Šimonys – seniūnijos ir parapijos centras, nuo Kupiškio nutolęs 15 kilometrų į pietryčius, Šimonių girios pakraštyje. Gretimi kaimai: Juodžiūnai, Šimonėliai, Jurkštai, Margavonė, Pjūklai, Raukštonys, Uogšilis. Keliai iš Šimonių veda į Nociūnus, Jurkštus, Butkūnus, Pelyšius.
2012 metais čia buvo 500 gyventojų. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien Šimonyse savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 370 žmonių.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Apie Šimonis, apie jų praeitį, dabartį ir žmones galima rasti informacijos įvairiuose leidiniuose, spaudoje. Čia veikia aktyvi kaimo bendruomenė, tebevyksta minias žmonių sutraukiantys Žolinės atlaidai, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė.
Šį kartą į Šimonis pažvelgėme per pokalbį su vyresniosios ir jaunosios kartos atstovais.
Apie dabartį ir praeitį
Pirmas pašnekovas buvo devintą dešimtį gerokai įpusėjęs Vladislovas Pranas Mėlynis. Vyras nelabai seniai tapo našliu. Jis apgailestavo, kad beveik nebėra jo bendraamžių, kad Šimonyse lėtai vyksta kartų kaita. Antai Šimonėlių gatvėje, kur dabar gyvena, likę beveik vien tik pensininkai. Tiesa, čia namų užkaltais langais dar nėra nė vieno. Ši gatvė gavo tokį pavadinimą, nes ji nutiesta link keliuko į Šimonėlių kaimą. Tas kaimas beveik išnykęs. Gal dvi sodybos dar likusios.
„Pamenu tuos laikus, kai Šimonių darželyje vietos vaikams stigo, mokykla buvo pilna mokinių. Dabar nei darželio, o greitai gal ir mokyklos nebeliks. Išdraskytos fermos. Šitiek lėšų kolūkis buvo įdėjęs į tas statybas. Geriau būtų žmonėms didesnes algas mokėjęs. Esu pastebėjęs, kad Latvijoje su tuo anų laikų turtu elgiamasi šeimininkiškiau“, – išsakė savo nuomonę šimonietis.
Paklaustas, ar nesijaučia vienišas, Vladislovas atsakė, kad nestokoja vaikų ir trijų anūkų dėmesio. Sūnus Arvydas gyvena Anykščiuose, bet šiuo metu dažnai būna Šimonyse, nes tvarko buvusį senelių namą. Jis ir žolę sodyboje su traktoriuku nupjauna, o jam belieka pakeles palei ją apipjauti.
Dažna viešnia ir Byčiuose įsikūrusi dukra Irutė. Ji medikė, dirba Kupiškyje.
„Prieš dvejus metus dar pats miške prisimalkaudavau. Dabar nebevažiuoju. Sveikata nebeleidžia sunkiai dirbti“, – kalbėjo pašnekovas.
Vladislovas papasakojo, kad nuo jaunystės mėgo dainuoti. Gerą balsą turėjo ir jo amžinatilsį žmona Julija. Abu yra dainavę Šimonių kultūros namų vokaliniame ansamblyje.
Jam teko ir ten pat suburtame chore dainuoti. Tuometinis meno vadovas Vladas Ruplėnas mokėjo kultūrinę veiklą organizuoti.
Vladislovas 10 metų giedojo ir bažnyčioje. Jį kviesdavo pagiedoti per laidotuves.
„Kai dainuoti pradėjo rinktis jaunimas, mes, seniai, išėjome. Kai kada dar nueinu į koncertą kultūros namuose. Tik visi jaunystės draugai išmirę, nėra su kuo pabendrauti, o į jaunesnių kompaniją brautis nesinori.
Turėjau automobilį. Anksčiau nuvažiuodavau visur, kur man reikia. Vairuoti išmokau armijoje, kai sovietai su kinais rengėsi kariauti. Tuo metu buvo daug mašinų, o vairuotojų stigo“, – kalbėjo pašnekovas ir apgailestaudamas pridūrė, kad tiek žmonių Ukrainoje dabar žūsta. Manąs, kad tas ukrainiečių karas su Rusija dar ilgai nesibaigs.
Paauglystės išbandymai
Vladislovas paauglystės metais patyrė daug sunkių išbandymų. Jis yra gimęs ir užaugęs netolimame Uogšilio kaime. Kai buvo trylikos metų, neteko abiejų tėvų. Vladą ir Pauliną Mėlynius 1948 metais sušaudė atėję ginkluoti vyrai iš miško. Jis nežino už ką. Tėvas buvo eigulys. Gal kam neįtiko. Taip jie, penki vaikai, liko našlaičiais. Juos augino bobutė Anelė Jurkevičienė, kuriai tada jau buvo apie aštuoniasdešimt metų.
„Po tėvų laidotuvių norėjo mus išvežti į vaikų namus Maskvoje. Jau buvo parengti dokumentai ir bilietai į traukinį Kaliningradas–Maskva nupirkti, arkliai su palyda mus į geležinkelio stotį vežti paruošti. Smarkiai tam pasipriešinome. Bobutė mūsų dar krutėjo, karvę pamelždavo. Pavyko išsikovoti, kad liksime gimtinėje, kad gyvensime su bobute, dirbsime.
Valdžia skyrė šiokią tokią pašalpą. Jos užtekdavo duonai, kol užaugdavo naujas rugių derlius. Mūsų šeima turėjo lopinėlį žemės“, – pasakojo Vladislovas.
Tuometinėje Šimonių vidurinėje mokykloje vyras baigė tik 6 klases ir pradėjo dirbti, kad visa šeima galėtų pramisti. Iš pradžių dirbo žemę ir visokius darbus kolūkyje. Kai sukako 17 metų, Skapiškio mašinų ir traktorių stotyje (MTS) pradėjo mokytis traktorininko specialybės. Iš pradžių buvo prikabinėtojas. Ten darbavosi iki 1957 metų, vėliau jį perkėlė į kolūkį. Į privalomą karinę tarnybą išėjo vėlokai, 23 metų. Mat tuo metu labai stigo traktorininkų, tai pavykdavo viršininkams jo tarnybą armijoje vis atidėti.
Armijoje, Sibire, ištarnavo beveik trejus metus. Tarnyba šiek tiek sutrumpėjo dėl to, kad į armiją buvo pašauktas jo brolis Balys.
Gausi šeima liko be maitintojo. Kai valdžia išsiaiškino tą situaciją, Balio iš karinės tarnybos nebeatleido, o jį anksčiau sugrąžino namo. Bobutė dar gyva buvo. Mirė gal po poros metų nuo jo sugrįžimo.
Vėliau į privalomą karinę tarnybą išėjo ir jaunesni broliai Jonas ir Antanas.
Savarankiškai pradėjo gyventi vienintelė sesuo Bronislava.
Vladislovas savo nuosavoje sodyboje gyvena bemaž penkiasdešimt metų. Jis vedė prieš karinę tarnybą. Su žmona iš pradžių gyveno tai pas vienus žmones, tai pas kitus nuomodami būstą.
Jo žmona Julija buvo kilusi iš Anykščių rajono Žemaitėlių kaimo. Šimonyse ji su savo tėvais Jonu ir Emilija Tubiais apsigyveno pokario metais. Jos tėvai buvo ilgamečiai Šimonių bažnyčios varpininkai. Julija dirbo valytoja Šimonių kultūros namuose.
Susilaukę vaikų pradėjo namo statybą. Ją baigė ir naujame baltų plytų mūrinuke įsikūrė 1973 metais.
Sodyba iki šiol labai tvarkinga, apsupta žalumos.
Naujakurių rūpesčiai
Girelės gatvėje aplankėme jauno ūkininko Raimondo Muraškos šeimą. Paties sodybos šeimininko neradome. Pavasarį kasdien pilna žemdirbiškų rūpesčių. Didžioji dalis šio ūkininko pasėlių plyti Butėnuose. Iš ten jis kilęs ir ūkininkauja kartu su tėvais. Verčiasi grūdininkyste.
Tą dieną pasisekė namuose rasti jo žmoną Agnę Muraškienę su vaikais. Moteris papasakojo apie naujakurių rūpesčius, mat šią sodybą jiedu įsigijo tik prieš metus, apie tai, kaip ji iš Žemaitijos persikėlė čia gyventi.
„Po vestuvių gyvenome viename Šimonių daugiabučiame, vadinamajame mokytojų, name. Šią sodybą išgirdę, kad ji parduodama, apžiūrėjome prieš porą metų. Man ji patiko, o Raimondui nelabai, nes jo nuomone, čia stigo vietos žemės ūkio technikai. Bet po ilgesnės pertraukos šių namų apžiūra buvo lemtinga. Nutarėme sodybą įsigyti. Buvę jos savininkai Augustinai išvyko gyventi į Žemaitiją. Įdomiausia, kad aš esu iš to krašto. Užaugau Plungėje“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasmalsavus, kaip atsidūrė Aukštaitijoje, Agnė papasakojo, kad šiame krašte, Gaigalių kaime, gyveno jos proseneliai, iš čia kilęs jos senelis Bronislovas Navadvarskas. Jis mokėsi Šimonių vidurinėje mokykloje. Dirbo Telšiuose. Ten susipažino su jos močiute ir po santuokos liko gyventi Žemaitijoje. Šimonyse gyveno Agnės mamos sesuo Gražina. Ji mirusi. Agnė pradėjo važinėti į Šimonis padėti tetai, kai ši pasiligojo. Viešėdama Šimonyse susipažino su Raimondu. Vėliau už jo ištekėjo ir jau dešimt metų čia gyvena.
„Toks mano likimas. Nė vienas iš mano dviejų brolių, nė sesuo pas tetą nevažinėjo. Kol ji buvo sveika, ir aš nesilankydavau. Kai jai reikėjo pagalbos, sutikau padėti.
Šiame krašte irgi yra mano šaknų. Šimonių kapinėse palaidoti proseneliai, senelio brolis.“
„Į Gaigalius traukiniu iš Žemaitijos pas senelius atvažiuodavo mano mama su seserimi. Ji pasakojo, kad į šokius Nociūnų beržynėlyje eidavo. Dabar visi namiškiai neretai mane aplanko. Mama visada pravažiuoja ir pro Gaigalius, nors pro automobilio langą pasižvalgo, kur buvo jos jaunystės takeliai. Ji džiaugiasi, kad visi jos vaikai gyvena ne užsienyje, o Lietuvoje.
Gerai Šimonių krašte jaučiuosi ir aš. Mėgstu kaimo darbus. Smagu bus rūpintis savo gėlynais, puoselėti daržą. To išmokau Žemaitijoje pas senelius svečiuodamasi. Šimonių krašte jau daugiau draugų ir pažįstamų atsirado nei gimtojoje Plungėje. Esu buhalterė-apskaitininkė. Dirbu degalinėje Svėdasuose. Tokį pat darbą dirbau ir vienoje Kupiškio degalinėje.
Vaikus, dukrą Urtę ir sūnų Dominyką, gimdžiau Telšiuose. Ten man buvo drąsiau, nes akušere dirba teta. Vaikai lanko Kupiškio ugdymo įstaigas“, – pasakojo apie save pašnekovė.
Agnės šeima šiandien turi daug naujakurių rūpesčių. Nori sodybą, gyvenamąjį namą pertvarkyti taip, kaip patys nori. Su ja apžiūrėjome keičiamą namų interjerą, kiemą ir žemės sklypą už sodybos. Ten didžioji lauko dalis bus skirta bulvėms, palikta vietos daržui, stovi šiltnamis. Šalia ūkinio pastato atitvertas kampas vištoms. Pašnekovė nuogąstavo, kad jų lapės neišgaudytų. Dvi jau matė kieme besisukiojančias.
Iš valdiško darbo patirties
Trečias pašnekovas buvo arčiau Šimonių centro gyvenantis Bronius Šarkauskas. Vyras turi didelę valstybės tarnautojo darbo patirtį. Jis daug metų dirbo tuometinėje Šimonių apylinkėje, kaip dabar sakytume seniūnijoje, ir gerai pažinojo visus miestelio ir jo apylinkių žmones.
„Nesu tikras šimonietis. Čia gyvenu nuo 1968 metų. Gimiau ir užaugau Rokiškio rajone, Kęstutiškio kaime. Baigiau Kamajų vidurinę mokyklą. Mano amžinatilsį pirmoji žmona Julija Žilinskaitė buvo kilusi iš Šimonių. Jos sesuo Genovaitė dirbo Juodupėje (Rokiškio r.), kur tuo metu jau gyveno ir mano tėvų šeima. Ten Genovaitė mane ir supažindino su atvažiavusia į svečius savo seserimi Julija. Netrukus susituokėme ir atvažiavome gyventi į Šimonis. Taigi taip čia ir atsidūriau. Iš pradžių dar važinėjau dirbti į Rokiškio mašinų gamyklą. Buvau tekintojas. Vėliau atsirado Šimonyse kooperatyvo valdyboje ekonomisto vieta ir aš gavau tą darbą.
Tuometinio Šimonių apylinkės vykdomojo komiteto sekretoriumi pradėjau dirbti 1971 metais. Tada apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas buvo Vytautas Karuža. Į pensiją jis išėjo 1988 metais.
Buvau atsakingas už gyventojų surašymą, tvarkiau gyvulių apskaitą. Kiekviena šeima turėjo ūkio apskaitos knygas. Darbingiems gyventojams ar šeimai leisdavo laikyti vieną karvę ir prieauglį. Turėdavau patikrinti, o radęs daugiau laikomų gyvulių, būtinai juos surašyti. Mano darbą kontroliavo ir tikrino valstybinė draudimo inspekcija. Jei žmonės laikydavo daugiau gyvulių nei leista, draudimo inspekcijai turėjo sumokėti didelį mokestį, o kolūkis spręsdavo ką daryti – leisti daugiau gyvulių šeimai laikyti ar nurodyti perteklinius gyvulius likviduoti. Jei šeima būdavo didelė ir su vaikais, leisdavo daugiau gyvulių laikyti.
Registruodavau gimusius apylinkės žmones, išduodavau gimimo liudijimus, išregistruodavau gyventojus, registruodavau mirusiuosius, išduodavau mirties liudijimus, atlikdavau visokius notarinius veiksmus – surašydavau ir patvirtindavau testamentus, namų pirkimo–pardavimo sutartis, visokius įgaliojimus. Dėl testamentų važiuodavau ir pas žmones į namus. Turėdavau įvertinti, ar rašant testamentą žmogus veiksnus. Jei būdavo neveiksnus, neturėdavau teisės surašyti testamento.
Vieną kartą giminės mane atsivežė į namus ir norėjo, kad surašyčiau testamentą pagal mirštančiojo valią. Deja, tas žmogus, nors ir buvo veiksnus, bet sunkiai sirgo, beveik nebekalbėjo. Šiuo atveju irgi neturėjau teisės surašyti ir patvirtinti testamento. To žmogaus giminės net pinigų siūlė, kad tik gautų testamentą. Atsisakiau. Už tai man būtų grėsę ne tik darbo netekti, bet ir baudžiamoji atsakomybė, kalėjimas“, – pasakojo B. Šarkauskas.
Nors ir kaip Bronius stengėsi savo darbą atlikti atsakingai ir sąžiningai, bet lemtingos klaidos neišvengė. Apie 1985 metus vienas juodpėnietis gavo palikimą iš Amerikos. Žmogus buvo senyvo amžiaus ir tvarkyti tuos reikalus patikėjo jaunesniam giminaičiui iš Vilniaus. Tuo metu tokie palikimo reikalai buvo tvarkomi per Maskvą. Į Bronių buvo kreiptasi dėl įgaliojimo giminaičiui tais reikalais užsiimti.
„Neturėjau spausdinimo mašinėlės rusų kalba. Pasakiau giminaičiui, kad Vilniuje kreiptųsi į notarus, o aš pasirašysiu. Tas įgaliojimas buvo surašytas rusų kalba. Mano pareigos, kur turėjau pasirašyti, buvo nurodytos – Šimonių apylinkės notaras, o ne sekretorius. Pamačiau tą klaidą, maniau, kad ta formuluotė gali užkliūti, bet bijojau raštą braukyti ir pasirašiau. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas uždėjo antspaudą. Teisingumo ministerijai patikrinus įgaliojimą kilo triukšmas. Skambinta Kupiškio notarų kontorai ir klausta, nuo kada Šimonyse notaras atsirado. Taip pat žurnale „Tarybų darbas“ vieno žurnalisto buvau sukritikuotas. Atvažiavo mano 3 metų darbo tikrinti net iš Vilniaus valstybinės notarų kontoros. Paaiškinau, kad bijojau raštą braukyti. Tikrintojai nerado jokių pažeidimų, visi dokumentai buvo tinkamai įforminti. Vis dėlto apie šį incidentą sužinojusi rajono valdžia mane pažemino, ypač tuometinis pirmasis partijos sekretorius S. Tamošiūnas. Gavau griežtą papeikimą. Po naujų rinkimų į apylinkių tarybas mano kandidatūros į apylinkės sekretorius nebepatvirtino“, – prisiminė pašnekovas.
Po tokios nesėkmės Bronius įsidarbino Šimonių kolūkio buhalteriu. Kai po vestuvių iš rajono išvyko buvusi kolūkio pirmininko sekretorė, jos pareigos buvo patikėtos Broniui. Taigi iki 1988 metų ir dirbo kolūkio pirmininko Adolfo Žiliaus sekretoriumi – tvarkė siunčiamus ir gaunamus raštus, darbuotojų bylas, archyvą.
Šimonyse tuo metu susiklostė taip, kad į dekretą išėjo ir apylinkės pirmininkė, ir sekretorė. Nebeliko nė vieno darbuotojo. Rajono valdžia prisiminė, kad Šimonyse gyvena darbo apylinkėje patirtį turintis žmogus.
„Atvažiavo pas kolūkio pirmininką tuometinis rajono vykdomojo komiteto pirmininkas P. Večkys ir pasakė, kad nori mane vėl pasikviesti į apylinkę darbuotis. Sutikau ir buvau išrinktas eiti dvigubas pareigas – ir apylinkės pirmininko, ir sekretoriaus. Greitai supratau, kad man vienam viską aprėpti per sunku. Pasiūliau pakalbinti į apylinkės pirmininko pareigas mokytoją Vytautą Šateiką. Šis sutiko.
Biurokratija buvo didžiulė. Vykdavo apylinkės vykdomojo komiteto posėdžiai kas mėnesį, o apylinkės taryba, kurią sudarė 32 deputatai, kas ketvirtį rinkdavosi į sesijas. Buvo priiminėjami visokie sprendimai, svarstomas agronomų, medikų, kultūros darbuotojų ir kitų specialistų darbas. Jų tikrinti važiuodavome kartu su specialistais iš rajono centro.
Apylinkėje dirbau iki 1995 metų. Rajono meru tapęs Vytautas Mockus man pasiūlė pasirašyti raštą, kad dirbsiu tol, kol susikurs naujos institucijos. Prieš tai valdžiai buvau apskųstas, kad taurelę mėgstu. Tada jau našlavau, žmona Julija, buvusi lietuvių kalbos mokytoja, buvo mirusi. Gal po darbo ir išlenkdavau vieną kitą taurelę, ne daugiau.
Taigi susikūrus seniūnijoms pagal minėtą raštą ir buvau atleistas iš pareigų“, – pasakojo šimonietis.
Taip susiklosčius aplinkybėms, iki pensijos likus porai metų, Bronius niekur daugiau nebedirbo. Pusmetį gavo darbo biržos išmokas, o vėliau su dabartine žmona Danute pradėjo ūkininkauti, persikėlę po kelis hektarus žemės iš Rokiškio ir Švenčionių rajonų. Buvo įsitaisę karvę, vištų ir kitokių paukščių. Ūkininkavo iki maždaug 2002 metų. Broniaus sūnus Dalius su šeima gyvena Panevėžyje.
„Kai išėjau į pensiją, galvojau, kad būtų neblogai dar padirbėti, pasiilgdavau buvusios veiklos. Dabar tokių minčių jau nebeturiu. Su žmona gauname neblogas pensijas, dar turime daržą, šiltnamį. Veiklos užtenka ir nenuobodu. Tik Šimonys tuštėja. Vyresniosios kartos žmonių mažai belikę. Jaunimas dėl darbų neužsilaiko čia. Yra tik vienas kitas ūkininkaujantis.
Džiugu, kad Šimonys tvarkomi. Antai klojamas naujas šaligatvis. 1971 metais pamenu irgi buvo klojamas čia šaligatvis, įvestas vandentiekis ir asfaltas paklotas“, – pokalbio pabaigoje kalbėjo Bronius.
Iš archyvų
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydo Totorio ir Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje apie Šimonis rašoma, kad gali būti, kad nedidelis 4 valakų plotas prie svarbaus Kupiškio–Svėdasų kelio buvo suformuotas per Valakų reformą XVI a. ir paskirtas būsimam miesteliui.
Kaimas pirmą kartą minimas 1640 metų Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje. Kaimo pavadinimas tikriausiai kilo iš Šimonio pavardės. Matyt, kaimas nukentėjo Tvano metais. Vėl buvo minimas 1669 metais. 1672 metais Pienionių seniūnijos Šernupio vaitijoje Raukštonių kaimo žemėse tarp karališkos (Šimonių) girios, Iženo ežero ir Juodžiūnų kaimo minimas Šimonių miestelis su 4 valakais prastos žemės. Čia gyveno Jokūbas Šimonis, Martynas Šimonis, Andrius Katinas, Andrius Valonis, Jonas Velaniškis. 1740 metais minima, kad Šimonių miestelyje per kermošius už degtinę surenkama 100 auksinų mokesčių. 1750 metais minima karčema. 1789 metais Šimonis valdė Adomas Čartoriskis, buvo 15 dūmų (ūkių) ir 81 gyventojas. 1838 metais liepos 14 dieną Šimonyse sudegė degtinės varykla, klebonija, 2 svirnai, daržinė, tvartas, ledainė, klojimas.
1854 metais miestelyje gyveno 137 katalikai. 1863 metų sukilimo metu pro Šimonis praėjo B. Koliškos vadovaujama sukilėlių kolona, vėliau miestelyje stovėjo carinės kariuomenės būrys. 1869–1915 metais Šimonys priklausė Puponių valsčiaus Voskresensko seniūnijai. 1891 metais per Žolinės atlaidus parapijiečiai sumušė uriadniką Skvorcovą už tai, kad jis iš A. Apšegos atėmė dvi maldaknyges.
1903 metais Šimonyse buvo 500 gyventojų. 1905 metais buvo 7 krautuvės (6 žydų, 1 lietuvio), visi amatininkai buvo žydai. 1911 metais čia buvo valsčiaus raštinė, dviklasė liaudies mokykla, monopolis, 1 vieša smuklė, kelios parduotuvės, Pranciškaus Vaidilo vaistinė ir keletas ūkininkų miestelėnų. 1913 metais pradėjo veikti J. Manelio garinis malūnas, lentpjūvė, malksnų pjovimo mašina. 1914 metais malūnas ir lentpjūvė sudegė. 1913 metais pradėtą skirstymo į vienkiemius bylą nutraukė kilęs karas. Galutinai žemė buvo padalyta 1932 metais šiems Šimonių ūkininkams: Karoliui Vaidilui, Kaziui Dalindai, Rapolui Vaidilui, Aloyzui Čėnui, Adomui Šereliui, Napaliui Kačanauskui, Antanui Auguliui, Elžbietai Černienei, Pranui Gelažiui, Viktorui Šereliui, Povilui, Viktorui, Napaliui ir Emilijai Buzams, Marijonai Bačiulienei, Kaziui Gervei, Kaziui Kavoliūnui, Veronikai Mažylienei, Pranciškui Vaidilui, Onai Gudaitei, Marijonai Papučkaitei, Julijai Kavoliūnaitei, Povilui Tumui, Albinui Jonuškai, Kaziui ir Simonui Jonuškoms, Petrui Šereliui. Bendram valdymui paliktas molynas, lentpjūvė, kapai, vokiečių karių kapai.
Didžiausi buvo K. Dalindos (40,23 ha), K. Vaidilo (31,84 ha), K. Kavoliūno (36,72 ha), K. Gervės (33,60 ha) ūkiai.
1929 metais Šimonyse dirbo 3 mokytojai, 2 pašto valdininkai, policininkas ir vaistininkė. Veikė pavasarininkai (pirm. A. Baseckas), šaulių būrys (vadas J. Klemerauskas), „Ūkininkų vienybė“ (pirm. Gervė), Lietuvos tautininkų sąjungos skyrius (pirm. A. Turčinskas), Vilniaus vadavimo skyrius (pirm. Rimša). 1929 metais buvo įkurtas Šiaurės Lietuvos nukentėjusiems ūkininkams šelpti komitetas.
1929 metais priešais bažnyčią pastatyti du paminklai: pavasario kuopos dešimtmečiui ir šaulių paminklas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui. Abiejų autorius Augustinas Klimanskis iš Laukuvos. 1931 metais veikė Antano Balčiūno malūnas ir lentpjūvė, Chaimo Donskavičiaus vilnų karšykla, Pulcherijos Kulikauskaitės vaistinė. 1936 metais jau veikė sveikatos ir akušerijos punktas.
1941 metais buvo ištremtos visos trys mokytojų šeimos (Trumpių, Vaičiūnų, Ona Kasevičienė su sūnumi), taip pat viršaičio Justino Matulionio, valsčiaus sekretoriaus Petro Skemundrio, miškininko Stasio Stencelio šeimos. Lageriuose kalinti Leonas Skendelis (mirė 1942), Petras Skemundris (mirė 1945), Juozas Trumpis.
1943 metais Šimonyse dirbo gydytojas Zbignievas Glovackis ir akušerė Teodora Didžiulytė.
Pokario metais apylinkėse aktyviai veikė partizanai.
1949 metais gegužės 1 dieną nuo įmestos minos Šimonių kultūros namuose žuvo 16 žmonių, buvo daug sužeistų. 1949 metais ištremtos Gabrieliaus Stulčino ir Mazarevičių šeimos. 1949–1973 metais Šimonys buvo M. Melnikaitės kolūkio centras, o 1973–1992 – Šimonių kolūkio centras. Veikė kultūros namai, paštas (iki 2009 metų), biblioteka, ambulatorija. Prie ambulatorijos 1962 metais veikė 10 vietų ligoninė.
Tarpukariu Šimonyse buvo Svėdasų, Skapiškio, Kapų gatvės ir Špitolės skersgatvis. Šiuo metu yra Aikštės, Balos, Daržų, Girelės, Girios, Juodžiūnų, Kepyklos, Kupiškio, Lauko, Malūno, Pagirelės, Pjūklų, Pušynėlio, Skapiškio, Stadiono, Svėdasų, Šimonėlių, Vandentiekio gatvės.
Iš Šimonių kilęs ekonomistas Kazimieras Čėnas, gydytojas Vladas Dalinda, agronomai Kleopas Dalinda ir Kazimiera Dalindaitė, visuomenės veikėjai Kazimieras ir Povilas Dalindos, kunigas ir vienuolis pranciškonas Liudvikas Januška, kariškis Jonas Jurėnas, žurnalistė Rita Bočiulytė, rašytoja Renata Šerelytė, tautodailininkė Vida Kaulakienė, fizikas Vidmantas Remeikis, pedagogės Albina ir Alvira Šerelytės. Šimonyse prabėgo kunigo Kleopo Kozmiano vaikystė.