žurnalistė
Pandemija, karantinai, gamtos stichijų siautėjimas, šalia Lietuvos vykstantis karas toliau alina psichiką. Nerimas lyg verdantis puode vanduo veržiasi per kraštus. Pastaruoju metu pasipylė publikacijos su psichologų, psichiatrų patarimais, kaip gyvenant ekstremaliomis sąlygomis išsaugoti dvasinę pusiausvyrą. Tai gerai, bet jei patys sau padėti nenorėsime, niekas nepadės.
Ką aš darau šiuo metu? Pirmiausia išbandau seniai patikrintus savipagalbos metodus. Ant mano palangės dabar guli dešimt detektyvų. Jų skaitymas tikrai atstoja raminamųjų tabletę. Per dvi dienas perskaičiau dvi storiausias šio žanro knygas ir per tas dienas neįsijungiau televizoriaus.
Savaitgalį aplankiau sostinėje vaikus ir anūkes. Prisižiūrėjau animacinių filmukų, kapsčiausi smėlio dėžėje, pasižmonėjau tarp stilingų žmonių ir tarp ne ką prasčiau atrodančių jų šunų. Su vienu šuneliu net kavinėje pasėdėjome prie gretimų staliukų. Atrodė, kad tas keturkojis kartu su savo šeimininke geria kavą.
Visgi prieš kelionę būta streso priepuolio ir blaškymosi. Kas bus, jei reikės kažkur bėgti, o mano išgyvenimo kuprinė nesukrauta. Net neturiu labai talpios kuprinės. Apskritai lagaminą susikrauti, idealiai susitvarkyti spintas ir spinteles man yra didelis išbandymas.
Nemoku to daryti be kitų pagalbos. Bet save ir čia nuraminau. Tarsi navigacijos prietaisas apžvelgiau savo būstą ir pasižiūrėjau, kur sudėti tie būtiniausi daiktai ir maisto atsargos. Spintelėje tarp nesaldinto kondensuoto pieno ir kavos su kondensuotu pienu skardinių neradau dviejų dėžučių mėsos konservų, kurias buvau nusipirkusi juodai dienai. Be jų išgyvenimo krepšys tikrai bus nepilnas.
Apieškojau visų virtuvinių spintelių užkaborius, net tarp knygų lentynų žvilgtelėjau – nėra tų mano konservų. Pagaliau vienoje spintelėje akis užkliuvo už puodo su kažkokiu turiniu. Paaiškėjo, kad ten buvau tuos mėsos konservus įkišusi. Įtampa atslūgo, bet nevisiškai. Mat nežinia, kur tą visą numatytą pasiimti krizės atveju turtą supakuoti. Save raminau, kad nuvažiuosiu į sostinę ir ten jau tikrai įsigysiu talpią kuprinę, o dabar galėčiau pasinaudoti 120 l talpos šiukšlių maišais. Užsimerkusi įsivaizdavau, kaip atidariusi spinteles viską – maisto produktus, higienos priemones, vaistus, tepalus, drabužius iš jų dedu į tuos maišus. Sugalvojau, kad net keturis maišus galima surišti ir lyg naščius užsidėti ant pečių. Prisipažinsiu, kad ne pati sugalvojau, o kažkur mačiau taip apsikarsčiusį benamį.
Taigi nešuliai parengti, bent mintyse, bet kur reikėtų lėkti, bėgti. Laimė, po namu yra rūsys. Gal ten? Bulvių aruodėlis tuščias. Pasitiesus ten poroloną, išeitų nebloga lova. Medinės lentynos, apgraužtos kinivarpų, deja, nelabai kam tiktų. Nebent tik daiktams pasidėti. Tiesa, reikėtų, kaip sako krizių ekspertai, neužmiršti atliekamos pagalvės rūsio langeliui uždengti, kad dūžtantys stiklai nesužeistų. Pagalvoti reikėtų ir apie atsitraukimo kelią, jei ne pro duris, tai bent pro tą langelį. Reikės dar patikrinti, ar galva ir pilvas pro jį pralįs. Oi, dar laužtuvo, kastuvo, jei užgriūtų, ir grynųjų pinigų, užkištų už liemenuko.
Turiu pripažinti, kad remonto ir pertvarkymo sandėliukui reikia, bet ne laikas šunis lakinti, kai į medžioklę reikia joti.
Taip prisifantazavusi iškeliavau saviškių aplankyti. Ką ten veikiau, jau papasakojau. Galiu pridurti, kad išgyvenimo kuprinės nenusipirkau. Pakeitus aplinką, panirus į mažųjų anūkių reikaliukus, visos problemos atitolo.
Sugrįžusi namo nepuoliau krauti į maišus atsargų. Galvoje gimė verslo planas, kurio pati neketinu įgyvendinti, bet gal kas nors to galėtų imtis. Taigi norėčiau, kad būtų pardavinėjamos sukomplektuotos išgyvenimo kuprinės, skirtos vaikams ir suaugusiems. Prireikė – nuėjai, nusipirkai, papildei kokiais nors ilgo galiojimo produktais ir ramu.
Statybos ir remonto darbais užsiimantys žmonės galėtų siūlyti ir sandėliukų, rūsių remonto paslaugas. Prasidėjus daugiabučių namų renovacijai jie iškart pamatė naują veiklos nišą – laiptinių remontą. Panašiai ir su rūsiais galėtų būti. Visa tai praverstų ir gyvenimui aprimus.
