MEDICINA – TAI, Į KĄ VISADA LINKO AUŠRINĖS ŠIRDIS 

Nors mediciną Vilniaus universitete studijuojanti kupiškėnė Aušrinė Uckutė netrukus baigs antrą kursą, tikra studente pasijuto tik šiemet – dėl pandemijos studijos vyko nuotoliniu būdu.

Šiandien Aušrinė tik dar tvirčiau įsitikino, kad jos pasirinkimas – teisingas. Kodėl nutarė tapti medike, kaip sekasi siekti savo svajonės, apie tai su ja ir pasikalbėjome.

Jurga BANIONIENĖ

Aušrine, Tavo mama Lina Uckuvienė Kupiškyje žinoma medikė, šeimos gydytoja. Ar mamos pavyzdys lėmė, kad nutarei sekti jos pėdomis?

Man visada prie širdies buvo humanitariniai mokslai. Mokykloje labiausiai patiko kalbos ir biologija, pastaroji vis dėlto traukė labiau. Dar galvojau ir apie biochemiją, chemiją, bet matydama, kaip dirba mama, supratau, kad labai patinka sveikatos mokslų kryptis. 

Būdavo, kad mama darbo dienai baigiantis pasikviesdavo į savo kabinetą, kad kartu galėtume grįžti namo. Matydavau jos darbą. Ir pačiai, kai eidavau pas gydytoją dėl savo sveikatos, įdomu būdavo stebėti visas atliekamas procedūras, kraujo niekada nebijojau. Tai, ką mačiau, tikrai prisidėjo prie meilės medicinai, labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę. Apsisprendžiau, kad medicina vis dėlto yra mano pašaukimas. 

Ar greitai atėjo šis apsisprendimas?

Taip. Kad studijuosiu sveikatos mokslus, apsisprendžiau jau turbūt pradėjusi mokytis gimnazijoje. Jokio skuboto sprendimo nebuvo, viskas buvo planuota ir tam ruoštasi. 

Kas tam turėjo didžiausios įtakos? Gal esi empatiška, mėgsti padėti žmonėms?

Tikriausiai tai, kad aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, matyti, kad galiu pagelbėti išspręsti tam tikras problemas. Smagu ir tai, kad būdamas gydytoju gali greitai pamatyti savo darbo rezultatą, džiaugtis kartu su pacientu, jei pavyksta jam padėti. 

Kokie buvo beveik dveji Tavo studijų metai?

Kadangi įstojau mokytis per patį karantino įkarštį, tai pirmais metais nelabai matėme tikrųjų studijų. Tik rudens pradžia buvo kontaktinė, paskaitos vyko nuotoliniu būdu, o vėliau į nuotolį persikėlė ir seminarai. Dabar jau daugiau susiduriame su klinikiniu darbu, buvo ir slaugos praktika, pažintis su darbine medicina vyksta būtent antrame kurse. Džiaugiuosi, kad pagaliau pasijutau tikra studente. Visai kitaip, kai gali tiesiogiai pamatyti, kas vyksta gydymo įstaigoje, bendrauti su pacientais, susipažinti su jų ligos istorijomis. Sausio pabaigoje dirbau Lazdynų ligoninėje slaugytojos padėjėja. Tai buvo pati didžiausia praktika, nes skyrius sunkus – neurologijos su kraujagyslių sutrikimais. Ten žmonėms pagalbos labai reikia, turėjome pacienčių, kurios negalėjo vaikščioti, buvo matyti, kad ne tik gydytojai, bet ir slaugytojos, visas skyriaus personalas padaro didelį darbą, visi zuja kaip bitės. Taip pat per vidaus ligų propedeutikos seminarus eidavome apžiūrėti ligonių į COVID-19 ligos skyrius, rinkti ligos anamnezės. Labai įdomi patirtis. 

Ar pati susidūrei su COVID-19 virusu?

Taip, sirgau lengvai, turėjau tris skiepus, tad jaučiausi gana gerai. Kiek esu susidūrusi, žmonės, pasiskiepiję viena ar dviem dozėmis, sirgo šiek tiek sunkiau, bet kiekvienam – individualiai.

Kaip manai, ar blogiausia jau praeityje? 

Pati liga tikrai niekur nedingo. Ar virusas mutuos, ar mes kažkiek imunitetą skiepydamiesi įgysime didesnį, matysime rudenį. Labai tikiuosi, kad judame link gerosios pusės.

Medicinos studijos yra prestižinės, bet mokytis labai sunku. Pritarsi? 

Mokytis reikia daug, tikrai taip. Ypač pirmame kurse, kai prasideda anatomija, reikia išmokti labai daug – organų, įvairių organizmo struktūrų pavadinimus ir dar kita kalba, lotyniškai. Šuolis nuo 12 klasės iki pirmo kurso medicinos iš tiesų didelis. Tie, kurie nebūna tvirtai įsitikinę, ar nori studijuoti mediciną, būtent ir apsisprendžia per pirmą semestrą.

Bet Tavęs tai neatgrasė…

Ne, aš buvau pasiruošusi, žinojau, kad dirbti reikės daug. Tačiau man medicina patinka, džiaugiuosi galėdama mokytis, nors ir labai sunku.  

Ar buvo kurse tokių studentų, kurie pakeitė savo nuomonę ir metė mokslus?

Pačioje pradžioje mūsų buvo apie 200. Dabar liko 187. Dalis pasiėmė akademines atostogas, bet dauguma nusprendė, kad medicina – ne jiems. Aš manau, kad atsisakyti, ką pradėjai, ir imti mokytis kažko naujo niekada nėra per vėlu. Mūsų kurse yra žmonių, kurie studijavo trejus, ketverius metus kitą dalyką ir nusprendė pasukti į mediciną. Kiekvienam – savo, o svarbiausia yra siekti to, ko tavo širdis nori. 

Nuo mažens mokeisi puikiai. Ar buvai labai motyvuota?

Man nuo pat pradinių klasių patiko mokytis. Buvau pasiruošusi dirbti gana daug, kad galėčiau išbandyti kuo daugiau naujų dalykų, įvairias sritis, nes kol mokaisi, tai labai pravartu padaryti, gali išsirinkti, kas tau patinka. Kuo daugiau domiesi, tuo daugiau galimybių atsiveria. Smagu kažką atrasti mokymosi kelyje. Nuoseklus darbas tiesiog padeda susikoncentruoti ir tinkamai pasirinkti. Svarbu motyvuoti save, nes gyvenimas yra tavo, pats turi spręsti, kuo nori būti, ką pasiekti. Mokytojas turi padėti, jei yra kažkokių problemų, spragų, bet didžioji dalis yra mūsų pačių darbas. 

Vilniaus universitetas laikomas viena geriausių aukštųjų mokyklų Lietuvoje. Kokias galimybes jis atveria, ar tenkina studijų kokybė?

Tikrai labai džiaugiuosi Vilniaus universiteto suteikiamomis galimybėmis, tiek klinikinio darbo, tiek mokymosi. Daug po visą Vilnių važinėjame, mokomės ir pačiame fakultete, ir įvairiose ligoninėse, daug pamatome. 

Ar labai skiriasi mokymasis mokykloje ir studijos?

Abi mokymosi įstaigos yra skirtingos, bet mokytis ir mokykloje, ir universitete įdomu. Kol mokaisi mokykloje, gali išbandyti daug įvairių dalykų. Studijos, bent medicinos, daug sunkesnės. Bet kai nori pasiekti, tai sunkumai neatbaido. Nori – ir gali.

Ar jau pagalvoji apie specializaciją, ką rinktumeisi?

Ketvirtame ar penktame kurse jau galima pradėti apie tai galvoti, nes šeštame turėsime internatūrą. Bus dar laiko nuspręsti, į kokią specializaciją labiau linksta širdis. Dar nežinau. Yra visokių variantų, kadangi ne su visomis specialybėmis susipažinau, norėčiau dar tai padaryti, išsiaiškinti, kas labiausiai traukia, ar šeimos medicina, pulmonologija, kardiologija. Stodama galvojau apie pediatriją, šeimos mediciną, pulmonologiją. Viską dar reikia išbandyti, nes specialistų darbo matėme nedaug.

Nesvarstei vykti mokytis kitur, į kokį nors užsienio universitetą?

Studijuoti noriu čia. Tik dėl rezidentūros dar nežinau, galbūt būtų visai smagu išbandyti naują šalį. Aišku, viskas priklausys nuo specialybės, kurią pasirinksiu.

O ar jau pagalvoji, kur norėtum dirbti?

Dar neapsisprendžiau, ar norėčiau dirbti su šeimos medicina susijusį darbą, klinikoje ar ligoninėje. Nesu nusiteikusi nei prieš provinciją, nei prieš didmiestį.

Jei gautum darbo pasiūlymą Kupiškyje, svarstytum?

Galbūt. Kupiškio neatmenu, kaip galimos darbo vietos, nors tikriausiai, bus iš ko rinktis. Kur gydytojas bedirbtų, visur yra gydytojas, ar mažame miestelyje, ar net kaime, svarbu tai, ką darai, ir kad tau patiktų.

Kaip manai, ar gydytojo profesija dar vertinama?

Ji visada buvo vertinama ir, manau, bus. Gal net dar labiau, ypač dėl šios pandemijos, gydytojo darbas tarsi atrodo prasmingesnis. Ne tik pats gydymas, bet ir žmonių švietimas tokiomis aplinkybėmis yra labai svarbus. Džiugu, kad gydytojai gauna daugiau teigiamo dėmesio. Bet kiekviena, ne tik mediko, profesija verta pagarbos. 

Papasakok apie savo laisvalaikį. Ar smagus studentiškas gyvenimas? Gal įsijungei į studentų interesams atstovaujančias organizacijas?

Kadangi pirmame kurse reikėjo daug mokytis, laisvalaikio daug neturėjau. Tačiau stengiuosi padėti studentų organizacijai LiMSA (Lietuvos medicinos studentų asociacija – aut. past.), nors jai dar nepriklausau. Dalį laisvalaikio praleidžiu čia, organizuojame gana daug įvairių veiklų, akcijų. Labiausiai mėgstu laiką skirti sau, dažniausiai skaitau knygas, einu pasivaikščioti, tai atpalaiduoja, svarbu ilsėtis, nes galima greitai perdegti. Knygos yra vienas didžiausių mano pomėgių, renkuosi grožinę literatūrą, patinka detektyvai, taip pat mėgstu sportuoti, tik gaila, kad laiko tam mažiau. Anksčiau esu lankiusi stalo tenisą, atsiradus progai iki šiol pažaidžiu, esu išbandžiusi ir lauko tenisą. Patinka ir bėgimas, krepšinis, kiek mažiau futbolas. Vilniuje kartais mėgstu pabėgioti. Kol dar buvo nuotolinis mokymasis, Kupiškyje atradau naują pomėgį – dalyvauti protmūšiuose, tai nauja, bet labai smagi patirtis. 

Ar Vilnius ir buvo Tavo svajonių studijų miestas?

Taip, visada norėjau studijuoti Vilniuje. Girdėjau gerų atsiliepimų, ir pats miestas man buvo artimesnis. Džiaugiuosi, kad mūsų fakultetas yra nuostabioje vietoje, netoli Vingio parko, visada galima išeiti pasivaikščioti, čia vyksta ir nemažai visokios veiklos. 

Ar dažnai grįžti į Kupiškį?

Stengiuosi atvažiuoti kuo dažniau, bent kas antrą savaitgalį. Pasiilgstu Kupiškio, nors ir mažas jis, bet tai mano gimtasis miestas, labai smagu sugrįžti. Kitaip dabar jis atrodo, parvažiavus iš didmiesčio, daug mažiau žmonių, eismas ne toks intensyvus. Bet ramybė, atsipūtimas nuo didmiesčio šurmulio – mažo miestelio privalumas. 

Gal turi Kupiškyje savo mėgstamas vietas? 

Man patinka marios, piliakalnis, čia atsiveria gražūs vaizdai. Gamtoje praleidžiu gana daug laiko. Patinka pasivaikščioti su savo Akita Inu veislės šunimi Širo, stadione žaisti lauko tenisą, krepšinį.