vLOOK- Photografy nuotrauka
Kupiškio Stasio Lozoraičio 505 šaulių kuopos skyriaus vadas Darius Senvaitis prisipažįsta – kariška drausmė ir disciplina buvo, yra ir bus tie dalykai, kurie jį žavi. Todėl ir apsisprendė tarnauti Lietuvos kariuomenėje, o vėliau – tapti šauliu. Būti vertam lyderio vardo, autoritetu – didelė skyriaus vado atsakomybė, pasiekiama asmenine kompetencija ir charakterio savybėmis.
Savęs griežtu vadovu Darius nelaiko, bet neneigia, kad šiame technologijų amžiuje sudominti jaunimą, jį motyvuoti, įtraukti nelengva. Bet ta linkme dirbama.
Jurga BANIONIENĖ
Traukė karyba
D. Senvaitis į Šaulių sąjungą įstojo prieš porą metų. Neatsitiktinai – turėjo jėgos ir energijos, pakankamai žinių ir nutarė pabandyti. Pasirinko Kupiškio šaulių kuopą, nes jau gyveno šiame mieste.
„Esu ne vietinis, mano tėviškė – Joniškis. Visą laiką nuo mažens buvau aktyvus, mėgau spardyti kamuolį, su draugais lauke žaisti karą. Mane traukė kariniai filmai, karinės dainos. Didi Lietuvos istorija, patriotizmas žavėjo nuo pat mokyklos suolo, ypač patiko istorijos pamokos. Joniškyje suradau vieną nevyriausybinę ne pelno siekiančią organizaciją „Joniškio jaunojo kario rinktinė“.
Nuo 14 metų po truputį ir prasidėjo mano žengimas link karybos. Pagal specialybę esu mechanikas. Mokslo žmogumi niekada savęs nelaikiau, mačiau, kad tai ne man. 18 metų sulaukęs, įstojau į Lietuvos kariuomenę. Patekau į Jonušo Radvilo mokomąjį pulką“, – pasakojo D. Senvaitis.
Pašnekovas į kariuomenę atėjo jau turėdamas nemažai žinių apie rikiuotės pagrindus, uniformos priežiūrą ir daug kitų kasdienių dalykų, tad būdamas tarp daug vyresnių už save karių, jautėsi drąsiai, buvo aktyvus, rodė puikius fizinės formos rezultatus, netrukus gavo geresnių pareigų. Po kariuomenės, grįžęs į gimtinę, D. Senvaitis trejus metus tarnavo Krašto apsaugos savanorių pajėgose, tada padarė pauzę.
„Ties karyba neapsibrėžiau, norėjau ir užsienyje pabūti, padirbėti, bet laikui einant supratau, kad negaliu be to, turiu skirti tam tiek laiko, kiek tik galiu.
Kupiškio šaulių kuopoje ir bandau realizuoti save, savo idėjas. Pasitardami bandome auklėti, skatinti piliečius būti dorus, laikytis taisyklių“, – kalbėjo D. Senvaitis.
Į Kupiškį gyventi Darius atvažiavo prieš devynerius metus. Čia jį sužavėjo marios.
„Kai pirmą kartą jas pamačiau, supratau, kad turiu būti čia. Paaiškėjo, kad ne be reikalo šis kraštas mane traukė. Išsikalbėjęs su tėveliais sužinojau, kad mano giminė yra kilusi iš Viešintų, Anykščių rajono, visai netoli nuo Kupiškio. Tad grįžau beveik prie savo ištakų“, – džiaugėsi pašnekovas.
Su šeima Darius įsigijo namą Salamiestyje, šiuo metu jį tvarko, kuriasi.
Motyvuoti jaunimą
Kalbai vėl pasisukus apie darbus, D. Senvaitis teigė, kad veikla su šauliais, jaunaisiais šauliais labai patinka. Tik šiuolaikinis jaunimas visai kitoks nei seniau.
„Dabar technologijų amžius, jaunimas turi daug pašalinės veiklos, kuri atitraukia. Jaunuoliai turi būti labai stiprūs, kad iki galo siektų savo užsibrėžtų tikslų. Jie visko nori čia ir dabar, sunku motyvuoti, skatinti, dar jiems trūksta iniciatyvos. Vaikystėje kieme lankus pasidarę žaisdavome karą, dabar to nepamatysi, dauguma įnikę į vaizdo žaidimus, telefonus, internetinius pokalbius, programėles ir pan. Norėdamas juos sudominti, turi būti platesnių pažiūrų, į pasaulį žiūrėti jaunimo akimis ir matyti, ką jie mato, kuo domisi, bandyti daugiau kalbėti, kaip jie išreiškia save. Turime idėjų, planų ir projektų, kaip jaunimą žadinsime. Daug žalos padarė COVID-19 pandemija, sėdėjome namie, įsibėgėti sunku, nelengva vėl išeiti į kasdienybę“, – kalbėjo 505 šaulių kuopos skyriaus vadas.
Anot pašnekovo, šiuo metu kuopai priklauso per 60 šaulių. Deja, ne visi yra aktyvūs, į mokymus susirenka ir 20 ar daugiau, kartais – mažiau. Tačiau tarp šaulių yra ir motyvuotų, iniciatyvių žmonių. Ši iniciatyva labai skatinama ir vertinama.
Gyvenimo mokykla
Darius įsitikinęs, kad dalyvavimas šaulių sąjungos veikloje moko disciplinos, drausmės, tvarkos, atsakomybės ne tik už save, bet ir už draugus, artimuosius. Visa tai praverčia ir kasdieniame gyvenime.
„Ir pas mus yra dalis kariuomenės dalykų, jie visada pabrėžiami. Pavyzdžiui, kad reikia mokėti laikytis savo žodžio. Čia nepasiskųsi – tą gali padaryti namie. Dedame pagrindus, kad jaunuoliai žinotų, jog gyvenimas sukasi ne tik aplink juos, bet yra ir kiti žmonės. Būna tokių atvejų, kai tėvai paprašo priimti į sąjungą, nes nebesusitvarko. Jei vaikas nenori, nieko nepadarysime, bet bandyti sudominti ir bent paskatinti sportuoti galime. Labai vertiname, kai jaunimas pats rodo iniciatyvą ir nebereikia iš jų nieko prašyti. Gal iš jo bus ne tik puikus šaulys, bet ateityje – ir puikus karininkas ar tiesiog geras vyras, jei ir nesirinks kario duonos“, – teigė D. Senvaitis.
Pats Darius visada stengiasi būti pavyzdžiu jauniesiems šauliams ir vesti tinkamu keliu, nebūtinai tik vilkint šaulio uniformą. Savęs griežtu vadu nelaiko. Stengiasi bendrauti taip, kad jaunuoliai suprastų ir gebėtų atsirinkti, kada reikia elgtis atsakingai ir rimtai, o kada galima tiesiog drauge linksmai pakrizenti.
Pašnekovą visuomet žavėjo kariška drausmė ir disciplina. „Man patinka pats principas – pasakei ir šventa. Tai labai vertinu“, – pabrėžė jis.
Šaulių sąjungoje D. Senvaitis jaučiasi kaip namie, darbu to nevadina. Su jaunimu, kitais šauliais bendrauti, padiskutuoti visada labai įdomu.
Veikla šaulių sąjungoje jokių pajamų jam neduoda, tačiau savo, šeimos laiko tam jis negaili. Džiaugėsi, kad visada sulaukia didelio artimųjų palaikymo.
Daryti tai, kas patinka
Užsiminus apie pomėgius, Darius pasakojo, kad krepšininku ir futbolininku taip ir netapo. Tėvai labai norėjo, kad lankytų Meno mokyklą, grotų pianinu, kaip mama.
„Iš namų išeidavau groti, bet dažniausiai nueidavau žaisti su kamuoliu. Baigiau dvi klases Meno mokykloje, kol tėveliams baigėsi kantrybė ir leido užsiimti tuo, kuo noriu. Dariau tai, kas man patiko, visada ir savo vaikams sakau, kad nereikia užsiimti nenorimais dalykais. Jaunuoliai turi patys atrasti, rinktis, tegul piešia, dainuoja, svarbu, kad bandytų, ieškotų“, – akcentavo pašnekovas.
Paklaustas, ar pavyksta įmerkti meškerę į sužavėjusias Kupiškio marias, D. Senvaitis sakė, jog retkarčiais taip, bet kada paskutinį kartą žvejojo, sunkiai prisimintų.
Tačiau aktyviai domisi automobilių sportu, žiedinėmis lenktynėmis, mąsto ir apie automobilių krosą. Mėgsta triūsti savo dirbtuvėse, mechaniko specialybės tikrai neužmiršo. Technika traukė nuo mažens, nes seneliai ūkininkavo, tad patikdavo dirbti prie žemės ūkio technikos.
Kupiškis Dariui nuo pat pradžių paliko gerą įspūdį – miestelis ramus, nėra automobilių spūsčių. Greitai čia pritapo.
„Nelaikau savęs kupiškėnu, bet džiaugiuosi gyvendamas šiame rajone, man čia patinka“, – tikino šaulių skyriaus vadas.
