STRUKTŪRINĖS BIOLOGIJOS DOKTORANTAS GYTIS NORĖTŲ BŪTI IR KUPIŠKIO MERU

Gytis Kučinskas – vienas tų jaunosios kartos kupiškėnų, kurie išties drąsiai eina savo pasirinktu būsimos karjeros keliu. Gytis gilinasi į perspektyvią gamtos mokslų sritį – struktūrinę biologiją. Bakalauro ir magistrantūros studijos Jungtinėje Karalystėje, šiandien – doktorantūra Čekijoje, Brno mieste, Masaryko universitete, Centrinės Europos technologijų institute (CEITEC).

Daug metų svetur gyvenantis Gytis nepamiršta ir gimtinės, domisi Kupiškio naujovėmis, seka rajono politinį, kultūrinį gyvenimą. Ir netgi svarsto, kad kada nors galbūt grįš.

Jurga BANIONIENĖ

Studijos – tik užsienyje

Pasikalbėti su Gyčiu sutarėme jam radus laisvo laiko darbo metu Masaryko universiteto gamtos mokslų fakultete. Pasak jo, pandemija, kitaip nei daugelio kitų sričių specialistų, laboratorijose triūsiančių biochemikų kasdienybei įtakos neturėjo. Juk namo neparsineši brangių aparatų, įrangos, mikroskopų, kurie kasdien naudojami moksliniams tikslams. Kalbantis aplink zujo studentai, kurių, anot pašnekovo, čia visada pilna. „Mūsų grupė tikrai gana didelė, doktorantai, daktarai, magistrantai, bakalaurai, per 20 žmonių, tad organizaciniai įgūdžiai turi būti labai geri, nes reikia užsisakinėti įrangą iš anksto, numatyti visus darbus ir pan.“, – sakė jis.

25 metų Gytis gimtinę paliko sulaukęs pilnametystės. Tiesa, buvo dveji metai, kai grįžęs gyveno ir dirbo Vilniuje.

Mokyklos metais jis norėjo tapti, kaip daugelis trokšta, mediku, tačiau prisipažino, tam buvęs per didelis tinginys.

„Visada norėjau padėti žmonėms, bet neturėti artimo kontakto. Pradėjau ieškoti alternatyvų, patiko mokslo pasaulis. Pasirinkau biochemijos sritį, kuri tada buvo populiari. Dabar tikrai nesigailiu, nes kaip biochemikas savo žinias galiu pritaikyti labai daug kur, nes sritis plati, daug durų atvira“, – kalbėjo pašnekovas.

Apie studijas Lietuvoje G. Kučinskas net nesvarstė. Jau 10 klasėje žinojo, kad rinksis užsienio universitetą, pirmiausia, dėl studijų kokybės, antra – trumpesnių mokslų. Ėmė gilinti savo anglų kalbos žinias, dvejus paskutinius mokslo metus važinėjo į Panevėžį, į specialius kursus.

Kai reikėjo rinktis šalį, kur nori mokytis, Gyčiui nebuvo sudėtinga. Jam patiko Jungtinė Karalystė, nors mąstė ir apie Daniją.

„Anglijoje bakalauro studijos trunka trejus, o ne ketverius metus, kaip Lietuvoje, tai padėjo apsispręsti. Taip pat daug lėmė ir finansiniai aspektai, Europos Sąjungos piliečiams suteikiamos studijų paskolos, tuo pasinaudojau ir iki šiol ją atidavinėju. Pasirinkau penkis universitetus, rašiau motyvacinius laiškus ir jie siuntė reikalavimus, ko tikisi, kokių pažymių ir pan. Teko nuskristi į atvirų durų dienas Bristolio universitete, pamatyti visą virtuvę, infrastruktūrą, politiką, bendruomeniškumą, tai tikrai sužavėjo ir įtraukė. Bent iki „Brexito“ labai daug lietuvių pasirinkdavo būtent studijas Anglijoje, Škotijoje, nepaisant didelės jų kainos. Pasiūlymus dėl studijų atsiuntė trys universitetai, pasirinkau Esekso universitetą Kolčesterio mieste. Paradoksas, kad Lietuvoje su savo pažymiais net nebūčiau įstojęs į nemokamą vietą. Tai ir yra didžiausias skirtumas tarp Lietuvos ir užsienio universitetų, kad čia suteikiamas šansas įstoti, jei pavyks, išsilaikysi. Labai daug lemia studentų motyvacija ir užklasinė veikla, savanoriavimas.

Lietuvoje nėra tokios praktikos, kad reikia rašyti motyvacinį laišką, žiūrima tik į pažymius, lietuvių studentų stresas dvigubai didesnis, nes laikydamas valstybinius egzaminus žinai, kad nuo jų priklausys tavo ateitis“, – mintis dėstė pašnekovas.

Pasirinkimas nenuvylė

Studijų kokybė patvirtino visus kupiškėno lūkesčius, gal net pralenkė. Nuo pat pirmo kurso studentams diegta, kad jie – būsimi jaunieji mokslininkai, nesijautė jokios įtampos tarp dėstytojų ir studentų, tai, pasak Gyčio, labai juntama Lietuvoje. Pasikalba su draugais, jie pasakoja, kad dėstytojai jaučiasi viršesni, o studentai neretai patiria mobingą. Sužavėjo bendruomeniškumas, visada jautėsi universiteto komandos dalimi, aktyviai dalyvavo renginiuose ir pan. Pats priklausė lietuvių studentų bendruomenei, kuri čia gana nemaža. Žinoma, pradžia nebuvo lengva, ypač dėl kalbinio barjero. Pirmus kelis mėnesius grįžus po paskaitų skaudėdavo galvą, bet paskui situacija ėmė gerėti.

Sritis, į kurią pradėjo gilintis, G. Kučinskui iškart pasirodė įdomi. Biochemija, kaip mokslas, labai sudėtingas, skaidomas į įvairias sritis. Gytį sužavėjo baltymų struktūros ir visa, kas susiję su jais, vaistų „taikinių“ ieškojimas.

„Kai žinai struktūrą, kaip veikia baltymai, gali pradėti ieškoti vadinamųjų „drug target‘ų“, tai – pirmas dalykas visame vaistų kūrimo procese ir ikiklininiuose tyrimuose. Mano baigiamasis darbas buvo susijęs su GLP1-R receptoriaus koreliacine mutacine analize, dirbome su baltymo antrine struktūra ir žiūrėjome, kurioje vietoje mutacijos labiausiai tikėtinos ir kaip atitinkamai tai gali turėti įtakos baltymo struktūrai bei funkcijai. Šis baltymas, tiksliau receptorius, yra atsakingas už cukraus kiekio reguliavimą, išskiriant insuliną iš kasos liaukos. Taip pat receptorius randamas ir smegenyse, kuriose siejamas su apetito, atminties ir mokymosi funkcija bei reguliacija. Sutrikusi šio baltymo funkcija sietina su antro tipo diabetu ir Huntingtono liga“, – pasakojo G. Kučinskas.

Nenorėdamas sėdėti tėvams ant sprando finansiškai, Gytis iš karto pradėjo dirbti. Ir čia išbandymų netrūko, dirbo po studijų ir naktimis, kartais net po 12 valandų. Dirbo kebabinėje, vėliau perėjo į kitą maisto gaminimo įmonę, galiausiai – į universiteto virtuvę padavėju. Dirbti tokius darbus studentams Anglijoje įprasta.

Baigęs bakalauro studijas, Gytis ėmė svarstyti apie magistrantūrą. Esekso universitete likti nenorėjo, svarstė apie geresnį. Labiausiai traukė Notingemo universitetas ir farmacijos mokykla, kuri laikoma prestižine ir konkuruoja geriausių pasaulio farmacijos mokyklų dešimtuke. Stojimo procedūra buvo labai panaši kaip ir pirmą sykį, sėkmė kupiškėnui ir vėl nusišypsojo.

„Tiesą sakant, ir pats netikėjau, kad įstosiu. Čia susirenka protai iš viso pasaulio, studentų skaičiumi Anglijos mastais žiūrint tai yra vienas iš dešimties didžiausių universitetų. Teko kraustytis į kitą vietą, vėl ieškoti darbo, bet įtampos – jau gerokai mažiau. Notingemas daug didesnis miestas, tad ir darbą rasti lengviau. Teko dirbti studentų atstovybės baruose, virtuvėse, kavinėse, darbą, kuris fiziškai gal ir nelengvas, bet man padėdavo atsipalaiduoti po studijų psichologiškai. Mano kursas vadinosi vaistų kūrimas ir farmaciniai mokslai. Šios studijos truko vienerius metus. Nors, kai dabar pagalvoju, gal trumpesni mokslai ir minusas, nes tie metai tikrai buvo patys rimčiausi, poilsio trūko, baigiamieji darbai nebuvo tokie, kaip norėjosi, per skubėjimą liko neatlikta dar daug eksperimentų“, – kalbėjo G. Kučinskas.

Doktorantūrai – į Čekiją

Šiandien Gytis įsikūręs Čekijoje, Brno mieste. Doktorantūros laipsniui gauti jis pasirinko Masaryko universitetą, norėdamas toliau gilintis į baltymų struktūras.

„Mano magistrantūros baigiamasis darbas buvo apie koguliacinio faktoriaus XII komplekso su atitinkamais ligandais kristalizavimą ir analizė SPR metodu. Baltymų kristalizacija ir x-ray difrakcija naudojama gana seniai: 1962 metais už mioglobino struktūros išaiškinimą x-ray kristalografijos metodu buvo gautas Nobelio prizas chemijos srityje. Bėgant metams, išaiškintos tūkstančių baltymų struktūros, tačiau metodas, nepaisant savo sėkmės, turėjo nemažai ir trūkumų, dėl kurių, kaip alternatyva tam, atsirado nauji baltymų struktūrų vizualizavimo metodai – NMR – branduolinis magnetinis rezonansas, su kuriais aktyviai dirba mano kolegos, o kitas – cryo elektronų mikroskopija, su kuria iki dabar dirbu aš pats. Tai sąlyginai naujas ir inovatyvus metodas, 2017 metais apdovanotas Nobelio premija chemijos srityje“, – kalbėjo G. Kučinskas.

Pasak jo, universiteto reitingai svarstant, kur tęsti mokslus, svarbūs jau nebuvo. Svarbiausia buvo surasti pačiam įdomią kombinaciją.

„Pirmiausia ieškojau struktūrinės biologijos su cryo elektronų mikroskopija, o antra, norėjau srities, kuri būtų susijusi su neurodegeneracinėmis ligomis – Alzheimeriu, Parkinsonu, ALS. Į Angliją žiūrėjau gana skeptiškai dėl to, kad atėjo „Brexitas“ ir buvo neaišku, koks bus finansavimas, ar po išėjimo iš Europos Sąjungos Jungtinė Karalystė turės tam tikrų projektų finansavimą, nes daug jų buvo remiama būtent Europos Sąjungos lėšomis. Atradau, kad Čekijoje yra labai nebloga galimybė, puiki infrastruktūra būtent Centrinės Europos technologijų institute. Į jį kooperuojasi keturi Brno miesto universitetai, kurie visi kartu sujungia savo žinias, turi neblogą įdomių projektų ir tyrimų finansavimą“, – pasakojo G. Kučinskas.

Tiesa, dar iki Čekijos buvo gyvenimo etapas Vilniuje. Dvejus metus Gytis gyveno ir dirbo Vilniuje chemiku ir mokslo darbuotoju. Paklaustas, kas lėmė apsisprendimą palikti savo šalį, jis tvirtino, jog pagrindinis svertas – pinigai.

„Atsibodo gyventi nuo algos iki algos. Lietuvoje biotechnologijos – visiška monopolija. Neverta dirbti ir patirti didžiulį stresą dėl tokių pinigų. Kitas dalykas, kodėl nusprendžiau mokytis toliau, yra karjeros perspektyvos. Jei norėčiau eiti vadovaujamas pareigas laboratorijoje, doktorantūra yra minimalus privalomas reikalavimas. Kitose srityse, pavyzdžiui IT, viskas priklauso ne nuo tavo turimo laipsnio, nes realiai išmoksti viską pats, o pas mus, mokslinėje srityje, visiškai priešingai – tavo išsilavinimas lygus tavo gabumams, nes visi mokslai ateina per patirtis laboratorijoje“, – akcentavo gamtos mokslų doktorantas.

Paklaustas apie ateities planus, jis teigė, jog universitete tikrai neliks. Tiek Lietuvoje, tiek Čekijoje bendras dalykas yra tai, kad universitetai tyrimams ir naujausiai įrangai paramos sulaukia nedaug, palyginti su poreikiu. Doktorantūrą baigę jaunuoliai jau svarsto apie šeimą, darbas universitete mokslininkui negali užtikrinti oraus gyvenimo ir finansinio stabilumo.

„Pandemija, tiksliau skiepų priešininkų ir savamokslių mastas, mane nuoširdžiai nustebino. Dalis žmonių nebepasitiki mokslu ir yra linkę tikėti teorijomis ir išvedžiojimais, kurie ateina iš įtartinų šaltinių su kvestionuotina reputacija. Tokie dalykai labai didina atskirtį tarp žmonių, kurie ir taip yra susiskaldę ir pavargę dėl visos šitos pandemijos. Tai motyvuoja stengtis, dirbti, kad žmonių pasitikėjimas mokslu grįžtų kartu su kritiniu mąstymu, kuris daugiau jungtų, o ne skaldytų. Bet mano planai turbūt bus eiti atgal į industriją, gal į klinikinių tyrimų sritį, laiko dar daug, esu susitelkęs į studijas, reikia išgyventi ne tik jas visas, bet kiekvienus metus“, – teigė G. Kučinskas.

Pati Čekija Gyčiui patinka. Tik neteko gerai su šalimi susipažinti, kadangi tik atvykus, praėjusių metų rudenį, prasidėjo ribojimai dėl pandemijos. „Žmonės labai paprasti, yra truputį panašumo į lietuvius. Matosi, kad čekai irgi gyvenę komunizmo sąlygomis, bet tos peklos čia būta mažiau, viskas liberaliau“, – sakė Gytis.

Netoli universiteto jis nuomojasi butą. Į darbą važinėja paspirtuku, viskas arti ir greitai pasiekiama. Laisvu metu, kurio ne visada pavyksta rasti, stengiasi sportuoti, pabėgioti.

„Mėgstu degustuoti alų ir Vilniuje gyvendamas vaikščiodavau į degustacijas, tą patį darau ir čia, Čekijoje, alaus šalyje. Patinka ieškoti naujo skonio. Iki pandemijos, nepaisant to, kad buvau studentas, teko nemažai ir pakeliauti, aplankyti daug Europos šalių“, – džiaugėsi pašnekovas.

Kupiškis – lyg nenušlifuotas deimantas

G. Kučinskas – tikras kupiškėnas. Visa vaikystė, paauglystė prabėgo mieste. Labiausiai pamena smagų laiką, praleistą Krantinės gatvės krepšinio aikštelėje. Krepšinis visada buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis, lankė treniruotes pas trenerį Alvydą Puzelį, taip pat mėgo žaisti tinklinį.

„Kupiškyje praleisti metai tikrai patys geriausi. Labai geri prisiminimai ir iš mokyklos, baigiau Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, mus auklėjo Vytautas Koženiauskas, pirma mano mokytoja buvo Jolanta Mallan, ją irgi puikiai prisimenu, labai gera mokytoja. Auklėtoja buvo ir Eglė Mikėnienė. Iki šiol susirašome. Džiaugiuosi, kad tenka palaikyti ryšius su nemažai kupiškėnų, ne tik su tėvais ar giminaičiais, bet ir su kitais vietiniais. Seku rajono gyvenimą, kartais stebiu Tarybos posėdžius ir su tėvais padiskutuojame. Nėra taip, kad išvažiavau ir apleidau Kupiškį“, – tikino jis.

Gytis žada kada nors grįžti gyventi į savo šalį.

Prieš išvykdamas iš Lietuvos mačiau, kad ieškota struktūrinės biologijos specialistų su programavimo įgūdžiais. Jei tokių galimybių dar pasitaikytų ir finansiškai apsimokėtų, kodėl gi ne. Galbūt net grįžčiau į Kupiškį. Norėčiau būti rajono meru. Kodėl mokslininkas negalėtų juo būti? Pats Kupiškis – paradoksų kraštas, neretas vadovaujamas pareigas einantis žmogus dažnai neturi tiesiogiai su darbo specifika susijusio išsilavinimo. Suprantu, kad specialistų trūksta, domėdamasis politiniu gyvenimu, matau, kad galėčiau duoti naujų permainų ir sveikos konkurencijos“, – pabrėžė jis.

Anot pašnekovo, gimtasis miestas – tarsi nenušlifuotas deimantas. Turi tam tikrų perspektyvų tapti kurortiniu miestu, tik trūksta pačios idėjos, jos išgryninimo ir krypties, kur link eiti.

„Visaginas turi savo kantri muzikos festivalį, Anykščiai – „Velnio akmenį“, į kurį renkasi metalo muzikos gerbėjai, o Kupiškis darė „Stichijas“. Visko buvo daug, suplakta į vieną vietą, reikėtų orientuotis į konkretų dalyką, galbūt tai pritrauktų daugiau žmonių, ne tik vietinių, bet ir iš aplinkinių miestų. Gerai tai, kad liko idėja rengti vandens formulių lenktynes, gal reikėtų įkurti motorlaivių akademiją, vasaros sportas turėtų būti orientuotas į marias ir į vandenį. Infrastruktūra visa yra, elingas, kur laikyti valtis, bet trūksta buriavimo entuziastų ir pan. Judama ta linkme, bet kažko vis dar trūksta“, – mintis dėstė pašnekovas.

Liepai baigiantis Gytis žada aplankyti gimtą kraštą. Jau pasiskiepijo du kartus, tad bus proga saugiau pakeliauti. Smagu pamatyti tėvus, gimines, draugus.

„Čia, Kupiškyje, žengti pirmi žingsniai, čia formavausi kaip asmenybė. Žinoma, pasaulėžiūra gyvenant svetur plečiasi. Bet jeigu manęs kas paklausia, iš kur esu, tikrai niekada nepasakysiu, kad Vilniuje pagyvenęs dvejus metus jau esu vilnietis. Visada sakau, kas esu kupiškėnas“, – linksma gaida pokalbį baigė G. Kučinskas.