POSAKA – NE POSAKA (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Jau toks dabar čėsas, kė visi suka golvas, kėp čia galajo nutiktėn, kad toks vėlnias unt svieto atsirodo, katras lieja nekaltų žmonių kraujų ir nė nemislia sustotėn.

Prisiminiau sanų istorijų. Matyt, ne šėp sau atajo galvon.

Pavosėrį mono bobuta iš peryklos nuspirko viščiokų. Jė buvo nesanai iš kiaušinio išsiritį, vos kelių dėnų. Visi tokė grožūs, pūkuoti. Džiaugės, kė par vosarų užaugs, rudenį papjovus bus daug masos. Šviežia, ba jokių ti kėmijų užaugintų savų vištų.

Neilgai džiaugės tais viščiokais. Pradėjo jie ko tai dvėstėn – pardėn po kelius, po kelius ir liko tik vienas. Iškada ir pinigų, ale ir pačių viščiokų. O kur dabar tų vienų padėtėn?

Pasbadavojo kaiminkai, kad iš pulko liko tik vienas, tai jinai pasisiūla priglaustėn pas savį. Jos parakšla višta gražiai vedžioja savų pulkėlį, tai paganis ir šitų. Ale ne štuka svėtimų viščiokų vištai buvo atiduotėn. Mat jisai ne po vištos pilvu, o po lėmpom išsiritįs, neturia žolio supratimo, kas to močia ir kų jom soko. Po kelių nedėlių tasai importinis viščiokas atsigovo: pirmas geriausion vieton po vištu polenda, pirmas rakdamas lakia lastų. O jeigu tinai lasa jo netikri broliai, puola visus snapu muštėn, tolyn varytėn. Iš tokio viščioko karingumo gaspadina tik juokės, o parakšla višta visai dėmesio nėkreipa. „Matai, kaiminkėl, koks tavo vienas tas lėmpinis viščiokas vikras pasdora, jau ir maniškius priveikia. Gol nėškis jį namo, dabar ir vienas užaugs“, – paprošė geradara kaiminka.

Tėp ir padora. Parsinešė namo, atskirai lasino, vis gėrėsnį grūdų numasdavo, kad tik sotus būtų. Užaugo viščiokas, šustru gaidžiu pasdora. Visur paspūtįs voikšto po kiemų. Nieko artyn neprislaidžia – tik suplaka plūksnom ir visi par kelius žingsnius no jo stovi, kraipo golvas mislydami, kų tasai gaidys nori jiem pasakytėn. Ir nutik tu mon tėp, kad kartų ištrūko iš gardo ir nulakė tan kėman, kur možas augo. Sana višta gol jį pripažino, kad pastiko ramiai, o jisai, mojuodamas sparnais, kad puls jų ir kad pradas snapu kapotėn. Sulakė to kiemo kitos vištos gintėn savos, tik jau nebapaspėjo. Gulajo sanoji parakšla kruvinu golvu nejudadama. O tadu kad sujudo visi jos auginti vaikai, kad puls atajūnų vaikytėn ko kiemų. Gaidys iš pradžios do muistas, puolo muštis, ale pamotįs, kad visi draugėj taikos jom skiauterį nutrauktėn, nėšė pintinus namo.

Ne kų geriau buvo ir namė. Kaiminkos vakari sustojį unt rubėžiaus pasitara, kad toks gaidys neapsimoka laikytėn. Kas kad šiltai augintas, gerais grūdais panatas – visur tik vainų kėlia. Geriau jau unt kalodas ir puodan. Kėp tora, tėp padora.

Nu, kupiškėnai, ar suprotot, kų norėjau pasakytėn? Po lėmpu gimįs nigdi artimo meilas nesupras. Vieno auginto, gerai nupanato gaidžio vieta ne pulkui vadovautėn, o puodi virtėn. Toks tik vainų kėlia, kiemo tvarkų griauna.