Kupiškėnė Janina Varnienė išleido pirmą eilėraščių knygelę „Myliu gyvenimą“.
Autorės nuotraukos
Įvairiuose kultūros renginiuose, Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimuose, parodose galime pamatyti kupiškėnę Janiną Varnienę. Moteris ne tik būna paprasta žiūrovė, bet ir šių renginių dalyvė. Nuo jaunumės jai artima daina, poezija, dailės darbeliai, mezginiai, nėriniai, siuviniai. Kaskart Janina sugeba aplinkinius nustebinti savo sumanymais.
Šį kartą – išleista pirma jos eilėraščių knygelė „Myliu gyvenimą“, kurią puošia pačios autorės linoraižinio technika sukurti grafikos darbeliai.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Sugrįžusi poetinė gija
„Dabar mėgaujuosi gyvenimu, užtarnautu poilsiu. Praeityje liko, rodos, nepabaigiami darbai, rūpesčiai, kai reikėjo kurti namus, buitį, vaikus auginti. Šiuo metu galiu atsidėti širdžiai mieliems pomėgiams. Taip į mano gyvenimą sugrįžo ir eilėraščiai. Juos rašiau nuo jaunystės laikų. Vėliau ta poetinė gija buvo nutrūkusi, užgožta kasdienybės. Ši mano knygelė paprasta, gal ir netobula, bet jausminga, nuoširdi. Noriu ir kitiems atskleisti savo išgyvenimus, skausmą, džiaugsmą, meilę, liūdesį, pastebėjimus. Skaitytojai čia ras ir pluoštelį proginių posmų, mano eiliuotų nekrologų, kuriuos parašiau mirus artimiems, gerai pažįstamiems žmonėms. Juos girdėję ar skaitę žmonės sakė, kad jie visiškai neliūdni, nuteikiantys filosofiškai“, – taip savo kūrybos leidinuką pristatė Janina, planuojanti kupiškėnus pakviesti ir į jo sutiktuves, tik dar nenusprendusi, kada.
Janinos Varnienės eilėraščių knygelė „Myliu gyvenimą“ iliustruota pačios autorės linoraižiniais.
Pasak Janinos, gyvenimas vertas tiek, kiek gali paimti iš jo ir kitiems dovanoti. Gyvenimas toks, kokį mes patys surežisuojame, sukuriame. Kartais jis ir nenuspėjamas, paslaptingas:
„Dar noriu šokti lėtą tango / Ir suktis tuo grakščiu ritmu. / Kaskart mane likimas bando, nunešdamas nežinomu keliu. / O mintys skrieja tarsi vėjas, / Ieškodamos naujausių patirčių. / Bet kartais jos laiku nespėja ir lieka svajonių miražu.“ (eil. „Ką turiu“)
„Kas pasakys, kur kelio pabaiga? / Ar jis tiesus, ar jis vingiuotas? / O gal tai kito kelio pradžia? / Ir niekad sapnuose dar nesapnuota.“ (eil. „Kas pasakys“)
„Gerumas, kai supranti kitą, / Parodai savo širdį atidarytą. / Pakvieti pas save užeiti vidun, / Pasidalini paskutine ugnim.“ (eil. „Gerumas“).
Janinos Varnienės rankdarbiai.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Janinos vyras, dukra, ir sūnus pritarė knygelės leidimui. Daug dar eilėraščių ji turi ir nepublikuotų. Gal kada nors ir antras leidinukas išeis.
Paklausta, kur išmoko linoraižinio technikos, pašnekovė papasakojo, kad pirmą kartą tai išbandė viename muziejaus rengtame edukaciniame užsiėmime, bet didžiausią postūmį kurti linoraižinius jai davė tautodailininkės Genios Vaičikauskienės vestos pamokos. Įsigijusi visokių rėžtukų, linoleumo ir toliau savarankiškai raižė. Beveik visi jos linoraižiniai praktiškai padaryti be piešinio – kaip išėjo, taip. Tokie grafikos darbeliai puošia ir jos knygelės viršelius.
„Gyvenimas yra visoks – ir tiesus, ir kreivas, ir su visokiomis kliūtimis, tvoromis. Myliu jį su džiaugsmais ir sunkumais. Tokią mintį siekiau išsakyti ir knygelės viršelio linoraižinyje“, – teigė pašnekovė.
Rašo knygą apie senelį ir ne tik
Janina prasitarė, kad pradėjo rašyti autobiografinę knygą. Jaučiasi nusikaltusi savo amžinatilsį seneliui. Jis buvo jos prašęs parašyti apie jį knygą, nes turįs apie daug ką jai papasakoti. Pažadėjusi, bet neištesėjusi. Netrukus po to pokalbio senelis mirė.
Taigi toje knygoje bus nemažai vietos skirta ir seneliui, kuris išties buvo labai nagingas amatininkas, daręs langus, karstus, špagas, siuvęs drabužius ir batus, net ir smuiką yra padirbdinęs.
Dabar tuo restauruotu smuiku groja jos anūkė. Senelis grojo „Peterburgska“ armonika.
Janinos mama Monika Augūnienė buvo paveldėjusi nagingumą iš savo tėvo. Audė, siuvo. Jos vienas stakles ir visokių senovinių rakandų Janina yra perdavusi muziejui.
„Daug esu prikaupusi informacijos apie savo giminės praeitį. Tam pasitarnauja ir sudarytas genealoginis medis. Jį sudarydama daug giminių aplankiau. Dalis bobutės iš manos pusės giminaičių buvo įsikūrę Amerikoje. Ten ir dabar gyvena jų palikuonys.
Autobiografinės knygos rašymas labai lėtas procesas. Viską reikia apgalvoti, patikrinti. Be to, nemėgstu ilgai knebinėtis prie vieno užsiėmimo.
Man reikia kaitos, naujų dalykų, kad būtų nenuobodu. Labai mėgstu skaityti knygas. Domina gyvenimo istorijos.
Skaitymui skiriu kasdien bent pusvalandį prieš miegą. Šiuo metu siuvinėju lietsargius nuo saulės“, – pasakojo J. Varnienė apie savo pomėgius ir naujus sumanymus.
Čia jos kraštas
Janina yra kilusi iš Ukmergės rajono Gegžnų kaimelio. Kupiškyje gyvena penkiasdešimt trejus metus. Iš šio krašto yra jos vyras. Moteris save irgi jau laiko tikra kupiškėne. Tik kalbėsena visgi išduoda, kad jos gimtoji tarmė kita.
„Dabar čia mano namai, mano kraštas. Čia užaugo vaikai, čia semiuosi įkvėpimo kūrybai. Laiminga jaučiuosi. Tik labai liūdna, kad į Anapilį išėjo daug pačių artimiausių kaimynų, su kuriais čia jaunystėje vienu metu pasistatėme namus.
Džiugina širdį, kad vaikai rado savo vietą. Visi įsikūrę Lietuvoje. Sūnus baigė su policijos veikla susijusias teisės studijas, bet pasirinko darbuotis kitoje srityje. Filmuoja, fotografuoja. Dukra tapo gydytoja onkologe. Visi keturi mano anūkai muzikuoja.
Aš irgi nuo jaunystės dainavau. Dabar tam dainavimui jau taškas. Turiu kitų įdomesnių užsiėmimų. Manau, kad kiekvienas žmogus, baigęs aktyvią darbinę veiklą, gali rasti sau malonių, prasmingų pomėgių. Tik reikia ieškoti kelių į save, įsiklausyti į širdies balsą, apsidairyti, ką dar siūlo gyvenimas.
Man, pavyzdžiui, nemenkų impulsų kurti, išbandyti naujas veiklos sritis suteikė dalyvavimas Trečiojo amžiaus universiteto veikloje“, – kalbėjo Janina, pirmos eilėraščių knygelės autorė, pagal specialybę buvusi ekonomistė-prekybos organizatorė.
