Sabuliškiai – kaimas Alizavos seniūnijoje ir parapijoje, 3 kilometrai į pietus nuo Alizavos, 13 kilometrų į šiaurę nuo Kupiškio. Greta yra Dabramislių, Jasiškio, Kalnagalių, Miliūnų, Pilviškių, Viežgų kaimai. 2011 metais buvo 3 sodybos ir 2 gyventojai.
Alizavos seniūnijos duomenimis, šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 7 žmonės.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pirma pažintis
Iš Kupiškio į Sabuliškius reikia važiuoti pro Palėvenėlę Alizavos kryptimi. Į šį kaimą nėra kelio rodyklės. Kaimo pradžią žymi priešais autobusų stotelę stovintis apleistas pastatas be langų, suniokotu vidumi, apėjęs medžiais ir žolynais. Ties šiuo pastatu pasukę kaimo keliuku į dešinę važiavome ieškoti sabuliškiečių.
Pakelėje akį traukė nauji ūkininkų sandėliai, gražiai tvarkoma pirma sodyba su moliniu tvartu. Toks seno ir naujo gyvenimo kontrastas ten buvo ne vienas.
Vėliau sužinojome, kad ta sodyba priklauso ūkininkui Daliui Baronui. Sabuliškiuose aptikome ir vieną naujovišką, neseniai pastatytą namą. Trumpai šnektelėjome su čia gyvenančia Justina Jasinskiene. Moteris tą dieną negalėjo mums skirti laiko ilgesniam pokalbiui. Susitarėme pasikalbėti telefonu.
Važiuodami keliuku Dabramislių link kairėje kelio pusėje laukuose pamatėme dar vieną sodybą, bet iki jos nebevažiavome, nes buvo pasakyta, kad ten nieko nerasime, kad ten gyveno Šarkanai.
Taip jau išėjo, kad su beveik visais sabuliškiečiais šį kartą kalbėjomės telefonu.
Tęsia ūkininkavimo tradicijas
D. Baronas papasakojo, kad tame apleistame name palei kelią buvo tuometinio „Gegužės pirmosios“ kolūkio kontora. Ten rodydavo filmus, buvo biblioteka. Antrame aukšte buvo įrengti du butai. Tas pastatas jau šiais laikais privatizuotas, kažkas jį gavo už pajus, bet iki šiol čia nieko netvarkė. Pastato vidus visas suniokotas. Likusios tik išorės sienos.
Kolūkinius laikus menantis buvusios kontoros pastatas Sabuliškiuose.
Toliau už pastato buvo kolūkio karvių ferma. Dabar to seno pastato likęs tik fragmentas. Jį baigia sutvarkyti ūkininkas Jasinskas.
„Aš gyvenu Alizavoje, bet buvusioje senelių ir tėvų sodyboje irgi tvarkausi. Čia mano ūkio bazė. Sodyba priklausė mano seneliui Antanui Baronui. Jis buvo vedęs Julę Vaitiekūnaitę iš Rudikų kaimo. Tai mano bobutė. Seneliui tą žemę, 18 hektarų, paliko jo motina, mano prosenelė Teofilija, kad ją prižiūrėtų senatvėje, į bažnyčią nuvežtų. Ji sau buvo pasilikusi 1 hektarą žemės.
Teofilija Balzienė (Baronienė) su vyru Juozapu Balza ir sūnumis prieškario metais.
Nuotrauka iš asmeninio Romos Baronaitės albumo
Teofilija su pirmu vyru Juozapu Baronu turėjo tris sūnus, mano būsimą senelį Antaną, Povilą ir Joną. Po vyro mirties ji ištekėjo antrą kartą už Juozapo Balzos. Jiedu susilaukė sūnaus Broniaus.
Senelis Antanas ir prosenelė Teofilija Balzienė buvo ištremti į Sibirą maždaug 1948 metais, per antrą trėmimų bangą. Sugrįžo po devynerių metų. Ėjo šnekos, kad kažkas įskundė. Senelis prieškario metais buvo pažangus ūkininkas, dirbo jau numelioruotą žemę.“
Antanas ir Julė Baronai su vaikais Gindručiu, Gene ir jaunyle Vanda pokario metais.
Nuotraukos iš asmeninio Romos Baronaitės albumo
Močiutė su vaikais liko gyventi savo namuose. Trėmimo metu jų nebuvo namie. Taip ir užsiliko.
Mano seneliai Antanas ir Julė Baronai turėjo dvi dukras Genutę ir Vandą bei sūnų Gindrutį. Aš esu Gindručio sūnus.
Tėtis buvo vairuotojas. Vėliau vežiodavo ir keisdavo dujų balionus. Mama Vanda darbavosi laukininkystės brigadoje, fermoje. Augau su seserimi Roma ir broliu Sauliumi.
Įamžinta šio tvarto statybos pradžios akimirka. Trečia iš kairės ūkininkė Julė Baronienė su vaikais.
Nuotrauka iš Romos Baronaitės albumo
Mus tėvai pratino prie žemdirbiškų darbų. Teko ne kartą mamai fermoje padėti, mėžti mėšlą ir man. Tėtis mirė 1980 metais, kai man tebuvo šešeri.
Mama Alizavos apylinkėse Atgimimo laikais viena pirmųjų gavo žemės pagal tuometinį Valstiečių ūkio įstatymą. Vėliau tą mano senelių žemę ir susigrąžino. Laikė 6–7 karves, arklį. Tuo metu buvau šešiolikos metų. Padėdavau mamai. Padėdavo ir kiti vaikai, bet žemės ūkis labiausiai mane traukė. Iš mamos ūkį perėmiau apie 1998–1999 metus.
Mama ūkio neplėtė. Ūkininkavo turėdama tuos 18 hektarų. Kai perėmiau ūkį, pradėjau jį modernizuoti, nuomoti daugiau žemės. Šiuo metu dirbu apie 180 hektarų. Užsiimu augalininkyste. Dėl egzotikos laikau kelias avytes“, – pasakojo D. Baronas.
Daliaus Barono sodyba Sabuliškių kaime.
Jis dar sakė, kad planuoja tėviškės sodyboje vietoje nugriauto namo pastatyti naują. Visgi prisipažino, kad nelengva per dvi vietas gyventi ir jas prižiūrėti. Bet kitaip neišeina, nes su visais ūkio padargais ir ūkininkavimui reikalingais statiniais Alizavoje tikrai neišsitektų.
Pasak Daliaus, vienkiemio žmogų vienkiemis traukia. Smagu, kad Sabuliškiuose kuriasi dar vienas ūkininkas. Taigi Sabuliškių vardas žemėlapiuose dar turėtų išlikti.
Roma Baronaitė gimė ir užaugo Sabuliškių kaime.
Autorės nuotraukos
Vėliau pasikalbėjome ir su Daliaus seserimi Roma, medicinos felčere, gyvenančia Lukonyse. Ji sakė, kad jos mama Vanda buvo kilusi iš Radžgalių kaimo už Salamiesčio. Mergautinė jos pavardė buvo Šimonytė. Iš tetų pasakojimų girdėjusi, kad prosenelė Teofilija turėjo apie 30 hektarų žemės. Buvo viena stambesnių Sabuliškių ūkininkių. Vėliau tą žemę padalijo sūnums Antanui (jos seneliui) ir Povilui. Sūnus Jonas išėjo užkuriom į Srošiūnus. Ar žemės gavo jos sūnus su antru vyru Bronius, nežinia. Teta jai tik yra minėjusi, kad J. Balza, vedęs Teofiliją Baronienę, buvo atsinešęs ir 5 hektarus savo žemės. Gal ji ir atiteko jo sūnui. J. Balza buvo našlys. Turėjo dar vieną sūnų Pranuką, kuris mirė. Prosenelė Teofilija mirė apie 1963 metus.
Prieškario metais statytas molinis tvartas Baronų sodyboje Sabuliškių kaime.
„Labai džiugu, kad Dalius ėmėsi ūkininkauti. Tęsia žemdirbišką giminės liniją. Gražu, kad tėvo seserys atidavė savo tėvo žemę mirusio brolio žmonai dirbti, kad joms buvo svarbu, kad ta tradicija tęstųsi“, – sakė Roma.
Ant prosenelių žemės
Kalbinta telefonu Sabuliškių naujakurė Justina Jasinskienė sakė, kad apie jų šeimą jau yra rašyta. Pernai žurnalistei ji pasakojusi apie smidrų sodinimą. Sutarėme, kad ir šį kartą apie tai ji užsimins. Visgi įdomiau buvo sužinoti, kaip čia sugalvojo namą statyti ir įsikurti.
„Kovo pabaigoje bus tik metai, kai mes čia apsigyvenome. Čia vyro Mindaugo žemė. Senais laikais šią žemę valdė ir dirbo jo seneliai ir proseneliai. Pro naujo namo langą tolumoje matyti aukštumėlė su dviem medžiais, kur būta prosenelio Liauškos sodybos.
Iki šiol gyvenome Kupiškyje, o vasaras leisdavome Alizavos sodyboje. Ją pardavėme, kai čia persikraustėme. Nutarę statytis namus ieškojome mums patinkamos sodybvietės. Neradome. Tad taip ir gimė mintis kurtis naujoje vietoje Sabuliškiuose, kur būta vyro giminės šaknų, kur netoliese yra ūkio sandėliai.“
Naujas ūkininkų Jasinskų namas Sabuliškiuose.
„Vieta ši gera ir dėl to, kad arti pagrindinio kelio, ir šiaip negūdus užkampis. Greta dar turime kaimynų.
Pirmiausia visos pastangos buvo skirtos namo statybai. Dabar imsimės aplinkos tvarkymo. Apie tai galvojome ir nuo statybų pradžios. Pasodinome pušelių, kai padėjome namo pamatus. Vaikui žaidimų aikštelę persikėlėme iš buvusios sodybos.
Vyras ūkininkauja kartu su broliu ir savo tėčiu. Vyro tėvai gyvena čia pat, Kalnagalių kaime. Mes užsiimame grūdinėmis kultūromis ir smidrais.
Esu panevėžietė, bet kaimo vienkiemyje jaučiuosi gerai. Čia daugiau asmeninės laisvės, erdvės. Daugiabučio namo tikrai nestinga. Jei pasiilgstu miesto, nuvažiuoju aplankyti mamos ir draugų. Svečių sulaukiame ir atvažiuojančių pas mus. Planuojame ne tik susitvarkyti aplinką, bet ir pirtelę pasistatyti. Visokių darbų numatyta dešimtmečiui į priekį.
Esu baigusi odontologinės priežiūros mokslus. Kol kas pagal specialybę darbo neieškau. Būtų sunku jį suderinti su ūkio darbais, sūnaus vežiojimu į Kupiškio darželį. Reikėtų gal ir auklės paslaugų, jei pradėčiau į darbą pati važinėti.
Nuo pavasario iki rudens yra daug darbo su smidrais. Pagalbininkų nesamdome. Atrodo, kad 15 arų plotas nedidelis, bet smidrų auginimas imlus darbui. Nuolat juos reikia ravėti, sergančius ūglius skabyti. Kai užauga, smidrų derlius du kartus per dieną, ryte ir vakare, nuimamas. Reikia nesnausti, kad smidrai neperaugtų. Peraugę jau netinkami realizuoti. Norėčiau smidrų plantaciją dar plėsti, nes yra paklausa. Tiek derliaus nebuvo, kiek prašė supirkėjai. Tik didesniam smidrų plotui jau reikės ir daugiau darbo rankų“, – pasakojo apie namus ir savo darbą pašnekovė.
Prasitarus, kad nelabai skanūs smidrai man pasirodė paragavus, Justina pakomentavo, kad gal ne visai švieži buvo ar iš kitur atvežti. Pasak jos, reikėtų paragauti Lietuvoje išaugintų, šviežių ir nuomonė turėtų pasikeisti. Smidrus ji kepa aliejuje ar svieste, pasūdo, pabarsto pipirais ir išeina skanus garnyras, pavyzdžiui, prie mėsos. Juos tinka dėti į kiaušinienę, salotas, marinuoti kaip agurkus, pakepinti apvyniotus šonine. Daug yra valgių receptų su smidrais.
Tokia kulinarine gaida ir baigėme pokalbį su Justina. Kas žino, gal per smidrų derliaus nuėmimą sugalvosime į Sabuliškius dar kartelį užsukti.
Kur gyveno daugiavaikė šeima
Apie savo tėviškę papasakojo alizavietis Vidmantas Šarkanas. Pasak jo, Sabuliškiai buvo didelis kaimas. Tik melioracija nušlavė didžiąją jo dalį. Gyventojai turėjo išsikelti kitur. Aplink jo tėvų sodybą, atsidūrusią melioracijos griovių apsuptyje, nebeliko nė vieno artimesnio kaimyno. „Tėvų sodyba anksčiau priklausė Liauškoms. Jie neturėjo vaikų. Mano mama Vladislava Mačėnaitė, kilusi iš Gliaudelių, pas šiuos žmones apsigyveno maždaug 1930 metais, dar būdama maža. Paaugusi prižiūrėjo jų ūkį ir juos pačius senatvėje. Po jų mirties namai atiteko mamai. Artimiausias kaimynas Petras Liauška nebuvo giminė tiems Liauškoms, pas kuriuos gyveno mama.
Buvusi Adolfo ir Vladislavos Šarkanų sodyba Sabuliškių kaime.
Apie 1952 metus mama ištekėjo už Adolfo Šarkano. Susilaukė penkių vaikų – Kęstučio, Irmos, Sigito, Vidmanto ir Virginijaus. Kęstutis ir Sigitas jau mirę.
Tėvas dirbo tuometinėje Noriūnų mašinų ir traktorių stotyje (MTS) mechanizatoriumi. Labai geras buvo darbininkas, gražiai arti mokėjo. Vėliau su mama darbavosi ir karvių, ir kiaulių fermose. Vis abu kartu visur prie darbų eidavo ir mus, vaikus, pratino dirbti. Tėvams bėgdavome padėti į fermą, daržus ravėdavome. Patys keliuką į sodybą pasidarė, nes ten nebuvo jokio privažiavimo kelio. Jis eina šalia melioracijos griovio, kuris visą vandenį nutraukia.
Mamytė buvo gavusi Motinos didvyrės medalį, nes pagimdė ir užaugino penkis vaikus. Už begalinį darbštumą buvo ir keliais ordinais apdovanota.
Sodyba po tėvų mirties buvo likusi broliui Sigitui. Jam mirus čia toliau tvarkosi jo šeima. Atvažiuoja iš Kauno paviešėti vasarą ir sesuo Irma, mokytoja. Ten sodybinis sklypas nemažas. Būna darbo vien žolę nupjauti. Aš gyvenu Alizavoje. Virginijus – mamos gimtinėje Gliaudeliuose. Amžinatilsį Kęstutis buvo įsikūręs prie Panevėžio. Tėvai, bobutė, giminės iš mamos pusės palaidoti Alizavos kapinėse. Tik Sigitas – Kupiškyje, kur gyveno“, – papasakojo apie savo tėviškę ir artimuosius V. Šarkanas.
Iš archyvų
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas ir Alvydas Totoris rašo, kad nuo seno ši vietovė priklausė Palėvenėlės (Palėvenės) valdoms, žemė buvo nuomojama bajorams. Pirmiausia ji paminėta Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje 1642 metais.
Po Didžiojo maro Sabuliškiai vėl minimi Kupiškio bažnyčios krikšto metrikų knygoje 1684 metais.
Senojo kaimo, kuris buvo apgyvendintas bajorų (iš pradžių gal Migučių, Venclovų), pavadinimas buvo Sabuliškiai. Vėliau apsigyvenus Januškevičiams, galėjo vadintis ir Januškonimis. Bet galiausiai prigijo senasis pavadinimas.
1775 metais kaimas vadinamas Magdalenos Ropienės laikoma Teodoro Bilevičiaus valda. 1782 metais buvo sudarytas pirmas Sabuliškių planas.
1830 metais kaime buvo 3 dūmai (ūkiai), 35 gyventojai. 1840 metais – irgi 35 gyventojai. XIX amžiuje čia buvo Vainiūniškio dvaro palivarkas, dar vadintas Liucijonavu (pagal Liucijono Černiausko vardą). Sabuliškiuose gyveno daug bajorų šeimų.
Po 1863 metų sukilimo, kuriame dalyvavo L. Černiauskas, palivarkui kurį laiką buvo uždėtas sekvestras. 1865 metų topografiniame žemėlapyje Sabuliškiai pažymėti kaip dvaras. Po baudžiavos panaikinimo Sabuliškiuose skirtinės žemės gavo šie valstiečiai: Adomas Petrauskas, Juozas Baronas, Tadas Žūsinas, Stasys Liauška, Kazys Kirša, Kazys Marcinkevičius, Jonas Matulis, Gasparas Černiauskas.
1896–1915 metais priklausė Pandėlio valsčiaus Lailūnų seniūnijai. 1915 metais einant frontui, sudegė 6 ūkiai, nesudegusios liko dvi pirtys. Nuo 1919 metų Sabuliškiai priklausė Vabalninko valsčiui (seniūnijos centras).
1919 metais rugsėjo mėnesį 14 ūkininkų padavė prašymą skirstytis į vienkiemius.
Didžiausi ūkiai buvo Juozo Liauškos (35,50 ha), Teofilės Baronienės (29,04 ha), Adomo Petrausko (25,21 ha). Net šeši ūkeliai buvo mažažemių. Jie palikti senojoje kaimavietėje.
1930 metais kaime buvo Petro Černiausko, Balio Petrausko, Antano Barono, Alfonso Puzino, Stasio Liauškos, Petro Liauškos, Juozo Balzos, Antano Balzos, Povilo Balzos, Petro Šeinausko, Liongino Meškelio, Veronikos Kiršaitės, Konstancijos Butmonienės, Barboros Rastauskienės, Romo Deščero ūkiai.
1937 metais kultūrtechnikas B. Morkvėnas suprojektavo 3 m pločio nusausinimo griovį Upelyje.
1942 metais kaime buvo Petro Liauškos, Stasio Liauškos I, Romualdo Deščero, Liongino Meškelio, Jono Meškelio, Stasio Balzos I, Stasio Balzos II, Povilo Barono, Antano Barono, Juozo Tūskos, Kazio Lukšio, Stasio Liauškos II, Konstancijos Butmonienės, Alfonso Puzino, Felikso Apšegos namų ūkiai. Iš viso 63 gyventojai.
1947–1950 metais buvo Kupreliškio valsčiaus Sabuliškių apylinkės centras. 1948 metais į Sibirą ištremta Plepių, 1949 metais – Puzinų šeima.
1959 metais kaime buvo Liongino Meškelio, Petro Liauškos, Paulės Liauškienės, Adolfo Šarkano, Kazio Lukšio, Romo Deščero, Julės Baronienės, Viktoro Petrulio, Juozo Tūskos, Stasio Balzos, Edvardo Balzos, Genės Baronienės namų ūkiai. Iš viso 44 gyventojai. 1950–1952 metais Sabuliškiai priklausė „Naujo gyvenimo“, 1957–1974 metais – „Gegužės pirmosios“, 1974–1982 metais – „Naujo gyvenimo“, 1982–1992 metais – Alizavos kolūkiams. Buvo „Gegužės pirmosios“ kolūkio centrinė gyvenvietė.
7 dešimtmetyje pastatyta karvių ferma ir kontora, kurioje veikė biblioteka (iki 1977 metų), Baronų tvarte įkurtos mechaninės dirbtuvės. 1970 metais buvo 53, 1979 metais – 31, 1989 metais – 9, 2001 metais – 5 gyventojai.
1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Airynė (duobė), Aukštasis kalnelis, Blizgė, Griaužgaliai, Karališkiai (ariamieji laukai), Gutkarklynė (dirva), Laukelis, Pagojis, Skersinės (pievos), Skrynia (pieva, dabar dirbamoji žemė), Užulėknė (krūmai, dalis – dirbamoji žemė), Raginis lieknelis.
