Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Po šios savaitės pirmadienio vakaro antradienį pasaulis nubudo kitoks. Tai buvo pradžia. Po kelių dienų, išaušo kruvinas ketvirtadienio rytas. Karas prasidėjo. Nuojauta, kad stovime ant bedugnės krašto, buvo seniai, bet tokio atviro, ciniško, brutalaus melo, su neslepiama Putino panieka visam pasauliui – retas kuris tikėjosi. Kalbėti, kad Ukraina yra valstybė be istorijos, dirbtinai sukurta didžiojo Lenino, gali tik ligonis. Bet tas ligonis kol kas visą pasaulį laiko paėmęs už gerklės ir visi kiti, užuot gynęsi, tik beviltiškai tūpčioja aplinkui reikšdami „gilų susirūpinimą“.
Yra toks posakis: „Умом Россию не понять“ (protu Rusijos nesuvoksi). Ir tikrai, matyt, reikia ten gimti ir gyventi, kad suprastum, kas dedasi šios tautos galvoje, kad kas kelis dešimtmečius pasauliui vis dovanoja tokius tironus.
Pastarųjų įvykių aukos ne tik ukrainiečių, bet ir pati rusų tauta. Putinas ne amžinas, ir jis kažkada nukeliaus į dausas, tačiau ukrainiečių tauta niekada nepamirš jo kruvinų darbų. Amžinas aukų prakeiksmas kris ne tik jam, bet ir visai rusų tautai, kuri leido klestėti tokiam vadovui. Kažin, ar dar rastume pasaulyje tiek daug valdovų, kurie taip nemylėjo, engė ir žudė savo tautą, kaip Rusijoje. Sibiras nuklotas žmonių kaulais, kurie ne tik tremtinių iš kitų valstybių, bet ir savųjų. Antrojo pasaulinio karo metais badu marintas Peterburgas vien tam, kad gautų miesto didvyrio vardą. Taip, savųjų marintas, nes niekinami vokiečiai buvo padarę humanitarinį koridorių, bet Stalinas uždraudė juo naudotis. Štai kodėl ir dabar ši žaizda dar kraujuoja, o maskviečiai su peterburgiečiais nėra dideli draugai.
Neseniai teko išgirsti labai įdomią diskusiją, kurios esmė buvo tokia: nejaugi patys rusai nesuvokia, kad Putinas veda į pražūtį ne tik juos, bet ir visą pasaulį? Kodėl Rusijoje nevyksta demonstracijos ir žmonės neverčia valdžios? Juk prie Ukrainos sienos su šimtais tūkstančių kareivių stovi Putino armija, o ne NATO – tai ar dar neaišku, kas nori kariauti?
Sakoma, kad jeigu vaikas užaugo blogu žmogumi, paaiškinimo, kodėl taip nutiko, reikia ieškoti šeimoje. Manau, kad tai tinka ir šiuo atveju. Tik ta šeima yra valstybė.
Kad suvoktume, kodėl taip nutiko, siūlau pasižiūrėti pramerktomis akimis, kaip gyvenimas verda didžiojoje Rusijoje. Prieš pat pandemiją teko lankytis prie Baikalo ežero. Ten žmonės kaimuose iki šiolei gyvena namuose, kuriuos pasistatė lietuviai tremties metu. Medicina čia tokia: kartą per metus per Sibiro platybes važiuoja traukinys-ligoninė, kuris kelioms valandoms, kai kur parai ar net dviem sustoja, ir gydytojų komanda priima ligonius. Kartą per metus. O jeigu liga užklumpa ne tada, kai atvyksta tas išsvajotas traukinys, kaip tada? Tada tik vietinių žiniuonių pagalba ir, jeigu jie nepadeda, padeda… mirtis. Mums klausantis tokio pasakojimo, buvo šokas, o jiems – natūralus gyvenimas. Kaip ir tai, kad per vestuves jaunieji sau virš galvos garbingiausioje vietoje visuomet pasikabina Vladimiro Putino portretą. „Jis mūsų caras. Pažiūrėkit, koks gražus, stiprus, visi jo bijo“, – išdidžiai sako vietiniai gyventojai.
Vienišas ir visų pamirštas tremtinys, kuris iš Kazachstano buvo ištremtas į Sibirą, kurio tėvas tada kovojo fronte, nuėjo iki Berlyno, ir šiandien gina Staliną, garbina jo portretą, sako, kad tremtį patyrė ne dėl jo kaltės. Klausantis pasakojimo, šiurpas ėjo per nugarą, žvilgsniais vis klausėme vienas kito, ar tikrai tai girdime iš žmogaus, kurio gyvenimą negrįžtamai sugriovė tremtis. Iš jo buvo atimta gimtinė, artimieji, namai. Tremtyje būdamas 7 metų kartu su 14 metų broliu žiemą mirusią motiną vežė rogutėmis palaidoti į mišką. Brolis traukė rogutes, o jis iš paskos per pusnynus vos pats išbrisdamas stūmė. Nuvežę į mišką mamą tik sniegu apkasė, nes žemė juk amžino įšalo ir nebuvo jėgų kasti. Vėliau visą gyvenimą paniekinamai vadintas išdaviku, nors niekas nepasakė, ką septynmetis vaikas išdavė. „Ech, kas buvo, pražuvo. Nekaltinu aš Stalino, jis mūsų tautos didvyris“, – baigęs pasakojimą tepasakė jis.
Paskui tokių istorijų išgirdome dar ne vieną. Visų pamiršti, apleisti, neišbrendantys iš skurdo ir nepriteklių, bet žemai nusilenkiantys savo buvusiems ir dabartiniams vadams. Mūsų klausimai, kodėl jūs taip gyvenate, kodėl nenorite kažką keisti, buvo nesuprantami. „O kam, Sibiras didelis, jo visiems užteks. Su valdžia nepakovosi. Dalyvauti rinkimuose? Ką mano vieno balsas lems, kaimo „predsedatelis“ tą darbą už visus padaro, o mes paskui visi susirenkame pašvęsti“, – gyvenimo subtilybes atskleidė vietiniai gyventojai.
Mums iškeliaujant namo, jie nuoširdžiai linkėjo sėkmės ir sakė, kad Lietuva lyg nepasiekiamas rojus, kurio vartai jiems neatrakinami: „Vaikeli, yra Maskva ir yra Rusija. Yra paprasti žmonės, ir tie, kurie mus valdo. Tai du skirtingi dalykai, niekada jų nemaišyk ir kitiems pasakyk. Visi tai žinome ir taip gyvensime per amžius.“
Manau, mąstantys patys pasidarys išvadas, kad tik palūžusi tauta gali išauginti tironus. Taip, nuolanki, tamsi, pavergta, praradusi viltį. Tik ten gali gimti tokie leninai, stalinai, berijos, putinai. Bet ar ji kalta, atsakinga už tai? Tikriausiai taip. Tai skaudi pamoka visam pasauliui, ir mums, lietuviams, dar paskendusiems savo rietenose, nuolat kartojantiems, kad vienas balsas rinkimuose nieko nelemia, kad prieš vėją nepapūsi. Rusija – mums lyg veidrodis, kas gali nutikti su tauta ateityje. O tie, kurie dar ilgitės stiprios rankos ir tarybinių laikų su pigia dešra, nusipirkite bilietą ir nuvykite pažiūrėti, kaip XXI amžiuje žmonės gyvena, ne į Maskvą, bet toliau, Sibiro link. Manau, kad nostalgiškas praeities ilgesys greitai praeis.
Gal po vasario 24 dienos įvykių Ukrainoje nebebus noro Lietuvoje švęsti ir vyrų – Tarybinės armijos dienos? Iki šiol dar buvo švenčiančių ne tik pavienių žmonių, bet ir kolektyvų, kai moterys sveikino savo darbuotojus vyrus. Šiandien pasaulis visiems laikams įsirašys kitą datą – 2022 metų vasario 24 dieną – kruvinosios Rusijos armijos dieną.
