Pokalbis su kupiškėne grafikos dizainere, fotografe, keliautoja, dviejų kulinarinių knygų autore Greta Dičiūnaite – apie metus, praleistus egzotiškoje Kambodžoje, ir ten atrastą laimę.
Kambodžoje įstrigusi pašnekovė susižavėjo nardymu.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Miela Greta, kokie keliai Jus atvedė į tolimąją Pietryčių Azijos šalį?
Apkeliauti Pietryčių Aziją buvo mano sena svajonė. Prieš išvykdama gyvenau Londone ir laikas tokiai kelionei pasirodė labai tinkamas – norėjau kraustytis kažkur kitur. Neturėjau tikslaus kelionės laiko, bet maniau, jog tai bus pusmetis, galbūt metai kiekvienoje šalyje praleidžiant po mėnesį. Pavyko aplankyti Mianmarą ir Tailandą, bet atvykus į Kambodžą buvo paskelbta pandemija ir visos šalių sienos užsidarė. Nebuvo net minties greitai baigti kelionę ir ruoštis namo, nes įstrigau mažoje Kambodžos Karalystei priklausančioje Koh Rong Sanloem saloje. Gyvenau paplūdimyje, mėgavausi gamta ir galiu teigti, kad jaučiausi labai saugiai.
Gyvenimas turbūt apsivertė aukštyn kojomis, ar sunku buvo išmokti taip gyventi? Ar karantino suvaržymai Kambodžoje buvo (o gal ir tebėra) labai griežti?
Šiandien suvaržymų yra truputėlį daugiau, kadangi pandemija po metų atkeliavo ir čia, bet karantino niekada ir neturėjome. Vienintelis draudimas, kurį pajaučiau būdama saloje, buvo toks, kad mėnesį buvo atšauktas keltas, todėl į salą niekas neatvykdavo ir neišvykdavo iš jos. Be abejo, nuo to nukentėjo vietiniai verslai, bet buvo galima mėgautis tuščiu paplūdimiu. Tada tikrai gyvenau burbule, kuriame nebuvo jokios pandemijos. Buvo sunku tapatintis su draugų ir artimųjų situacija Europoje.
Kadangi sala labai maža, joje nėra net asfaltuotų kelių. Per pusketvirto mėnesio ten batus apsiaudavau tik eidama pasivaikščioti per džiungles. Beveik visą laiką leisdavau paplūdimyje: skaičiau, kūriau ar tiesiog stebėjau saulėlydį su draugais. Gyvenimas tikrai pasikeitė ir labai sulėtėjo. Prie to taipogi reikėjo prisitaikyti, nustoti skubėti, laikas tapo gana reliatyvus. Pradėjau daugiau dėmesio skirti šiai akimirkai, o ne mintims apie ateitį.
Greta turėjo svajonę išmokti vairuoti motociklą. Šį norą pavyko įgyvendinti – su šia transporto priemone ji apkeliavo pusę Kambodžos.
Kaip atrodo Jūsų kasdienybė?
Nemėgstu miegoti per ilgai ir rytą visada pradedu su kavos puodeliu savo terasoje. Kai iškeliavau, planų dirbti neturėjau, bet kadangi pasilikau ilgiau nei tikėjausi, įsigijau kompiuterį ir susiradau darbą nuotoliniu būdu. Esu grafikos dizainerė, toks darbo pobūdis man nebuvo naujiena, bet ir Kambodžoje teko dirbti Europos laiku: darbą pradėdavau trečią valandą po pietų ir baigdavau vienuoliktą valandą vakaro. Dirbti pradėjau tik išsikrausčiusi iš salos į nedidelį Kampot miestą („Google“ duomenimis, 2019 metais čia gyveno daugiau nei 30 tūkstančių gyventojų – aut. past.), jis gana populiarus tarp užsieniečių.
Gamta aplinkui nuostabi: ryžių laukai, kalvos, kriokliai, taip pat ir jūra ne per toliausiai. Didžiąją dalį savo laisvalaikio leidžiu važiuodama motociklu ir tyrinėdama apylinkes. Taip pat čia būdama susidomėjau joga bei meditacija – jogos pamokos vyksta kiekvieną dieną. Kartą per savaitę su draugais susirenkame ir į piešimo pamoką. Gyvendama čia supratau, koks svarbus man yra darbo ir laisvalaikio balansas.
Tai visiškai svetimos kultūros ir absoliučiai kitoniško klimato šalis. Kas labiausiai stebino pirmomis dienomis? Prie ko šiandien dar negalite priprasti? Koks dalykas, veikla ar kt. Jums per šiuos metus Kambodžoje buvo pats didžiausias atradimas?
Klimatas čia man labai priimtinas. Jau prisitaikiau prie karščio ir, jei temperatūra nukrenta žemiau trisdešimties laipsnių, pasidaro vėsoka. Tik atvykus kultūrinio šoko tikrai nepatyriau, kadangi tai nebuvo pirma kelionė į Pietryčių Aziją, tačiau kultūrinių skirtumų čia apstu. Vietiniai visiškai nepažįstami žmonės tavęs gali paklausti, kur tu dabar eini, ar esi ištekėjusi arba panašių asmeninių klausimų. Jie neturi Europoje įprasto mandagumo. Taip pat sunku priprasti prie vietos žmonių ekologinio sąmoningumo stygiaus. Vienkartinis plastikas čia naudojamas nesuvokiamais kiekiais, visur, kur tik eini, mėtosi daugybė plastiko atliekų.
Visi šie metai tikrai buvo pilni atradimų. Visada norėjau išmokti vairuoti motociklą ir šį norą įgyvendinau. Taip pat susidomėjau nardymu. Gavau atvirų vandenų naro sertifikatą. Ne tik nardžiau dėl malonumo, bet ir savanoriavau nardymo centre, kuris specializuojasi įgyvendinant jūros išsaugojimo bei tyrinėjimo projektus.
Daugumai globali pandemija sukėlė vienatvę, finansinius nuostolius ir kitas neigiamybes, o kupiškėnė Greta Dičiūnaitė kilus koronaviruso infekcijai įstrigo egzotiškoje Kambodžoje ir jai taip patiko čia gyventi, kad išvažiuoti iš šios šalies dar tikrai neketina.
Kaip Jus, svetimšalę europietę, pandemijos akivaizdoje priėmė vietos žmonės? Kokie jie? Koks jų mentalitetas?
Kadangi esu aukšta, šviesių plaukų, kad ir kur einu, vietiniai dažnai mane stebi. Mėnesį motociklu keliavau po šalies šiaurę, kuri nėra labai turistinė net ir be pandemijos, todėl užsieniečiai užklysta retai. Ten žmonės žiūrėjo gana įtariai, kartais vengdavo, nes mažesniuose kaimuose gyventojai bijojo, kad užsieniečiai jiems atneš virusą.
Kmerai (taip vadinami Kambodžoje gyvenantys žmonės) yra labai malonūs, daug šypsosi ir sveikinasi, mėgsta pasikviesti į savo namus ir yra labai vaišingi. Einant ar važiuojant pro šalį vaikai dažnai mojuoja sakydami „hello“ (labas). Vietiniams visada labai įdomu, iš kokios šalies esu, bet tik vienas kitas žino Lietuvą.
Vietiniai kmerai sutikę svetimšalę europietę dažnai klausia, iš kokios ji šalies, bet Lietuvą žino tik vienas kitas.
Ar ten, kur tu dabar gyvenate, pragyventi pigu?
Tai gana pigi šalis, tačiau ne pati pigiausia Pietryčių Azijoje. Vietinis gatvės maistas gali kainuoti apie dolerį (doleris bei rielas čia yra vietinė valiuta), vakarietiškas maistas kavinėje kainuoja nuo keturių dolerių. Nuomos kainos labai priklauso nuo vietos, bet studijos tipo kambarį galima rasti ir už mažiau nei šimtą dolerių mėnesiui. Gražesnio nedidelio namuko nuoma gali atsieiti ir porą šimtų. Ir aišku, kainos kyla su namų dydžiu bei privalumais. Vakariečiams tokios kainos gal atrodo žemos, o vietiniams galbūt ir neįkandamos, nes kartais jų mėnesinis atlyginimas yra vos šimtas penkiasdešimt dolerių, vargiai gyvenančių žmonių čia nemažai. Kaip ir daugelyje šalių, ir Kambodžoje ryškus atotrūkis tarp turtingai ir skurdžiai gyvenančių vietinių žmonių.
Ar per šį laikotarpį susiradote draugų, bendraminčių? Ar sutikote ir lietuvių?
Daugelis mano draugų yra to paties likimo kaip ir aš – savanoriškai įstrigę Kambodžoje. Su keliais susipažinau vos atvykusi čia, todėl manau, kad susiradau draugų ne šiam kartui, bet visam gyvenimui. Mano miesto bendruomenė labai įdomi, daug kuriančių žmonių, daug jogos mokytojų. Sutikau ir lietuvių, bet jų – vos keli. Kambodžoje jų tikrai nedaug, o šiuo metu esu vienintelė lietuvė savo mieste.
Prieš keletą metų esate išleidusi dvi (greitų ir vegetariškų patiekalų) receptų knygas. Ar gali būti taip, kad greitai sulauksime trečios knygos, kurioje bus ir kur kas egzotiškesnių virtuvės receptų?
Trečios knygos tikrai dar neplanuoju, bet kelionės visada buvo ir bus didelis maisto gamybos įkvėpimas. Kambodžos virtuvė yra gana įdomi ir ne tokia populiari pasaulyje kaip kaimyninių šalių, pvz., Tailando. Čia vyrauja ryžiai, ryžių makaronai, net saldumynai susukti į banano lapą gaminami iš ryžių. Maistas aromatingas, su daug vietinių žolelių, su imbieru, ciberžole, kokosų pienu. Dėl savo skaudžios istorijos ir buvusio maisto stygiaus išliko tradicija valgyti vabzdžius, varles, taip pat valgomi ir visi gyvūnų organai. Jūros gėrybės čia taip pat populiarios, ypatingai krabai. Dažniausiai apsipirkti einu į vietinį turgų, kuris visada pilnas sumaišties ir žmonių, jame galima rasti visko: nuo paprasčiausių daržovių iki gyvų ančių. Būtent ten pažinau vietinius produktus ir pramokau pagrindinius kmerų kalbos žodžius.
Koks Kambodžos virtuvės patiekalas užkariavo Jūsų virtuvę?
Dažniausiai mano gaminamas patiekalas yra kepinti ryžiai su daržovėmis, jis vienas populiariausių visoje Pietryčių Azijoje. Taip pat vienas mėgstamiausių tradicinių patiekalų yra žuvies karis su kokosų pienu, čia vadinamas „amok“.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Ar Kambodža – galutinė Jūsų stotelė? O gal jau planuojate kelti sparnus į kitą šalį? Jei taip, į kokią?
Niekada negalvojau, kad Kambodža bus šalis, kurioje liksiu gyventi. Gyvenimas čia lengvas ir laisvas, todėl tikrai sunku apsispręsti išvykti. Jaučiu, kad čia išmokau labai daug ir kad metas būtų keliauti kitur, bet gyvenimas keičiasi taip greitai, kad šiandien stengiuosi neplanuoti ateities.
O ar ilgitės Kupiškio? Kokie prisiminimai apie gimtąjį miestą?
Prisiminimai apie Kupiškį iš vaikystės yra daugiausia šilti. Tai pievos, važinėjimasis dviračiu, Pyragių ežeras, prie kurio praleisdavau beveik kiekvieną vaikystės dieną. Galbūt taip yra dėl to, kad esu labiau vasaros nei žiemos žmogus. Džiaugiuosi, jog užaugau nedideliame miestelyje apsupta gamtos, tačiau paauglystės metais labai trūko kultūrinės veiklos, renginių, todėl su nekantrumu laukiau gyvenimo sostinėje. Antra vertus, Kupiškis per dvylika metų labai pasikeitė ir čia tikrai visada smagu sugrįžti.
