VAIKYSTA (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Atajo ilgai laukta vosara. Jau kas ne kas, o vaikai jos laukia labjiausia. Biržėlį jau mokslai neba galvoj, nors ir raikia do nuveitėn mokyklon, ale kų ti baišmoksti, kė saula žemi ridinėja. Tik ir lauki, kadu graičiau namo parlaksi. O tadu jau kieman su draugais – duodės, kol motula žabu nepagrasina, bo jau prietama, saulala sanai nuslaidus, o mas do žvygaujam po ūlyčių.

Tėp buvo ligi tol, kol nebuvo mobilių tiliponų. Dabar, mon atrodžia, kad tė bėstijos iš vaikų atojama vaikystį. Visur, kur tik aisi ar būsi, jaunimas nosis subėdįs, akis pražiūrėjįs unt tos tiliponus. Jiem tas pats – vosara ar žiema – vis tiek nieko nemoto.

Maniškė marga pėrniai su klasi važiovo mokslo matų pabaigoj akskursijon. Vėžė kažkur žvėrėlių pažiūrėtėn, paskiau do kokian ti muziejun. Kė grįžusios namo paklausiau, kų mota, soko, kad nieko. Pradžioj nesupratau, kėp galajo nieko nematytėn, ale kė atajo kaiminka, katra važiovo kartu su tais vaikais, supratau, kur visa bada.

„Dėvuliuk tu švinčiausias, kokė mūsų vaikai užaugo, – kad pradėjo badavotėn kaiminka. – Paprošė manį padėtėn vaikus padabot, kad labai nelapaut, tai ir sutikau. Jau tikrai nestikėjau tokių čiūdų pamatytėn. Sutaram, kad vaikus pastiksiu prė mokyklos. Atainu, žiūriu, akurat, pulkėlis vaikų ir mokytoja stovi. Ošei no toli puoliau sveikytis, o arčiau prėjus matau, kad visi stovi golvas nulaidį ir brauko tiliponų akranų pirštais. Nutilau, misliju, gol koks svarbus reikalas visus užpuolo prėš kelionį. Atvažiovo keleivina, raikia suliptėn, o tė vaikai kėp gėrėliai galvų nepakeldami, pati nesupruntu kėp, pataikė pro duris, sulipa ir toliau kažkų su tiliponu dirba. Ir tėp visų dienų: nei jė kų girdėjo, nei mota. Kė mokytojos paklausiau, kas čia par keliona, soko, toks jaunimas, dabar ba tilipono nei būdalan myžtų neina.“

Ilgai su kaiminku kalbosijom, kas gi atsitiko tiem mūsų vaikom, kad tokė navatni pasdora. Gol tėp būtumam do ilgai rypovį, ale nebapakintįs mūsų kalbų atajo mono diedas: „O ko gi jūs norit, kė dabar visur tėp reklamuoja navydnas. Pasrodo, ir su visu namu dunguj skrendunt gali internėtų turėtėn, ir puodi tarp miltų tiliponų naujų gali atrostėn. Nėt gyvulių fėrmų tiliponu gali turėtėn, tik raikia laiku jos paliuobtėn. Tai tė mūsų vaikai ir užmiršo, kėp raikia gyvintėn su žmonam, o ne su razumnom dėžėlam.“

Po tokių kalbų visi trys nutaram, kad bant nedėlių pakavosma tiliponus ir kompiuterius. Žiūrasma, kėp viskas bus, mono diedas nėt alėktrų atjungs visuos namuos, soko, tagul vaikai prė žvokių pabūna…

Nežinau, oi, nežinau, kėp mum šitas planas pasisaks, ale nepabandįs nesužinosi. Vaikų gi iškada, tėp ir užaugs vosaros nemotį.