PELKĖS DRAUSTINIO IR GIRIOS KAIMYNYSTĖJE PAIŽINYS

Paižinio kaimas Šimonių seniūnijoje ir parapijoje. Šimonių girios glūdumoje.
Nuo Šimonių į rytus iki šio kaimo 3 kilometrai. Greta yra Gegužiniai, Lanauskai. Į pietus plyti Iženo pelkė.
Paižinyje 2003 metais buvo trys sodybos ir aštuoni gyventojai. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien kaime savo gyvenamąją vietą deklaravę trys gyventojai, yra keturios sodybos.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Pokalbis, lydimas gaidžio giedojimo

Iš Utenos plento pasukę į kaimo keliuką netrukus pasiekėme Šimonių girią ir mišku pavažiavę apie kilometrą patekome į Paižinio kaimą. Šio kaimo pavadinimas išties sufleruoja, kad jis yra šalia Iženo pelkės. Bet tos pelkės čia neišvydome. Žaliavo pieva, ganėsi karvė. Net čia buvo girdėti automobilių, lekiančių plentu už miško, gausmas. Pirma sodyba prie pat miško atrodė negyvenama. Šiek tiek tolėliau geltonavo namelis, skardžiai giedojo gaidys. Ten ir stabtelėjome pasisveikinti su namo pašalėje sėdinčiomis moterimis. Paaiškėjo, kad šių namų šeimininkė Lionė Kunčienė ir pas ją dažniausiai būnanti kaimynė Tatjana Butkienė yra vienintelės nuolatinės šio kaimo gyventojos.

Lionė papasakojo, kad jos šeima 1975 metais šią sodybą nusipirko iš Juozo Stuko. Namas buvo dengtas šiaudais, o jo sienos apkaltos juodu toliu. Tad teko pakeisti stogą, lentelėmis apkalti ir nudažyti namą. Visuomet gyveno ūkiškai. Šiuo metu dar laiko karvę. Aplink sodybą yra 2 hektarai pievų. Šienauti padeda samdyti žmonės. Vyro brolis, gyvenantis kitame kaime, vis padėdavo sklypelį aparti. Jis jau nutarė atsisakyti ūkininkavimo, kraustytis į miestą, tai nežinia, kaip toliau bus su tuo žemės dirbimu.

„Pieną parduodu supirkėjams. Jie atvažiuoja, pasiima pilną pieno bidoną ir palieka man kitą tuščią. Prie keliuko netoli plento turiu pasistačiusi būdelę su suoliuku pasislėpti nuo lietaus. Ten ir laukiu pieno surinkėjų. Jie specialiai 6 kilometrus pas mane pieno atvažiuoja. Mažai kas aplinkui karves belaiko“, – sakė moteris ir pridūrė, kad dar turi vištų pulkelį su karingu gaidžiu, šunį ir dvi kates.

Lionė užaugo Punkiškiuose, netoli Adomynės. Dabar šis kraštas irgi priskirtas Šimonių seniūnijai. Jos amžinatilsį vyro Vytauto tėviškė buvo netoliese, Kalnelio kaime. Jiedu po vestuvių iš pradžių gyveno Anykščiuose. Buvo pradėjusi dirbti vyno fabrike. Netrukus vyro brolis išėjo į privalomą karinę tarnybą trejiems metams ir jie turėjo sugrįžti į Kalnelį, nes vyro mamai reikėjo padėti ūkio darbuose. Ten gimė ir pirma jų dukra Danguolė. Antros dukros Editos susilaukė jau gyvendami Paižinyje.

„Iš pradžių dirbau sezonine miško darbininke, vėliau net dvidešimt vienerius metus buvau Šimonių apylinkės sąskaitininkė-kasininkė, prieš pensiją kelerius metus teko ragauti paštininkės duonos. Aptarnavau Gegužinių, Inkliuzų, Margavonės kaimų gyventojus. Korespondenciją, spaudą išvežiodavau dviračiu. Jį duodavo darbovietė. Tada buvo net penkios paštininkės, o dabar viena visą plačią apylinkę apvažiuoja.

Vyras dirbo Kupiškyje autobuso vairuotoju, vėliau gaisrinės vairuotoju Adomynėje, Šimonyse. Dukros lankė mokyklą Šimonyse. Jaunylei Editai teko per mokslo metus ir mokyklos bendrabutyje pagyventi, kad nereikėtų klampoti žiemą per sniegą kelis kilometrus iki namų“, – prisiminė praeitį pašnekovė.

Lionė sakė, kad nebesodintų didelio daržo, jei ne karvė. Moteriai užtektų maišiuko bulvių. Tiek nusipirktų. Dviračiu numina senuoju keliu iki parduotuvės Šimonyse. Dabar daržo ir sodo gėrybėmis tenka dalytis ir su miško žvėrimis. Antai stirnos nuėdė visus burokus. Gal dar pavyks išsaugoti morkas. Šiemet supirkėjams, atvažiavusiems į kiemą, obuolių keliolika maišiukų pardavė. Tik iš to pelno katino ašaros, kai už obuolių kilogramą moka 6 centus. Nauda tokia, kad ant žemės puvinio lieka mažiau.

„Vieni sako, kad Paižinyje labai gražu, kiti peikia šią vietą, kad atkampi, sunkiai pasiekiama. Tuo skųstis negaliu. Seniūnija nuvalo kelius, jei užpusto. Bet ir žiemų gilių nebėra. Dažniausiai svetimi žmonės čia užklysta ieškodami Paižinio (Daukų) ežeriuko. Jis pelkėje, toliau nuo čia, o Iženo aukštapelkė prasideda čia pat už sodybos, miške. Šios vietovės garsėja spanguolynais, grybais. Sezono metu irgi tų gėrybių rinkti privažiuoja žmonių“, – pasakojo moteris.

Lionės kieme dažna viešnia mokytoja tapusi dukra Edita su šeima, gyvenanti Vilniuje. Sodyboje jie iškasė tvenkinuką, pasistatė vasaros namelį, nes name mažoka vietos. Kita moters dukra Danguolė gyvena užsienyje. Į jos namus Panevėžio rajone iš užsienio gyventi sugrįžo sūnus. Lionė vylėsi, kad ir Danguolė gal kada sugrįš.

Atvažiavo iš Nemenčinės

Tatjana Butkienė Paižinio kaime gyvena nuo 1993 metų. Čia jos mirusio vyro Zenono Butkaus gimtinė. Tebėra ir buvusi uošvių Juozo ir Vlados Butkų sodyba. Ten niekas dabar negyvena. Kartais žolės nupjauti atvažiuoja iš Kupiškio jų sūnus.

„Gyvenome Nemenčinėje. Aš dirbau darželyje šeimininkute, nors esu baigusi statybos technikumą. Darželyje įsidarbinau, kad vaikai ten gautų vietą. Vyras buvo traktorininkas, kūrikas. Kai keičiantis valdžioms ir vykstant įvairioms reformoms nebeliko darbo, vyras įkalbėjo kraustytis į jo gimtąjį kraštą. Paižinyje nusipirkome sodybą iš Vlado Skrupskio. Įsigijome karvę, arklį. Čia irgi darbo nebuvo. Tai taip ir pragyvenome iš savo ūkelio. Pajamų prisidurdavau uogaudama, grybaudama. Šimonyse būdavo sezono metu daug tų miško gėrybių supirktuvių. Dabar sveikata nebeleidžia šių darbų imtis.

Turėjau penkis vaikus. Du mirę. Dukra gyvena užsienyje. Vienas sūnus įsikūręs Nemenčinėje, kitas – Naujojoje Vilnioje. Daugiausia man padeda, paremia dukra. Čia aplanko anūkas, jos sūnus. Kai po vyro mirties likau viena, bendravimas su vienintele kaimyne man tikras išsigelbėjimas. Abi pasikalbame, pasiginčijame. Dviese smagiau, nekankina vienatvė“, – kalbėjo pašnekovė.

Kur žvejoja pilkasis garnys

Į trečią Paižinio sodybą, kurioje vasaroja ir kitu laiku atvažiuoja pailsėti šeima iš Panevėžio, patraukiau takeliu per Lionės kiemą ir per pievą. Sodybos šeimininkė Genovaitė Žitkevičienė manęs laukė, nes apie nekviestą viešnią jai telefonu jau buvo pranešusi kaimynė. Tad ir šunį spėjo uždaryti viduje, kad neišgąsdintų. Vėliau sužinojau, kad šuo jiems atiteko kaip palikimas po šios sodybos šeimininkų mirties ir pamažu tapo tikru miestiečiu, atvažiuojančiu į kaimą tik barsukų pavaikyti.

„Čia buvusi Juozo ir Teofilės Skrupskių sodyba. Čia gyveno jų vaikai Albina ir Donatas. Abu buvo nevedę, vaikų neturėjo. Nė vieno iš šių žmonių nebėra tarp gyvųjų. Šią sodybą man paliko draugė. Teko ją ir jos brolį slaugyti, kai susirgo.“

„Nuo studijų laikų Vilniaus universitete pažinojau Albiną. Ji studijavo ekonomiką, o aš lietuvių kalbą ir literatūrą. Į šią sodybą nuo tų laikų atvažiuodavau pasisvečiuoti.

Baigusi universitetą Albina dirbo tuometiniame Šiaulių statybos treste. Kai prasidėjo pertvarka ir ta įmonė ėmė irti, ji atvažiavo į Paižinį slaugyti pasiligojusios mamos ir liko čia gyventi. Panašiai nutiko ir jos broliui Donatui. Kai iširo Panevėžyje metalo apdirbimo įmonė, jis irgi sugrįžo gyventi į tėviškę. Kurį laiką dirbo Šepetoje.

Brolis ir sesuo, kaip ir jų tėvai, visuomet gyveno ūkiškai. Laikė karvę, vištų, kalakutų. Stebino mane jų tėvo Juzos, kaip vadindavo aplinkiniai, suręsta pašiūrė malkoms iš miške surinktų vėjovartų, tokių plonų pagaliukų. Sodyboje buvo didelė klėtis. Dabar tik jos dalis likusi. Pamiškėje buvo medinių rąstų šulinys su svirtimi, du tvenkiniai. Kai jie išsekdavo, vandenį imdavo iš vandeningos duobės miške. Juo karvę girdydavo. Žemė čia nederlinga. Miškas prie sodybos sodintas, kaip man sakė eigulys, gal prieš penkiasdešimt metų, lyg ir buvusioje ariamoje žemėje. Gal ta žemė nelabai eglėms tinkama, nes daug jų išvirto. Aplink yra duobių. Sakoma, kad ten buvusios linmarkos.

Miške yra buvusi dar viena šio kaimo sodyba. Vietiniai žmonės sako, kad eina grybauti prie Janytės. Toks vardas buvo tos sodybos šeimininkės. Ten dar išlikusi viena sulaukėjusi obelis. Tuoj pat už mūsų kiemo ir Iženo pelkė, ir telmologinio draustinio teritorija. Grybai, uogos vos ne kieme čia auga“, – papasakojo Genovaitė savo pažinties su sodybos šeimininkais istoriją ir apie buvusią namų aplinką.

Kas vasarą čia Genovaitės šeima iš Panevėžio pradėjo nuolat vasaroti apie 2014–2015 metus. Moteris sakė, kad šiame krašte neturi giminių. Paižinys patraukė išskirtine gamta. Čia tokia gera tyla. Vasarą rytais pilkasis garnys tvenkinyje žvejoja. Kartais pakyla saulei tekant iš meldų. Daržus apeina stirnos. Jos šiemet, kaip ir kaimynei, burokėlius nuėdė. Jai vilko neteko matyti. Vyras sakė lyg ir matęs į jį panašų žvėrį. Medžiotojai pasakojo ant keliuko jo pėdų aptikę.

Išskirtinis ir šimtametis šios sodybos dviejų galų su mažais langiukais namas. Vienas galas senesnis, statytas iš tašytų rąstų. Nė vieno vinies, matyt, nenaudojant. Kitas namo galas vėliau pristatytas. Kieme auga seni medžiai. Graži jų alėja žymi keliuką iš jų sodybos tolyn. Gal čia buvo šio kaimo ūlyčia? Netoli jų namo būta dar vienos sodybos. Jos vietą žymi kelios senos obelys.

„Mieste atsibosta. Atvažiuojame savaitgaliais. Vyras čia būna ir dažniau. Aš dar tebemokytojauju. Sodybą lankome visais metų laikais. Žiemą atvykę pasikuriame krosnelę.

Vyras labai mėgsta naminį pieną. Imame jo iš kaimynės. Pažįstame aplinkinius gyventojus iš Gegužinių ir kitų kaimų. Gyvename saugioje kaimynystėje, draugiškai. Ką įtartino pamatę, susiskambiname.

Daugiau prašalaičių čia užklysta vasarą ir rudenį, kai prasideda uogų ir grybų sezonas“, – apie gyvenimo miške ypatumus kalbėjo Genovaitė.

Grįždami namo pakeliui matėme kelis automobilius, paliktus prie miško keliuko. Tai patvirtino pašnekovės žodžius, kad grybautojų ir spanguoliautojų Iženo valdose dabar nestinga.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Paižinys priklausė Kupiškio seniūnijai.
Užusienyje 1810 metais minimas Andrius Jakutis su broliais. Čia 1816 metais buvo Andriaus Jakučio dūmas (ūkis) ir 5 gyventojai.

1820 metais buvo 1 dūmas ir 10 gyventojų. 1834 metais minimas Andriaus Jakučio dūmas ir 7 gyventojai.

Panaikinus Pienionių seniūniją Paižinys priskirtas Šimonių valstybiniam dvarui.

1843 metais užusienyje buvo prievolininko Juozo Kalvelio dūmas. Jis tebeminimas ir 1859 metais. Vėliau 1869 metais jau minimas valakinis Juozo Šileikos ūkis.

1869–1915 metais Paižinys priklausė Aluotų valsčiaus Minino seniūnijai, nuo 1919 metų – Šimonių valsčiui ir seniūnijai.

1898 metais buvo Kazio Skrupskio ūkis ir kampininkas Jokūbas Stukas.

1903 metais gyveno 11 žmonių, 1923 metais buvo 4 ūkiai, 27 gyventojai, 1929 metais – 5 ūkiai, 30 gyventojų ir 32,75 ha žemės.

Ją matininkas Petras Strepekas išdalijo į vienkiemius 1941 metais šiems savininkams: Povilui Butkui ir Konstancijai Butkutei, Stanislovui Skrupskiui, Antanui Skrupskiui (Napalio sūnui), Antanui Skrupskiui (Juozo sūnui), Juozui Stukui ir Anastazijai Stukienei.

1942 metais kaime buvo Stanislovo Skrupskio, Antano Skrupskio I, Antano Skrupskio II, Juozo Stuko, Povilo Butkaus ūkiai. Iš viso 23 gyventojai.

1959 metais – Juozo Butkaus, Juozo Stuko, Vladislovo Skrupskio, Stasio Skrupskio, Juozo Skrupskio, Petro Butkaus namų ūkiai. Iš viso 29 gyventojai.