Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Dėl karo Ukrainoje šiandien turbūt retas žmogus galėtų tiksliau prisiminti ir charakterizuoti daugiau nei prieš mėnesį vykusią tarptautinę Vilniaus knygų mugę. Ji buvo kupina blogų žinių, išgąsčio ir negeros nuojautos. Apie knygas, vykstant karui, kalbėti atrodė reikalinga ir net būtina. Daugelis mugės renginių ir knygų pristatymų veikė kaip tokie įvykiai, kurie trumpam atitraukė nuo pagrindinio intereso – Ukrainos žmonių kovos už savo šalies laisvę. Tačiau būta kelių susitikimų su rašytojais, padėjusių suprasti, kas galėjo ir galbūt tebegali visų žmonių laukti.
Praėjusių metų antroje pusėje Lietuvos literatūriniame gyvenime būta vieno svarbaus leidinio – išleista jaunųjų Sakartvelo poetų kūrybos antologija „Aidintys“ (vertė Greta Ambrazaitė, Dominykas Norkūnas, redagavo Vladas Braziūnas). Ši knyga įdomi daugeliu aspektų, bet knygų mugėje jos dokumentinė ir egzistencinė vertė gerokai šoktelėjo. Ir anuomet, ir dabar manau, kad Lietuvos skaitytojai gauna unikalią galimybę pažinti žmones, kurie neseniai išgyveno karą. Baigiantis renginiui Vilniuje, ištariau, kad per trumpą pristatymo laiką taip ir nesupratome, kas yra karas. Tvirtinau, kad, perskaičius šią knygą, tai bus labai suprantama. Visą likusį laiką nuo vasario pabaigos iki kovo paskutinių dienų troškau, kad karą mes ir pažintume tik iš knygų ir filmų.
Kokie yra poezijos antologijos „Aidintys“ eilėraščių subjektai? Pirmiausia, jie atviri ir beveik bebaimiai, nes tai, ko galėjo bijoti, jau įvyko. Jie neužsisklendę savyje – ieškantys dialogo, galvojantys apie kitų, artimų ir tolimų, žmonių gyvenimo realijas ir likimus. Pagaliau karą mačiusieji ir patyrusieji yra tokie, kurie jau buvo akistatoje su gyvenimo ir mirties virsmu. Karą pergyvenę kartvelai yra patikėję, kad ateitis vis dėlto priklauso nuo Aukščiausiojo valios, o ne nuo poeto ar poetės kompleksų ir traumų. Dar viena akivaizdi karo situacijos atvertis – mąstymo ir vertybinis aiškumas, lemiantis labai poetines būsenas: apsimesti tuo, kas nesi, kare sunkiai įmanoma. Lyg po didinamuoju stiklu matomas heroizmas ir niekšybė. Šį suvokimų vardijimą būtų galima tęsti ir dar labiau gilinti, analizuojant konkrečius eilėraščius, tačiau, man regis, reikia palikti ir erdvės būsimų skaitytojų mąstymui.
Išėjęs po šio vasario 26 d. vykusio renginio prie „Litexpo“ parodų centro sutikau kolegę, kuri kieme laukė savo draugų. Persimetėme vienu kitu žodžiu. Paaiškėjo, kad kolegė savo mažametį sūnų jau išvežė į Italiją ir pati galvoja apie pabėgimą iš tėvynės. Šis susitikimas mano galvoje ir širdyje iškėlė svarstymų temą, aktualią ir dabar: kada ir kodėl žmonės tampa pabėgėliais? Ar bėgti gali tik moterys ir vaikai? Atsakymus į šiuos klausimus susiformulavau negreitai ir gana kankinamai. Vis dėlto po įtempto mąstymo valandų suvokiau tris dalykus. Pirmiausia, gimtąją šalį karo metu palikti gali būti nedora, nes tėvynė nėra tik laisvių ir teisių teikėja. Ji yra mano įsipareigojimas ir saugojimas. Antra priežastis, kodėl, ištikus karui, nepalikčiau Lietuvos, susijusi su namų patriotizmu: tiesiog netikiu, kad svetur galėčiau taip mylėti savąją vietą ir namus. Ir asmeniškiausia priežastis yra ta, kad, net leidus sau įsivaizduoti pabėgimą, nepalieka nuojauta, kad pabėgėlio gyvenimas yra ne lengvesnis negu tų, kurie liko tėvynėje. Dar daugiau – dairymasis į užsienio šalis ir emigracija yra tokia našta, kuri daug sunkesnė už bet kokią kančią namuose.
Dabar, kai rašau šias eilutes, žinių laidos ir socialiniai tinklai kalba apie galimą karo pabaigą. Šiuo metu man atrodo, kad svarbu bus prisiminti tai, kad ir mes jau esame karo grėsmę išgyvenusieji, todėl tapome kitokie nei iki 2022 metų vasario. Didėjant vilčiai, kad ginklai po truputį nutils, artės mūzų metas, kuriam prasidėjus apie karą bus svarbu labai daug pasakyti. Viena reikšmingiausių užduočių – nepamiršti šio ilgesnio nei mėnuo laikotarpio herojų, bailių ir niekšų. Labai noriu tikėti, kad kitas tiesos laikas bus negreitai. Reikia vadovautis dabartiniu aiškumu bendraujant, nusistatant vertybes ir egzistenciškai apsisprendžiant. Nepamirština yra tai, kad ir kartvelams, ir ukrainiečiams, ir lietuviams kūryba yra būdas atsitiesti ir pasakyti tą tiesą, už kurią svarbesni tik Dekalogo įsakymai.
Pixabay nuotrauka
