žurnalistė
Atsukome laiką valanda atgal ir iškart pasijuto vėlyvo rudens atmosfera, kelianti liūdesį, baimę, nerimą, erzinanti, nardinanti į mieguistumą ir apatiją.
Tik triukšmingas Helovinas, arba kaip siūlo kalbininkai lietuviškai vadinti, Vaiduoklių šventė arba Šiurpnaktis gerokai supurto lapkričio niūrumą.
Vieniems ši šventė nepriimtina, kitiems smagus šėlionių, kūrybiškumo atskleidimo metas. Kasmet pastebimai vis daugiau atsiranda Helovino šalininkų.
Aš esu abejinga šiai šventei, bet norėčiau, kad šviečiantys moliūgai iki pat Kalėdų rodytų kelią tamsoje. Tas jų oranžinis švytėjimas išties kelia nuotaiką, suteikia jaukumo ir vilties, kai žvarbu, kai aplink juoda.
Stebėtinai Helovinas suvienija bendram tikslui dažnai ir visą šeimą. Moliūgus skaptuoja ir vaikai, ir tėvai. Vėliau visi kartu juos neša į kiemą, dega žvakeles ir gėrisi visokiomis savo darytomis kompozicijomis iš kitų gamtinių medžiagų.
Žinau, kad viename mieste vieno darželio vaikams tėvai ir auklėtojos padarė siurprizą – papuošė darželio kiemą, laiptinę, drabužines ir grupę Helovino atributika.
Tikrai ryte atėję vaikai buvo iš pradžių be žado, o vėliau labai džiaugėsi tomis puošmenomis ir dar savo visokių darbelių ta tema pridėliojo.
Kas netingėjo, ūpo turėjo ir Helovino vakarėliuose kaukėti šėlo, net sulaukė vaikų persirengėlių, kurie pravėrus duris sakė „pokštas arba saldainis“.
Sulaukėme ir mes jų apsilankant. Pro durų akutę pasižiūrėjusi šiek tiek ir išsigandau pamačiusi giltinės veidą. Už durų saldainio arba pokšto laukė keturi kaukėti vaikai. Laimė, radau ir saldainį, ir sausainių. Kaip per Užgavėnes. Kitą kartą reikės išbandyti pokštą!
Helovinas man tikrai priminė Užgavėnes, tradicinę žiemos pabaigos šventę, kuri taip pat švenčiama įvairiose pasaulio šalyse su svarbiausiais jos atributais – persirengėliais, kaukėmis, karnavalais, Kupiškio krašte su Kanapinio ir Lašininio kovomis, Gavėno deginimu ir blynais.
Gaila, kad karantinas Užgavėnių papročius prigesino. Tikiuosi, kad ši šventė, turinti ne mažiau erdvės pasireikšti žmonių išmonei, pokštams, visus suvienijanti bendrai veiklai, atgims iš naujo, įgis ir naujų formų.
Taip jau kartą buvo Atgimimo laikais, prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę.
Net ir man yra tekę vaikams velniukų kaukes siūti, nors su adata nelabai „draugauju“.
Buvo toks visų užsidegimas atgaivinti senuosius papročius, džiaugtis jais. Atrodė, kad visi tuo metu nori šokti, vaidinti, persirengti įvairiais personažais.
Gal koronaviruso pandemijos suvaržymų laisvėjimas pavasarį įkvėps daugumą žmonių nebūti abejingiems ir linksmintis per Užgavėnes.
Jos ne blogesnės už Heloviną, net ir gana panašios – gamtos virsmas čia irgi dėmesio centre. Tik artėjantis pavasaris gal ir taip teiks visiems daugiau džiaugsmo nei vėlyvas ruduo, kurį stengiasi supurtyti Helovinas savo moliūgų šviesomis.
