Jurga BANIONIENĖ
Žurnalistė
Et, ir vėl rugsėjis… Nors rudens kvapas dar vos juntamas, jį vis pakutena iškilminga Rugsėjo 1-oji. Gaila, ne tokia, kaip seniau. Nežinau kodėl, man ši diena yra nostalgiška šventė. Kartu tokia jauki, simboliška.
Tikriausiai jos neįmanoma pamiršti ar ignoruoti. Pirmiausia dėl to, kad turi džiaugsmą išlydėti į mokyklą savo atžalą. Bet ir patys mintimis grįžtame į tuos metus, kai nešini gladiolės žiedu skubėdavome susitikti su seniai matytais draugais, mokytojais.
Rugsėjo 1-oji visada turėjo savo tradicijas. Taip gražu būdavo stebėti po šv. Mišių į darnią koloną išsirikiavusius, savo ugdymo įstaigų vėliavomis ir gėlėmis nešinus, šypsenomis veidus pasipuošusius mokinius, mokytojus, mokyklų vadovus. Ar lietui pliaupiant, ar saulei šildant jie pripildydavo miestą šventinio šurmulio ir primindavo, kad šiandien – šventė.
Deja, koronavirusas pakoregavo daug ką, taip pat ir švenčių tradicijas. Spalvingos kolonos neliko nė kvapo. Nebegalima savo atžalų į šventę palydėti, vėl į mokyklinį suolą atsisėsti ir kartu pradėti dar vienus mokslo metus.
Daug garsiau pirmą rudens dieną skambėdavo ir mažųjų ikimokyklinukų, priešmokyklinukų juokas darželiuose. Tėvų, senelių į įstaigos kiemus atlydėti jie visi kartu įsitraukdavo į bendrą veiklą ir įsiliedavo į šventę. Dabar – vėlgi viskas kitaip.
Kaip ten bebūtų, tokie dalykai vienija. Vienija bendruomenes, kuria šiltesnį ir artimesnį ryšį. Vieni nuo kitų tolstame ne savo, žinoma, noru. Pandemija savų korekcijų sukėlė visur.
„Bet Rugsėjo 1-osios iš mūsų niekas negali atimti“, – tokią prasmingą mintį neseniai išgirdau per vieną renginį. Iš tiesų, kartais reikia nepamiršti nors trumpam pabūti vaikais. Nuoširdžiai susijaudinusiais pirmą kartą žengiant per mokyklos slenkstį, susirūpinusiais, ar nenulūš mokytojai nešamas gėlės žiedas.
Kai į feisbuką fotografas Julius Alekna kažkada įkėlė prieš daug metų Rugsėjo 1-ąją įamžintus tuomet naujos Kupiškio antrosios vidurinės mokyklos pirmokų klasės vaizdus, kiek po jų sulaukta komentarų!
Visi bandė atpažinti save, džiaugėsi radę pažįstamą veidą ar įveikę bendraklasių vardų ir pavardžių egzaminą, stebėjosi už mergaites didesniais kaspinais plaukuose ir prisiminė, kad tuomet mokykloje dar tekdavo ir pogulio nusnausti. Ir tai tik dar kartą įrodo, kad mokykliniai metai nepasimiršta. Visada smagu grįžti ten, kur viskas prasidėjo.
Tai gal kada grįš ir šventinė kolona, ir vėl galėsime už rankos vesti savo vaikus. Ir viskas bus, kaip buvę.
Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotrauka
