Ukraina be kalnų – kaip huculas be kepurės. Taip dažnai juokauja vietiniai gyventojai, paklausti, be ko neįsivaizduoja savo krašto. Taigi, toliau kalnais ir pakalnėmis, vingiuotais keliais sukame Karpatų kalnų link.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Miestas – vartai į kalnus
Taip gražiai kalbama apie Ivano Frankivsko miestą. Užtenka nuo miesto pavažiuoti apie 50 kilometrų ir pajunti, kad automobilis kopia į kalną. Ir taip vis aukštyn ir aukštyn.
Bet apie viską iš pradžių. Ivano Frankivskas – nuo įkūrimo 362 metus skaičiuojantis miestas. Miestą įkūrė Andrijus Potockis, senovės Galicijos magnatų giminės atstovas, Pokute turėjęs reikšmingas latifundijas.
1962 m., minint 300-ąsias įkūrimo metines, Stanislavivas buvo pervardytas į Ivano Frankivską iškilaus Ukrainos tautos poeto Ivano Franko garbei.
Šiandien mieste gyvena apie 240 tūkstančių žmonių. Čia daug jaunimo, nes yra net kelios aukštosios mokyklos: pedagoginis universitetas, medicinos institutas ir kt. Daug parkų, skverų, kurie mėgstami vietinių gyventojų.
Ivano Frankivsko įkūrimą menančio bastiono siena šiais laikais virto prekybos centro akcentu.
Pats seniausias miesto pradžią menantis pastatas, tiksliau jo liekanos, labai išmoningai pritaikytos šiandienai. Tai kadaise buvusio miesto įtvirtinimai, kurie pastatyti tada, kai buvo įkurtas miestas, 1662 metais. Dabar likusi tik viena siena. Bastiono vieta nepalikta griūti – jo vietoje įsikūręs prekybos centras, kuriame yra meno galerija, rengiamos žymių menininkų parodos.
Per Marmelado gaisrą išliko tik šis mūrinis namas. Autorės nuotraukos
Kaip ir kiti miestai Ivano Frankivskas pradžioje buvo medinis, todėl gaisrai čia kildavo dažnai. Vienas žymiausių gaisrų, kuris nusiaubė didžiąją miesto dalį, pavadintas Marmelado gaisru. O jo istorija labai buitiška ir banali. Miesto gyventoja virė savo namuose marmeladą, bet užsikalbėjo, paliko be priežiūros puodą ir nuo jo kilo gaisras, kuris sunaikino ištisus miesto namų kvartalus. Miestiečiai per daug nesijaudino – atsirado proga pagalvoti apie mūrinių, akmeninių namų statybą.
Iš tolo švyti miesto Rotušės paauksuoti bokštai.
Kiekvienas miestas didžiuojasi savo rotuše, bet Ivano Frankivsko rotušė ypatinga, kadangi net penkis kartus perstatyta.
Pirma miesto rotušė pastatyta iš medžio XVII amžiaus pabaigoje. Ji buvo tarsi apvalus devynaukštis bokštas, darytas renesanso stiliumi. Tai buvo miesto tarybos prieglobstis ir taip pat naudota kaip ugniagesių bokštas.
Vėliau rotušė perstatyta, papuošta keturiais ciferblatais, o jos rūsyje įrengtas kalėjimas. Pirmojo pasaulinio karo metais pastatas naudotas kaip apžvalgos postas.
1935 m. penktą kartą atstatytoje rotušėje įsikūrė parduotuvės ir restoranai. Šiandien pirmame aukšte yra daugiau kaip šimtą tūkstančių eksponatų turintis kraštotyros muziejus. Rotušę puošiantys laikrodžiai atlieka 12 ukrainietiškų melodijų, o jos bokštai ne šiaip sau šviečia aukso spalva – jie iš tikrųjų paauksuoti.
Dar vienas keistas pastatas, kuris turi net architektūros paminklo statusą, yra Dibrovos kalėjimas. Jis pastatytas 1883 metais Austrijos ir Vengrijos imperijos laikais.
Kitoje gatvės pusėje priešais buvusį kalėjimo pastatą yra nemažas kalnelis. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad jis supiltas kalinių rankomis. Buvo tradicija, kad atlikę bausmę kaliniai toje vietoje paberdavo po saują žemių, taip pamažu iškilo nemaža kalva.
Kalėjime yra dar viena vieta, kuri įėjo į miesto istoriją. Būtent šiose patalpose pirmas visame mieste buvo įrengtas tualetas.
Sovietiniais metais kalėjimas pakeitė savo paskirtį – čia buvo įsikūrusios kareivinės, kurios liko iki šių dienų. 2001 metais atliktas kapitalinis pastato remontas, atnaujintas fasadas, uždengtas stogas, išasfaltuota aikštė, atstatytas patikros punktas, kuris tapo tikra miesto puošmena.
„Kalnai kalnuoti, pakalnės nuplikę…“
Pasižvalgę po miestą judame link kalnų. Pamažu keičiasi peizažas. Jį papildo įspūdingi kalnų vaizdai. Pirmas sustojimas Jaremčėje. Į šį nedidelį miestelį galima patekti ne tik automobiliu, bet ir keleiviniu traukiniu, kuris kalnų vingiais nuveža iki pat Bukovelio.
Jaremčė yra Pruto upės slėnyje, 585 metrai virš jūros lygio. Hutsulių regiono kūrimasis vyko kunigaikščių laikais. Tai atspindi Jaremčės srities vietovardžiai – Malivo kalnas, Bojarskio upelis (Dora), Mikulichin kaimas.
Jaremčės apylinkėse dažnai lankydavosi garsus sukilėlių vadas Oleksa Dovbušas. Tai lyg ukrainietiškas Tadas Blinda. Dabar galima aplankyti sukilėlių vado vardu pavadintą Dovbušo olą.
1928 m. kovo 22 d. Lenkijos Respublikos Prezidento įsakymu Jaremčei buvo suteiktas kurortinės vietovės statusas.
Jaremčė – turistų pamėgtas miestelis, kuris vilioja ne tik nuostabia gamta, gydančiu kalnų oru, bet ir geromis žiemos sporto sąlygomis. Šiuo metu čia gyvena apie 8000 gyventojų.
Huculas Ivanas turistus pasveikina su ukrainiečių liaudies instrumentu trembita. Žinoma, ne už dyką.
Kylame į kalnus aukštyn, link pagrindinio tikslo – Bukovelio. Tai žiemos sporto sostinė, slidinėjimo mėgėjų rojus. Per porą metų Bukovelis tapo sunkiai pažįstamas.
Nors daug metų keliautojams Bukovelis buvo vienas pigiausių, vietiniams žmonėms taip neatrodo. Jiems čia viskas brangu – pradedant duonos kepalėliu, baigiant drabužiais.
Bukovelyje visa infrastruktūra patogi turistams.
Bet kad čia gyvenantiems turistai yra tikros aukso kasyklos, rodo visą parą vykstančios statybos. Net sutemus triūsia statybininkai, visi skuba kuo geriau pasirengti prasidėsiančiam slidinėjimo sezonui, kuris tęsiasi iki balandžio. Tada Bukovelyje nakvynės kaina gerame viešbutyje gali siekti ir 14 tūkstančių eurų! Todėl visi privatūs nameliai pertvarkyti į patalpas turistams, o vietiniai su malonumu įsikuria rūsiuose, sandėliukuose. Stebint visa tai nejučia ateina asociacija su mūsų Palanga vasarą.
Bukovelio slidinėjimo trasos tikrai nenusileidžia austriškoms ar šveicariškoms – viskas daroma dėl turistų. Daug keltuvų, patogus privažiavimo kelias ir erdvios automobilių stovėjimo aikštelės. Kadaise buvusių baisų duobėtų kelių nebėra nė pėdsako.
Bet vis dėlto vienas dalykas labai liūdina. Kalnų papėdės pamažu plinka – beatodairiškai kertamos vietos naujiems pastatams.
Susidaro vaizdas, kad statybos vyksta be jokios priežiūros. Kas kaip nori, tas taip stato. Vienas pastatas užstoja kitą, daugybė bokštelių, balkonėlių. Pakelės nusėtos kioskeliais, nameliais, pasijunti lyg kinų Šanchajuje.
Kalnų grožį vis labiau užgožia statomi namai ir kertamas miškas.
Pasiteiravus vietinių gyventojų, ar sunku gauti statybos leidimą, atsakymas gana netikėtas – jeigu reikia, tai ir statome. Kas mums gali uždrausti medį nupjauti, keliuką pasidaryti.
O supratimas, kas yra keliukas, labai įdomus. Tai, kas mums atrodo lyg suartas laukas, jiems visai geras išvažiuojamas kelias.
Gal todėl, kad čia kalnuose vietiniai gyventojai važinėja su ZIL‘ais ir URAL‘ais.
