Yra žmonių, kurie net kelis kartus per metus niekaip neprisiruošia iškelti vėliavos prie savo namų. Pasiteisinimų ir priežasčių tam randama daugybė.
Bet visai netoli nuo Kupiškio, ant kaimyninių Anykščių ir Rokiškio rajonų ribos, 10 kilometrų nuo Svėdasų miestelio, yra kaimas, kuriame visus metus kiemus puošia Lietuvos trispalvės, o kai kur – ir Vyčio vėliava. Tai Juodonių kaimas, bet vietiniai turi jau kitą pavadinimą ir vadina Vėliavų kaimu.
Autorės nuotraukos
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Gimtinės trauka nugalėjo
Atvažiavus į kaimą nepavyko rasti šios idėjos autoriaus Broniaus Juzelskio, nors jo sodyba – pati didžiausia. Čia, savo gimtinėje, jis įkūrė kaimo turizmo sodybą, bet žiemą pats šeimininkas daugiau būna Vilniuje.
„Būdamas 15 metų išvykau mokytis į Vilnių, bet niekur nedingo prisiminimai, čia praleistos vasaros. Tos nostalgijos vedamas apie 2005–2006 metus pradėjau vėl kurtis, po truputį atnaujinti sodybą. Dirbau tokį darbą, kad buvo galima dirbti per nuotolį, taigi vienas kitam netrukdė. Tada dar tėveliai buvo gyvi.
Pirmas statinys buvo prie Juodonio tvenkinio pastatyta, tiksliau atvežta, šimtametė pirtelė. Kai atvažiuodavo į svečius draugai, visiems labai patikdavo čia leisti laiką. Tada ir kilo mintis įkurti kaimo turizmo sodybą, kad čia galėtų atvykti pailsėti ir kiti žmonės. Tokia buvo pradžia, bet su gimtinės nostalgija, matyt, tėvelių buvo įskiepyta ir meilė Lietuvai. Buvau ir esu patriotas, todėl norėjau kažką išskirtinio padaryti. Kai lankiausi Jungtinėse Amerikos Valstijose, atkreipiau dėmesį, kad ten vos ne prie kiekvieno gyvenamo namo yra iškelta vėliava. Tada ir pagalvojau, kad labai gražu būtų tokia tradicija ir pas mus“, – pasakojo Bronius.
Pradžia – kelios vėliavos
Anot pašnekovo, idėjos įgyvendinimas truko kelerius metus. Kažin, ar būtų pavykę tai padaryti greitai, nes žmonėms reikėjo susigyventi su šia mintimi. Iš pradžių Bronius nupirko kelias vėliavas ir artimiausiems kaimynams pasiūlė ne tik ją padovanoti, bet ir įrengti stovus. Po metų dar kelias vėliavas kitiems kaimo gyventojams pasiūlė iškelti.
„Stebėjau, kaip žmonės reaguos į mano pasiūlymą, – teigė pašnekovas. – Ir taip pamažu ant visų 22 kaimo namų suplevėsavo vėliavos. Čia gal kažkiek suveikė ir lietuviškas būdas, kad jeigu yra pas kaimyną, tai ir pas mane turi būti vėliava. Tiesa, yra kaime vienas žmogus, kuris kadaise buvo kolūkio pirmininkas ir dar gal ilgisi anų laikų. Jo kieme vėliava ne visada plėvesuoja…“
Paklausus, kas rūpinasi vėliavomis, Bronius sakė, kad yra žmonių, kurie patys prižiūri, kad vėliavos būtų tvarkingos, bet paprastai atėjus pavasariui vėliavų atnaujinimas yra Broniaus rūpestis. „Nuperku vėliavas ir išdaliju. Gaunu pajamų iš sodybos, tai dalį paaukoju šiam reikalui“, – sakė sodybos šeimininkas.
Vėliavos ir kaimo keliukas
Beje, jeigu ne vėliavos, kaimas tikriausiai dar būtų neturėjęs asfalto ir ilgai skendėjęs dulkėse. Tai irgi ne mažiau intriguojanti per kaimą einančio keliuko istorija. Gal dešimt metų 3–4 kartus per savaitę Bronius kaimo keliuką laistė druskos tirpalu, kad nedulkėtų. Ir taip kiekvieną vasarą. O to labai reikėjo, nes kalbos apie kiekvienoje kaimo sodyboje plevėsuojančias vėliavas pasklido po visą Lietuvą ir čia atvykdavo ekskursijos. Dulkėtas kelias nebuvo pati maloniausia atrakcija nei turistams, nei vietiniams, todėl ir buvo priimtas toks netradicinis sprendimas.
„Kai mūsų kaime apsilankė Rokiškio rajono meras, mes pasistengėme išdėstyti savo didžiausią norą – turėti asfaltą. Po kiek laiko jau galėjome pamiršti dulkes“, – kelio istoriją pasakojo Bronius.
Pirmi Lietuvoje
Gal dar kas nors prisimena istoriją, kai artėjant Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui du miestai Vilnius ir Kaunas ginčijosi, kuris pastatys paminklą, skirtą šiai datai. Taigi, kol tarp didžiųjų miestų vyko ginčai, Juodonių kaime toks paminklas ėmė ir atsirado.
„Uteniškis skulptorius pagelbėjo, jis jau turėjo beveik padaręs, o man liko tik sumokėti pinigus, išlieti pamatą, – prisiminė B. Juzelskis. – Dabar tas paminklinis akmuo pasitinka kiekvieną žmogų, atvykstantį į kaimą.“
Sutartis su paukščiais
Važiuojant į kaimą jau iš tolo šviečia ir dar viena idėja, virtusi realybe. Trys šimtai spalvotų inkilų ne tik medžiuose, bet ir pulkeliais iškeltų ant stiebų pakelėje.
Šis sumanymas įgyvendinamas jau penkeri metai. Kasmet iškyla po kelias dešimtis inkilų, išmargintų ne tik Lietuvos vėliavos spalvomis.
Šiais metais irgi apie 50 naujų inkilų lauks paukštelių. B. Juzelskis sakė, kad visi inkilai turi savo gyventojus, kiekvieną pavasarį juose šurmuliuoja gyvybė.
„Mes turime sudarę savotišką susitarimą su paukšteliais: jie gauna namus, o mes ramybę, nes kaime nėra nė vieno uodo. Tuo pasirūpina paukščiukai“, – juokėsi pašnekovas.
Kol kas visi inkilėliai yra sukalti paties Broniaus, tačiau kas žino, gal kaimo gyventojai po kiek laiko ir patys susigundys padaryti inkilų – viskam reikia laiko.
