LAIMINGOS SANTUOKOS PROGRAMINIS KODAS – DAR „NENULAUŽTAS“

Šviesuliai

Pokalbis su informatikos mokslų daktaru Vaidu GIEDRIMU – apie pirmus tyrinėjimus mokykloje, programavimo kalbas ir dėstytojo darbo žavesį.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Gerbiamas Vaidai, į mano atmintį Jūs įstrigote tada, kai maždaug prieš dešimtmetį (o gal ir daugiau) lankėtės Alizavos pagrindinėje mokykloje kaip garbės svečias. Tada palikote įspūdį kaip daug fizinių mokslų srityje pasiekęs Šiaulių universiteto dėstytojas docentas. O kaip laikotės dabar?

Taip, tiesa, paskutinį kartą Alizavos mokykloje viešėjau kaip jos absolventas. Nuo to karto, kada lankiausi, atsirado šiokių tokių gyvenimo pokyčių. Šiaulių universitetas tapo Vilniaus universiteto padaliniu, tad pasikeitė ir darbovietės pavadinimas.

Dėstau programų sistemų inžinerijos ir programavimo dalykus Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje, be to, jau kurį laiką dirbu dėstytoju ir Panevėžio kolegijos technologijos fakultete.
Mama kažkada norėjo, kad sūnus po studijų grįžtų dirbti mokytoju į Kupiškio rajoną. Ši svajonė nevisiškai išsipildė, bet Panevėžys šiek tiek arčiau Kupiškio negu Šiauliai.

Nors mano pagrindinis darbas – dėstyti studentams, trečdalį darbinės veiklos užima mokslinė veikla – konferencijos, rašau straipsnius į tarptautinius mokslinius žurnalus, dalyvauju mainų programoje „Erasmus“. Norėdamas paįvairinti gyvenimo kasdienybę dar savanoriauju viename labdaros paramos fonde.

Informatika galbūt yra Jūsų karjeros ašis. Tuometiniame Šiaulių universitete baigėte matematikos-informatikos pedagogikos studijas, dirbote programavimo įmonėse. Ar informatikos mokslas Jus traukė nuo pat mokyklos laikų? Viename straipsnyje apie Jus skaičiau, kad dėl kompiuterio net mokykloje netyčia buvote užrakintas.

Buvo iš tiesų toks atvejis. Mes su bendraklasiu Aurimu Čerškumi buvome pametę galvas dėl kompiuterių, po pamokų informatikos klasėje pasilikdavome, programuodavome.

Kol sau tyliai sėdėjome, valytoja, baigusi savo darbus, mokyklą užrakino ir išėjo namo.
Gerai, kad laiku susipratome ir, pamatę lauke žaidžiančius vaikus, jiems apie tai pasakėme, o šie pranešė suaugusiems. Ir visai greitai mus iš ten išvadavo.

Nuo vaikystės buvau toks tyrinėtojas. Dar kai lankiau Vainiūniškio pradinę mokyklą, ateidavau anksti, vienas pirmesnių, ir vartydavau knygas. Jei spalvota, su brėžiniais, tai tik įdomiau.

Knygas labai mėgau ir mėgstu. Mama anksti išmokė skaityti, namuose buvo nedidukė namų biblioteka. Ilgą laiką, gal iki dešimtos klasės, nebuvau apsisprendęs, kuo norėčiau būti. Kaip tik tada prasidėjo ir informatikos pamokos. Supratau, kad tai mano stichija. Ir štai, gyvenimas tartum savaime susidėliojo, kad tapau tuo, kuo dabar esu.

Džiaugiuosi galėdamas būti dėstytojas. Man patinka bendrauti su jaunimu, ir pats jaučiuosi jaunesnis, imlesnis, energingesnis.

Tikslieji mokslai dažnai vertinami kaip sausi, nykūs, be kūrybos, be interpretacijų. Ar tikrai taip ir yra?

Su šiuo teiginiu nevisiškai sutikčiau. Matematika nuo XVIII amžiaus nepasikeitė, o informatikos mokslas keičiasi labai greitai.

Apsidairykime aplinkui: palyginkime telefonus, kompiuterius, kokius naudojome prieš dešimt, penkiolika metų ir naudojame dabar.

Palyginkime žiniasklaidos priemones, kokios jos buvo anksčiau ir kokios šiuo metu. Populiaresni yra elektroniniai, o ne popieriniai laikraščio variantai.

Tai tik keli pavyzdžiai, visur aplink mus programinė įranga, tad informatikos mokslas yra visų šių inovatyvių pokyčių centre.

Aš, kaip dėstytojas, esu priverstas domėtis visomis tomis naujovėmis ir man tai patinka. Taip, įprasta manyti, kad toks dėstytojo darbas, tik išdėsčiau studentams medžiagą, ir viskas. Egzistuoja ir dar du, kaip mėgstu sakyti, „povandeniniai banginiai“.

Studijų programos nuolat tobulinamos, atnaujinamos, juk nemokysime studentų to paties, ką prieš trisdešimt metų mokėsi jų tėvai. Taip pat reikia domėtis ne tik mokslo pažanga, bet ir pačiam įdėti mokslinį indėlį, pavyzdžiui, generuoti idėjas, bendradarbiauti su jas plėtojančiais žmonėmis.

Įdomioji šio darbo dalis – tarptautinis bendradarbiavimas, dalyvavimas konferencijose, bendravimas su įvairių tautybių žmonėmis.

Tuomet visai kitaip žiūri į pasaulį. Indų niekada nevadintum „babajais“, o rumunų – „čigonais“.

Bet Jūs gi savarankiškai išmokote anglų kalbą!

Jūs labai gerai informuoti (juokiasi – aut. past.).

Užsienio kalba, kurios mokiausi mokykloje, universitete, buvo prancūzų. Atsimenu, kaip dėstytojas mane pagyrė, kad suprantu, ką kalbu, kalbu su intonacija, bet taip, kaip tariu tuos žodžius, jam nelabai patiko.

Prancūzų kalba yra naudinga, pavyzdžiui, kai išvykstu į Belgiją ar kitas prancūzakalbes šalis, traukinio bilietui nusipirkti ar kai nėra informacijos kitomis kalbomis, bet ji seniai nebėra mano pagrindinė užsienio kalba.

Antai anglų kalbos poreikis atsirado dėl pačios informatikos ir kompiuterių, todėl, kad galėčiau mokytis ir dirbti.

Pradžioje gelbėjo tai, kad anglų kalba šiek tiek rašyba, kai kurių žodžių šaknimis panaši į prancūzų.
Kai pradėjau išvykti į „Erasmus“ dėstymo vizitus, prisikaupė didelis žodynas, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi.

Dabar naktį iš miegų prikeltas jau galėčiau laisvai anglų kalba bendrauti.

Šiais laikais anglų kalbą privalu mokėti kiekvienam, nors minimalios žinios reikalingos.

O anksčiau būtiną rusų kalbą, kurią privalėjome kiekvienas mokėti, dabar tik viešėdamas Uzbekistane ar Kazachstane bepritaikau, kaip juokauju, kad taksistai neapgautų.

Per karantiną buvau išsikėlęs tikslą išmokti arabų kalbos pradmenis. Tikslui įgyvendinti nepakako turimo laiko, tik su rašymo stiliumi susipažinau. Kas parašyta ant tvoros, perskaityčiau, bet išversti į lietuvių kalbą dar būtų sudėtinga.

Kokių dar kalbų norėtumėte išmokti? Girdėjau specialistų prognozių, kad vėliau bus perspektyvi kinų kalba.

Nesutikčiau. Kinų kalba galima susikalbėti tik Kinijoje ir nebent Taivane. Geresnis variantas – ispanų kalba. Ji tokia melodinga, neatrodo sunki.

Beje, informatikoje irgi tenka susidurti su programavimo kalbomis. Tokių kalbų moku apie dešimt (Java, C#, C++, Swift, PHP ir kt.) ir jų su kiekvienais metais atsiranda vis daugiau.

Technologijoms kintant, pasikeitęs ir tų kalbų mokymasis. Kai pats buvau mokinys, komandas reikėdavo išmokti mintinai. O dabar tų komandų šimtai, jų išmokti nebeįmanoma, tad programavimo aplinka pati pasufleruoja, kokie galimi variantai pratęsti pradėtai rašyti komandai.

Programuotojo specialybė – labai paklausi. Tik deja, tokių specialistų darbdaviams rasti nepaprasta. Populiariausių studijų programų viršūnėse tebėra teisė, medicina. Kodėl programavimas dar tik skinasi kelią?

Matyt, dėl gajų stereotipų. Manoma, kad programuotojai užšalę serverinėje, jų darbas neįdomus. Dažnai reikia įtikinėti, kad programavimas tinka ir merginoms. Kai anksčiau dirbau vienoje programavimo įmonėje, mano vadovės buvo moterys ir joms tas darbas taip tiko! Kodėl? Manyčiau, kad kurdamos programas moterys turi daugiau pranašumų. Jos yra kūrybingesnės, turi intuiciją, vienu metu geba galvoti apie kelis dalykus.

Programuotojo specialybė suteikia laisvę. Ji tinka tiems, kurie nemėgsta prisirišti prie vienos darbo vietos, nori dirbdami keliauti.

Sakoma, kad programuotojo darbe reikia daug logikos. Tačiau logika reikalinga ir mums visiems kas dieną. Jei norime, kad parduotuvėje neapgautų, logikos reikia ir automobilį vairuojant ir daugybėje kitų elementarių dalykų.

Informatika yra daugialypė ir dar sykį pasikartosiu – kūrybinga. Pavyzdžiui, visos įmonės turi savo internetines svetaines. Reikia ne tik programuotojų, bet ir kompiuterinės grafikos, dizaino gabumus turinčių specialistų. O čia be kūrybinės gyslelės neapsieinama.

Pripažinkime, programuotojų algos tikrai solidžios. Vidutiniškai jie gauna apie 2 tūkst. eurų į rankas ar net daugiau. Dėstytojų algos kur kas kuklesnės. Ar dažnai sulaukiate studentų klausimų, kodėl Jūs dirbate dėstytoju, užuot dirbęs programuotoju?

Oi, šį klausimą girdžiu dažnai. Dėl šios priežasties su dėstytojais universitetams ir kolegijoms vis labiau striuka. Todėl dažnai jie siekia įdarbinti dėstytoju žmogų, kuris tuo pat metu ir dirba programuotoju. Studentams nuo to tik geriau. Jie gauna praktines užduotis, kurias vėliau galės pritaikyti darbe. Gaila, bet tokius specialistus pritraukti dirbti į aukštąsias mokyklas nelengva.

Kartais glumina, kai žinau, kad studentas, pradirbęs programuotoju metus, jau gaus didesnę algą nei mano. Bet matau ir dėstytojo darbo privalumų. Gaunu ne mėnesį, o du atostogų, be to, mane labai žavi mokslinė veikla, galimybė tyrinėti ir prisidėti prie bendro informatikos (o paskui ir kitų sričių) progreso.

Ar Jums neskaudu, kai pandemijos periodu padaugėjo skeptiškai nusiteikusių prieš mokslą?

Skiepų ginčuose stengiuosi nedalyvauti, bet kai skleidžiamas viešas pasipiktinimas, kad mokslu negalima aklai tikėti, tuomet nebeiškentęs įsiterpiu, kad tai, ką visi turime savo namuose, mikrobangų krosneles, televizorius, išmaniuosius telefonus ir kt., irgi yra mokslo išradimai. Apie kokį nepasitikėjimą mokslu čia galima kalbėti?

Kaip ir ar smarkiai technologijos bus pažengusios po dešimties metų?

Jau kurį laiką kalbama apie daiktų internetą. Išmaniuoju telefonu valdomos automatinės skalbimo mašinos ar robotai dulkių siurbliai jau nieko nebestebina. Tarkime, spėju, kad daugelis namuose turės ir išmaniuosius šaldytuvus, kurie parodys, kokių produktų trūksta, ir keliais prilietimais bus galima jų užsisakyti.

Išmanioji technika dar labiau išplis, nebent koją pakiš resursų trūkumas. Tiesa, kuo sistemos sudėtingesnės, tuo lengviau jas sugadinti, todėl knygų ir paprastų technologijų dar nepamirškime, kad ir kiek esame pažengę. Kas gi galėtų pasakyti parako formulę be „Google“ paieškos?

Rugpjūtį minėjote 45-ąjį gimtadienį. Ko sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?

Daugiau ramybės akimirkų. Neįsitraukti į bendrą lėkimą, daugiau laiko skirti sau, šeimai. Norisi, kad pasaulis grįžtų į savo vėžes, norisi renginių, vėl sėsti į lėktuvą, bendrauti su žmonėmis kontaktiniu būdu.

Ar dažnai lankotės gimtajame Vainiūniškyje?

Prieš kelias savaites aplankiau mamą. Tėtis praėjusiais metais mirė, ji liko viena. Per karantiną saugojau mamos sveikatą, nevažiavau. Į Vainiūniškį visuomet miela sugrįžti. Taip pat malonu prisiminti savo Alizavos vidurinę mokyklą, kurios puikūs mokytojai tapo mano skrydžio į gyvenimą inžinieriais ir palaikymo komanda.

O ar gera sugrįžti į Kupiškį? Koks jis Jūsų akimis?

Turbūt visų mažesnių miestelių problema tokia, kad žmonių mažėja, pramogų – taip pat. Žvelgiant į globalias problemas, klimato atšilimą, taršą, Kupiškis yra puiki vieta gyventi. Čia daugiau žalumos ir oras ne toks užterštas kaip didmiesčiuose. Skandinavas visai nenustebtų, jei pasakytumėte, kad gyvenate gamtos apsuptyje, nors dirbate didesnėje kompanijoje per nuotolį. Jei norisi būti įvykių sūkuryje, ir Panevėžys lengvai pasiekiamas. Tai jau pramonės miestas. Juokaujant galima sakyti, kad Kupiškis kaip Vilnius, nes Laurynas Stuoka-Gucevičius pagrindines bažnyčias projektavo abiejuose miestuose.

Gyvenate Šiauliuose. Papasakokite apie savo šeimą. Ar Jūsų dukros taip pat linkusios į tiksliuosius mokslus?

Turiu dvi dukras. Vyresnėlei Saulei dešimt metų, lanko Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją, groja fleita, taip pat lanko irklavimo pamokas. Mažajai Rožei ką tik suėjo šešeri. Ji turi lingvistinę dovaną, talentą žongliruoti žodžiais, be to, gražiai piešia.

Apie žmoną Liną galėčiau pasakoti pusę dienos. Ją vadinu rinkodaros guru, kuris galėtų parduoti pingvinams ledus. O su pedagogo kvalifikacija ji gali tuos pingvinus ir ko nors (pavyzdžiui, finansinio raštingumo) išmokyti. Lina turi talentą rasti kelią į bet kurio vaiko širdį, prakalbina net droviausius. Kartu mes jau devyniolika metų.

Tada paklausiu taip: koks yra laimingos santuokos programinis kodas?

Dar „nenulaužiau“ (juokiasi – aut. past.). Uždavėte sunkų klausimą. Santykių ekspertas nesu, bet galiu pasakyti, kad santuoka yra abipusis darbas. Kiekvienas šeimos narys turėtų įdėti savo įdirbį ir būti tada ir ten, kur reikalingas.

Kai būdamas vaikas mokykloje gaudavau trejetą, tėtis manęs nebardavo, tiesiog duodavo progą pasitaisyti, sakydavo, gal kitą kartą bus geriau. Taip turbūt ir santuokoje – pasitikėjimo kreditas čia būtinas.