KODĖL VISI TOKIE PIKTI?

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Toks klausimas vis dažniau kirba mintyse. Lyg ir pavalgę, apsirengę, turime stogą virš galvos. Bet jaučiu, kad jau ne vienam kupiškėnui kraujas ima smarkiau tekėti perkaičius antrą sakinį. Gal ir pavalgę, bet maistas pabrango, gal ir apsirengę, bet net skudurynuose kainos pakilę, gal ir stogas virš galvos yra, bet jo šiluma piniginėje baigia skylę palikti.

Va, taip ir veržiasi pyktis vis tolyn ir tolyn. O dar jeigu pasižiūri televizorių… Jau seniai niekas tokių gerų fantastinių filmų nekūrė, kaip dabar rodo žinių laidos. Ir galvoji, ką mes norime apgauti – kitus ar save? Pandemija visiems taip įgriso, kad nebebaugina niekas, o apsisaugojimas nuo jos seniai tik akių dūmimas. Juk virusas nežiūri, kokio atstumo laikaisi, ir nelaukia, kol kavinėje pavalgysi už stalelio. Jam tas pats, ar tu namuose, ar darbe, ar su draugais. O mes, tiksliau valdžia, pradeda, o žmonės tęsia žaidimą pavadinimu „Pasislėpk nuo viruso“.

Paskutinis tokių slėpynių „pokštas“, kol kas pats juokingiausias ir kvailiausias: jeigu esate vairuotojas, medikas, socialinis darbuotojas ir sergate besimptome forma, teks keliauti į darbą, nes esate strateginės profesijos darbuotojas. Nesvarbu, kad tie žmonės dirba ne vieni ir daugiausia bendrauja su labai ligoms pažeidžiamais žmonėmis. O ką kalbėti apie „malonumą“ ir „komfortą“ darbe žinant, kad kolega dirba sirgdamas? Pamenate, dar visai neseniai kartota, kad pajutus net menkiausią negalavimą, reikia būti namuose, o prieš trejus metus paskambinus šeimos gydytojui telefonu ir pradėjus pasakoti savo negalavimus, išgirsdavome pasipiktinimą ir nuostabą, kad jie ne aiškiaregiai ir telefonu jūsų negydys. O šiandien kaip?

Gamta ir ligos savo kelių nekeičia, o žmogus vis bando laviruoti, save apgaudinėti. Štai kodėl mes pikti – saviapgaulė neveikia. Tie dėsniai, kurie buvo seniau, niekur nedingo.

Dabar apie tai, kodėl viskas brangsta. Jeigu norime gerai gyventi ir mažai dirbti, tai kažkaip reikia gauti pinigų. Kaip jų gauti, jeigu bedarbiai nuo ankstyvo ryto takelį mina Užimtumo tarnybos link, ir jų dauguma ne darbo ieško, o pašalpų (ir gerų) nori? Taigi, belieka tik spausti prie žemės tuos, kurie dar dirba, jiems didinti mokesčius. O kad ta armija, kuri negauna pajamų, nesukiltų, iš karto pasakyti, kad jiems niekas nedidės – gaus kompensacijas. Klausimas, kas tas kompensacijas uždirbs? Tie, kurie dar dirba, didinant jiems mokesčius. Va, taip ir sukasi ratas. Dirbančių žmonių mažėja, senjorų daugėja, jiems pensijas mokėti reikia (jie jas užsidirbo), o artėjant rinkimams dar ir padidinti. Iš ko? Taigi didinant mokesčius dar dirbantiems…

Ką šiuo atveju apgaudinėjame taip gyvendami – ar ne save? Negali maišas būti pilnas, jeigu jo dugnas kiauras. O kai ši skylė vis didėja ir didėja, kyla pyktis ir nepasitenkinimas. Kodėl jos niekas neužsiuvo? Na, tikrai, kodėl? Gal tą skylę turėjo siūti ne vienas Jonas ar Marytė, o mes visi. Pirmiausia vėl radę savo vietą darbo rinkoje, o ne prie pašalpų ir kompensacijų dalijimo. Žinoma, kalti darbdaviai, nes jie moka mažus atlyginimus, dirbti neapsimoka. O kodėl tie atlyginimai maži? Nes mokesčiai dideli. Ar kiekvienas darbuotojas žino, kad norint į rankas gauti 1 000 eurų atlyginimą, darbo vieta su mokesčiais darbdaviui kainuoja 1 683 eurus. Tuos visus pinigus reikia uždirbti. O jeigu darbuotojas sako: koks atlyginimas, toks ir darbas? Tai kas juos tada uždirbs? Ir vėl užburtas ratas. Jeigu darbuotojui darbe nuo galvos kiaušinis nenukris dirbant, ar galima tikėtis gero rezultato? Va, ir visa aukštoji ekonomika apie mokesčius, pelną ir nuostolį. Buhalteriai tokiu atveju sako – nėra balanso.

O dabar kiekvienas sau bent mintyse sąžiningai atsakykime – tai kodėl esame tokie pikti?

Tikriausiai, todėl, kad niekaip negalime apgauti to, kas amžina, – laiko ir judesio. Nedirbsi – neturėsi.

Yra sakoma, kad labiausiai sustyguota bičių bendruomenė. Avilyje kiekviena maža bitelė žino savo pareigas. Valdžia (motinėlė) irgi tik viena, o jeigu atsiranda kelios motinėlės, pakyla iš avilio spiečius ir kuria naują šeimą. Paklauskite bitininkų, jie pasakys, kiek avilyje gali gyventi tranų ir kodėl jų padaugėjus iki tam tikros ribos bitės staigiai padaro tvarką. Tranai avilyje gyvena dažniausiai vasarą arba rudenį, o žiemą išvaromi iš avilio. Niekas neduodantiems naudos ten pašalpų ir kompensacijų neskiria. Tai gal ir mes pagaliau paskaičiuokime, ar nereikėtų mažinti tranų populiacijos, užuot jiems ruošus naujus korius?