Jurga BANIONIENĖ,
žurnalistė
Begalinis tikėjimas, kad viskas greitai greitai baigsis. Begalinis laukimas, kada bus galima grįžti namo. Begalinis dėkingumas tiems, kurie atvėrė ne tik savo jaukių namų duris, bet ir savo karštas širdis…
Neseniai bendravau su viena pabėgėle iš Ukrainos. Kiekvienu savo kūno milimetru jauti tą labai tvirtos jaunos moters tikėjimą. Jos kalboje – nė krislelio abejonės tuo, ką sako. Nes kitaip tiesiog negali būti. Nes negali suskysti, negali be paliovos verkti. Turi laikytis. Jėgų reikės vėliau. Labai daug. Atkurti tam, kas prarasta, ką dar galima atkurti. O kiek jau nebegalima? Kiek graužaties ir liūdesio jos balse, kad dabar negali būti ten su tais, kurie visaip prisideda savanoriaudami.
O kaipgi prisidedame mes? Gera matyti, kad irgi visaip. Kas aukoja pinigus, kas reikalingus daiktus nuo karo pabėgusiems ar tėvynėje likusiems, kas vyksta parvežti karo pabėgėlių nuo Ukrainos sienos, kas drąsiai priima juos į savo namus. Visi elgiasi taip, kaip širdis liepia. Vienybė žydi. Vienybė, kurios pastaruoju metu labai trūko. Mes tikrai galime padėti, kiekvienas, nors kažkuo. Ne iš noro pasirodyti, bet iš geros valios. Nes tiems žmonėms tai be galo svarbu. Kiekviena maža smulkmena, kurią jie dėsis giliai į širdį. Nebūtinai materiali. Juk gali labai nuoširdžiai nudžiuginti pokalbis, palaikymas žodžiu, ir net nesvarbu, kad beveik nieko lietuviškai nesupranti, išgirdus „Slava Ukraini“, jiems jau darosi šilčiau. Blogio akivaizdoje besiskleidžiantis gerumas įkvepia, skatina pačius būti geresnius.
Nežinia kada, bet vis tiek šie žmonės, išsilavinę, gabūs, protingi, šiandien, deja, vadinami karo pabėgėliais, grįš namo. Ką jie išsiveš? Pirmiausia – prisiminimus. Kaip buvo sutikti, kokį gerą žodį išgirdo, kokio palaikančio apkabinimo sulaukė.
Būdami čia, jie visa savo širdimi dabar yra ten. Beveik taip, kaip stovi, be nieko – vos keli savi daiktai, kuriuos spėjo (gerai, jei dar spėjo) pasiimti. Ir pagalvoji, kiek mažai žmogui reikia, be daugybės dalykų gali apsieiti, svarbiausia, kad virš tavo galvos – taikus dangus. Ir saulė šviečia. Ir tavo glėbyje – brangiausia, ką turi, vaikai. Išvežti, kad apsaugotų nuo siaubo ir pragaro.
Taika. Dabar ukrainiečių mintyse – tai vienintelis žodis. Melskimės už taiką, už ukrainiečius, žinančius tikrąją taikos kainą ir taikaus dangaus vertę. Kai jos nėra, visa kita praranda prasmę…
