Nors Naiviuose gyvenantis Gintaras Gaurys aklas ir turi vos du rankų pirštus, negalia iš jo neatėmė gyvenimo džiaugsmo. „Svarbiausia susitarti su pačiu savimi – ar stengsiesi gyventi, ar gulėsi lovoje, savęs gailėsi ir degraduosi“, – sakė jis. Ant stalo padėti daiktai vienam būtų netvarka, o jam – tvarka, kurią pakeitus jis tų daiktų paprasčiausiai neberastų.
Autorės nuotraukos
Gruodžio pradžioje praėjo kasmet minima Tarptautinė neįgaliųjų diena. Neįgaliųjų interesams atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų yra ir Kupiškio rajone. Viena jų – Lietuvoje seniausiai, nuo 1926 metų, veikianti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga.
Jos narys, Naivių kaime gyvenantis, iš Kybartų kilęs Gintaras Gaurys, yra tikras įrodymas, kad negalia nėra kliūtis kabintis į gyvenimą. Suvalkietiška tarme kalbantis vyras apie lemtingą dieną, apvertusią jo gyvenimą aukštyn kojomis, pasakoja su ironiška humoristine gaidele. „Nuo septyniolikos metų sprogdinu saugiai“, – sakė jis.
Kristina VALYTĖ
Per nelaimingą atsitikimą, kai G. Gaurio rankose sprogo savadarbė petarda, jis neteko kairės rankos plaštakos, abiejų akių ir tik per atsitiktinumą po nelaimės liko sveiki du dešinės rankos pirštai.
Pašnekovas pripažįsta – reikėjo mokytis gyventi iš naujo. Gerai, kad šalia buvo mama, kuri padėjo sūnui tapti savarankiškesniam, baigti vidurinę mokyklą.
Plačiau skaitykite gruodžio 28 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF (3 Eur/mėn.)