga. Vos per savaitę išmoko plaukti banglente. Jis teigė, kad galėtų parašyti filosofijos knygą apie tai, ką patiria užsiimdamas šiuo sportu.

„Kartais net nebūtina čiuožti ant didelių bangų. Išplauki, sėdi ant banglentės vandenyje, tave kilnoja aukštyn, žemyn, stebi horizontą, jei dar saulė leidžiasi ar kyla, tai – tikra meditacija. Buvimas gamtoje labai ramina“, – šypsojosi J. Mikšys.

Kuo žavi Olandija

Bendravome dieną prieš jam grįžtant į Olandiją. Justinas pasakojo, kad planuoja keisti savo veiklą, pradės dirbti programuotoju Amsterdame, vienoje įmonėje. Labai laukia ir neabejoja, kad bus įdomu.
Pažinti šią šalį jis sakė jau spėjęs. Pirmiausia Olandija – labai tvarkinga. Vienas iš geriausių dalykų, kad automobilis čia nelabai ir reikalingas, visur gali važinėti dviračiu. Net iš vieno miesto į kitą. Vieni Justino draugai gyvena apie 45 kilometrus nuo Eindhoveno, tad jis dažnai sėda ant dviračio ir numina į svečius.

Lietuvių bendruomenės trejetų krepšinio turnyras, Den Haag, Olandija.

„Išmintingai sukomplektuota visa šalis, jos plotas yra apie 60–70 proc. Lietuvos, o žmonių gyvena apie 17 milijonų, tad viskas labai kompaktiška, suspausta, nėra ploto, kuris būtų neišnaudotas, visur arba miestai, arba fermos, laukai užsėti. Gyvenimo lygis čia aukštesnis, tad žmonės laimingesni, visi šypsosi, atsipalaidavę. Olandai sveikesni, daugiau sportuojantys, ne tik jauni, bet ir vyresni, visi juda. Sporto kultūra tikrai aukšta, nes yra daug ir įvairių sporto šakų, klubų. Pavyzdžiui, yra badmintono klubas, kurį lanko įvairiausio amžiaus žmonės, nuo vaikų iki senjorų. Pats Eindhovenas vienas iš didesnių Olandijos miestų, bet jie visi nėra dideli. Darbo kultūra kitokia, čia Lietuvoje visi tik dirba, nors pats didelės darbinės patirties savo šalyje neturiu, tik institute, bet kalbant su kitais, tenka girdėti, kad vadovai Lietuvoje valdingesni, Olandijoje darbuotojo gerovė yra svarbiausia“, – pasakojo kupiškėnas.

Nebijoti pokyčių

29 metų J. Mikšys, sėkmingai siekiantis mokslininko karjeros, vis dėlto prisipažino, kad teko nemažai pakovoti su savimi, kol išdrįso imtis pokyčių, kurių tuo metu jam labai reikėjo.
„Dar mokydamasis mokykloje turėjau kvailą įsitikinimą, kad turiu pasirinkti vieną sritį ir visą laiką joje dirbti, bandyti tapti kuo geresnis. Pasirinkau fiziką nelabai pats norėdamas, mane per ilgai laikė toks mąstymas, kol galiausiai tapo akivaizdu, kad noriu išbandyti ir kažką kita. Tik po trejų metų doktorantūros galiausiai išdrįsau kažką keisti. Ši patirtis nebuvo lengva, prireikė daug apmąstymų, pykčių ir kovų su savimi, bet tai – irgi patirtis. Jaučiu, kad dar yra labai daug gyvenimo dalykų, ką norėčiau pabandyti. Mažiau baimės yra tą daryti, tai išlaisvina“, – pabrėžė jis.

O kokį jis mato savo gimtąjį miestą? Kupiškis išlikęs savas. Viskas čia žinoma. Sunku lyginti, koks miestas buvo žvelgiant vaiko, paauglio akimis ir koks dabar. „Bet man jis atrodo labiau miręs. Tarkime, matau krepšinio aikšteles su guminėmis dangomis Krantinės gatvėje, stadione. Kai aš augau, tokios nė vienos nebuvo. Tik asfaltas, ir dar toks, kad pažaidi du mėnesius, ir sportiniai batai kiauri. Jei mūsų laikais tokią būtume turėję, tai ji kasdien būtų buvusi pilna. O dabar matai vieną kitą vaiką žaidžiantį“, – kalbėjo pats aktyviai krepšinį žaidęs Justinas. Jis visada pats pirmas ateidavo ir paskutinis palikdavo krepšinio aikštelę.

Pašnekovo manymu, keičiasi vaikų ir jaunimo laisvalaikio kultūra. Visus užvaldę kompiuterinės technologijos. Jaunoji karta daugiau laiko leidžia prie išmaniųjų telefonų, mažiau būna lauke, mažiau juda.

Mokytis – visą gyvenimą

Paklaustas, ar kada susimąsto apie grįžimą į Lietuvą, jis buvo atviras – dabar ne. Žinoma, negali žinoti, galbūt kada nors taip ir atsitiks. „Tikrai nesakau ne, bet dabar noriu daugiau pasaulio pamatyti, pagyventi kitose vietose. Antras dalykas, kad jau pripratau prie tarptautinės aplinkos, kai susitinki su žmonėmis iš visai kito pasaulio kampelio su visai kitokiu mąstymu, kultūra, tai praplečia ir paties pasaulėžiūrą“, – teigė kupiškėnas.

Justinas turi svajonių šalį, kurioje labai norėtų gyventi. Tai Portugalija. Jo kelerių ateinančių metų tikslas ir siekis, padirbėjus programuotoju Olandijoje, įgyti patirties, tada atsivertų daugiau galimybių dirbti nuotolinį darbą. „Pirmiausia norėčiau grįžti į Portugaliją, nes tuo metu, kai ten gyvenau, daugiausia atradau save, išlaisvėjau, supratau, kokie dalykai man svarbūs. Ji man buvo tokia sentimentali vieta. Bent metus norėčiau pagyventi čia, o paskui bet kur, kur bangos“, – apie ateities planus svarstė J. Mikšys.

Kita esminė jo gyvenimo vertybė – niekada nenustoti mokytis. Anot jaunuolio, kiekvienam žmogui labai svarbu nebijoti naujovių, svarbu tobulėti ne vienoje srityje, bet žvelgti plačiau ir drąsiai atsiverti pokyčiams.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video