Viename internetiniame žodyne radau tokį laiko apibrėžimą: laikas – viena pagrindinių (greta erdvės) materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialių objektų egzistavimo trukme, jų būsenų kaitos nuoseklumu.
Patikrinti šį apibrėžimą buvo įdomu apsilankius tose vietose, kur kadaise gyventa. Tiesa, ne visur buvau pati nuvažiavusi. Kai kurias vietas aplankiau virtualiai. Nepaisant to, ši kelionė buvo įdomi, bet su liūdesio šešėliu. Visgi laikas negailestingas pokštautojas ir bėga, lekia nesulaikomai. Būna kartais tam tikro stingulio, bet tai greičiau išimtis nei taisyklė.
Antai tarp miškelių pasimetęs kaimelis Žemuosiuose Paneriuose atrodo beveik toks pat kaip prieš keturiasdešimt metų. Čia laikas lyg sustojęs. Nesunkiai suradau ir baltų plytų namą, su mediniais langų rėmais kaip kadaise, kuriame nuomojau kampą pradėdama savarankišką gyvenimą. Tik buvusi jo šeimininkė dabar ne žvitri, ūkiška moteris, bet mažutė sulinkusi senučiukė.
Keisčiausios emocijos buvo apėmusios Markučiuose stovint ant kalvos palei geležinkelį prie čia augančio seno ąžuolo. Iš šios vietos atsiveria ir Rasų kapinių panorama ant kitos kalvos. Truputį mistika dvelkianti vieta.
Prisimenu, kad gyvendama netoliese ateidavau į šią vietą pasvajoti, pasirinkti gilių kavai. Mirkydavau jas piene. Net nebepamenu, kaip toliau tos kavos gamybos procesas vykdavo. Kažkodėl šį kartą ąžuolas pasirodė ne toks ir galingas, o kalva lyg ir žemesnė nei anksčiau. Pėdsakų, kad būtų ji dirbtinai pažeminta, neaptikau. Tik medines sūpuokles, pririštas ant šakos. Kažkas iš namiškių pajuokavo, kad gal per tuos kelis dešimtmečius paaugau ir aplinkinį pasaulį matau nebe iš vaiko perspektyvos.
Naujojoje Vilnioje tebestovi medinis namelis palei geležinkelį, kur irgi teko kurį laiką pagyventi. Dabar šis pastatas jau paliestas laiko ženklų – apkaltas plastikinėmis lentelėmis. Tik nebepamačiau kieme vyšnių, kurių pavasarinį žiedų kvapą, atrodo, dar tebeužuodžiu per laiko platumas.
Sakoma, kad reikia gyventi neįstrigus praeityje. Gryna tiesa. Pasižvalgiau po praeitį, bet sugrįžti atgal, pagyventi tose vietose tikrai nenorėčiau. Praeitis kelia sentimentų, kartais viską, kas buvo, mintyse nudažai rožinėmis spalvomis. Į ją sugrįžti kartais ir vedamas smalsumo, noro sužinoti, kas pasikeitė. Praeitis man asocijuojasi su nurudusia, peraugusia, vėjo šiurenama pakelės žole ir turi salsvai sprangų pelėsio kvapą.
Lengviau kvėpuoti gyvenant dabartyje, kokia ji bebūtų trapi ir besikeičianti, pasiduodanti negrįžtamai laiko tėkmei.
