Lietuviai išsibarstę po visą pasaulį, kone kiekviename kampelyje sutiksi tautietį. Bet taip toli nuo gimtinės, apie 16 tūkstančių kilometrų, Australijoje, – gerokai rečiau. Brisbene, Kvinslando valstijos sostinėje, rytinėje Australijos pakrantėje, buvęs šimonietis Tadas Meilūnas su šeima gyvena jau šešerius metus. Čia baigia įleisti šaknis ir apie grįžimą į tėvynę nemąsto.
Kaip atsidūrė šiame išskirtinės gamtos, daugiakultūriame žemyne, kaip ten gyvena, su Tadu ir pasikalbėjome.
Jurga BANIONIENĖ
Nori vaikams parodyti savo šalį
Tarp Lietuvos ir Australijos – septynių valandų skirtumas. Kai pusiaudienį su Tadu bendravome vaizdo skambučiu, jis jau buvo grįžęs po darbų ir vakarojo su šeima. Papasakoti apie savo gyvenimą tolimojoje Australijoje mielai sutiko. Beje, pats Lietuvoje nuo to karto, kai apsisprendė išvykti, dar nebuvo. Kelionė – išties ilga ir sudėtinga, norint paviešėti, vaikams gimtinę parodyti, reikėtų nemažai laiko, bent mėnesio, o darbų atidėti nenori.
Bet tai – Tado ateities planas. Keliauti su šeima jis mėgsta, tad ši kelionė būtinai bus. Labai pasiilgo visų – tėvų, sesers, giminaičių, draugų, gimtųjų Šimonių, ypač – girios.
„Man girios labai trūksta. Esu neblogas grybautojas, dažnai lėkdavau į girią. Norėtųsi ir prie laužo pasėdėti. Yra miškas ir pas mus, bet kitoks nei Lietuvoje.
Kai po mokyklos išsivažinėjome, savaitgaliais stengdavausi grįžti namo, kiek turėdavau laiko, kad tik galėčiau gamtoje pabūti“, – pasakojo T. Meilūnas.
Gamta artima ir Tado vyresnei sesei Kristinai Baseckienei, kuri dirba Šimonių girininkijos girininke. Tėvai, Regina ir Jonas Meilūnai, gyvena Šimonyse. Mama dirba vaistinėje, o tėtis prižiūri namų ūkį, pasak Tado, reikalų jam visada pilna. Beje, tėvai aplankė Australijoje gyvenantį sūnų.
„Priverčiau tai padaryti prieš dvejus metus. Ryžosi ir atskrido, sakė, kad patiko.
Žinoma, pavargo, vien lėktuve, neskaitant aerouostuose praleisto laiko, teko prabūti 24 valandas“, – teigė pašnekovas.
Tadas labai norėtų, kad kai nurims situacija dėl COVID-19 ligos, sulaukti ir sesers, žmonos mamos.
Ten, kur šilta
Šimonietis gimė ne Lietuvoje, o Latvijoje, nors abu tėvai – tikri lietuviai.
„Mano mama dirbo Latvijoje, vaistinėje. Gimiau Bauskėje. Gyvenome visai prie sienos, netoli Skaistkalnės, upę perbrendi – ir Lietuva. Iki pirmos klasės su tėvais ten augau, paskui mane išsiuntė gyventi pas tetą į Panevėžį, o vėliau tėvai nusipirko namą Šimonyse, persikėlėme čia. Iki pat mokyklos baigimo Šimonyse gyvenau, tada išvažiavau mokytis į Vilnių“, – kalbėjo T. Meilūnas.
Tadas juokavo, kad mokykloje buvo tinginys, mokslai netraukė, bet į mokyklinius laikus norėtų grįžti dėl draugų, bendraklasių.
Į Vilniaus statybos ir dizaino kolegiją įstojo studijuoti statybos inžinerijos. Tai nebuvo svajonių specialybė, kaip ir visi jaunuoliai, norėjo pabėgti iš namų.
Gyvendamas Vilniuje, susipažino ir su būsima žmona Virginija. Kurį laiką T. Meilūnas duoną užsidirbti bandė svetur – pusantrų metų darbavosi Švedijoje.
„Kai grįžau, buvo labai didelis statybų bumas, 2006 metai. Mokėjo gerai. Pažįstamas pasiūlė eiti dirbti staliumi, pabandžiau ir iki šios dienos dirbu tą patį, tik jau Australijoje“, – pasakojo Tadas.
Bet apie 2008 m. atėjo krizė, pasidarė sunku išgyventi, jis metams išvyko padirbėti į Rusiją, Sankt Peterburgą. Paskui vėl bandė laimę Lietuvoje. Deja, atlyginimai buvo maži, teko susidurti ir su darbdavių nesąžiningumu.
„Būdavo, gali dirbti ir jokio atlygio nesulaukti. Žmonės neapsikentę išeidavo lauk. Sūnus Aras buvo ką tik gimęs, sugalvojome, kad reikia išvykti. Mane visuomet traukė išvažiuoti, mąstėme apie Kanadą, bet žmona norėjo, kad būtų šilta. Anglijoje lietuvių ir taip pilna, Norvegijoje – šalta, nutarėme važiuoti į Australiją, pradėjome viską planuoti“, – apie tai, kaip gimė sprendimas emigruoti, prisiminė pašnekovas.
Tadas teigė, kad tiesiog buvo įdomu pabandyti, šiandien tokiems kardinaliems gyvenimo pokyčiams kažin ar ryžtųsi. Juolab kad neturėjo Australijoje jokių draugų ar pažįstamų. Kelionę šeima planavo ilgai, apie pusantrų metų, taupė.
„Pats paprasčiausias būdas čia atvykti buvo gauti studento vizą. Žmona įstojo mokytis, ją gavo. Atėjo ta diena, ir išskridome. Tai buvo prieš šešerius metus. Išsirinkome patį geriausią, šeimoms labiausiai tinkamą miestą – Brisbeną“, – pasakojo buvęs šimonietis.
Kai šeima nusprendė išvykti, sūnui Arui buvo vos pusantrų metų. Jau gyvendami Australijoje, Meilūnai susilaukė ir antrosios atžalos – dukrytės Luanos.
Darbai ir šeima
Pradžia svetimoje šalyje nebuvo lengva. Tadas angliškai beveik nekalbėjo, bet puikiai šią kalbą mokėjo jo žmona.
„Pradėjau ieškoti darbo, lygiai taip pat, kaip jo ieškoma Lietuvoje, parašiau savo CV (gyvenimo aprašymą) ir pradėjau važinėti po įmones. Bet niekas nieko nepasiūlė. Kai tik įdėjau skelbimą internete, darbą gavau jau trečią dieną. Ieškojau būtent staliaus, nors visiškai neįsivaizdavau, kaip sistema čia veikia, nepažinojau lietuvių, kurie padėtų, paaiškintų. Staliaus darbo specifika Australijoje visai kitokia. Viskas išrūšiuota – vienas žmogus negali visko daryti. Kiekvienas koncentruojasi tik į tam tikrą operaciją. Yra staliai, kurie daro baldus, o aš dirbu lauke, įrengiu namą, reikia sudėti langus, duris, apvadus, iš išorės namą apkalu lentomis. Karkaso nedarau, tai atlieka kiti. Čia visi namai yra medinio karkaso. Dirbu nedidelėje įmonėje“, – kalbėjo pašnekovas.
Tado žmona Virginija – rašytoja. Yra išleidusi tris knygas, šiuo metu taip pat rašo, mokosi, namuose prižiūri mažąją Luaną, kuri dar nelanko darželio. Rugpjūtį jai bus dveji. Australijoje į darželį vaikus priima ir visai mažus, dar kūdikius, bet dažniausiai darželius vaikai pradeda lankyti nuo trejų metų.
„Mažyliams iki trejų metų yra vadinamasis šeimos priežiūros centras, jis gali būti darželyje. Yra, ir kas tuo užsiima privačiai, žmonės turi tokį verslą. Priimama ne daugiau keturių vaikų, su jais dirba, užsiima auklėtojas arba auklėtoja. Mažų verslų pas mus labai daug, tai pagrindinis Australijos ekonomikos variklis. Visi iki vieno moka mokesčius, bet juos remia, palaiko valstybė“, – pasakojo Tadas.
Vyresnysis Aras, kuriam liepą sueis aštuoneri, labai užimtas, sportuoja, šoka. Žinoma, lanko mokyklą. Švietimo sistema, pašnekovo manymu, stipriau išplėtota Lietuvoje nei Australijoje.
„Atsimenu, kad antroje klasėje namų darbų mums jau būdavo daug, o čia nieko neužduoda. Mokykloje niekas nespaudžia, daugiau žaidžiama“, – sakė T. Meilūnas.
Tarpusavyje Tadas ir Virginija šneka gimtąja kalba, su sūnumi namie tėvai irgi kalba lietuviškai, tačiau aplink visi anglakalbiai. Luana kol kas kalbėti dar tik mokosi.
Dangoraižių mieste
Meilūnai įsikūrę Brisbeno priemiestyje. Tai trečias pagal dydį Australijos miestas. Gyvena nuomojamame name. Iki tol teko ne kartą keisti gyvenamąją vietą. Tadas prisiminė, kad pirmą būstą prieš atvykdami susirado per „Booking.com“ ar „Airbnb“ pas žmogų, kuris užsiėmė kambarių nuoma. Ši pažintis ilgainiui virto gražia draugyste. Su mažu vaiku nelabai kas norėjo priimti gyventi, tik vėliau rado butą.
„Tai irgi buvo sudėtinga. Visi reikalauja rekomendacijų. Išsinuomoti būstą galima tik per kontraktą. Norint jį gauti, turi turėti banko išrašą, kokios tavo pajamos per savaitę, nes čia dažniausiai mokamas savaitinis atlyginimas. Mes neturėjome ką parodyti, ką tik buvome atvykę. Po poros savaičių vis dėlto radome butą. Paskui jau gaudavau atlyginimą ir išsinuomojome pirmą namą, tada – kitą. Šiame gyvename jau ketvirti metai. Ką tik padavėme dokumentus nuolatinio gyventojo vizai gauti, lauksime atsakymo. Tada būsime čia kaip tikri piliečiai, gautume visas socialines garantijas. Turint vizą, pavyzdžiui, valstybė sumoka pusę darželio įmokos, medicininį draudimą, nes dabar draudžiamės patys“, – kalbėjo pašnekovas.
Brisbenas, pasak Tado, labai naujas miestas. Čia nėra senamiesčio. Žmonių gyvena apie 2 milijonus. Visai netoli, už 80 kilometrų, yra žymioji Australijos Auksinė pakrantė. Paplūdimys ten tikrai įspūdingas.
„Brisbene daug parkų. Jie labai gražūs, gali žaisti su vaikais, yra daug žaidimų aikštelių, rengti barbekiu vakarėlius.
Bet yra tekę būti Melburne, ten kur kas smagiau, miestas daug senesnis, yra įvairių muziejų. Tik tiek, kad čia buvome balandį, kuris prilygsta Lietuvos spaliui, buvo šalta“, – pasakojo T. Meilūnas.
Šiuo metu Brisbene dieną – apie 20 laipsnių šilumos, bet naktį – vos 4–6. „Karščiausia pas mus būna gruodį, prieš Kalėdas, po Naujųjų metų, maždaug iki kovo. Tada jau kepina ir 45 laipsnių karštis, bet jis kitoks, nevargina, gal dėl vandenyno. Lietuvoje, pamenu, esant 30 laipsnių tik gulėti norėdavosi, o čia taip nėra. Dirbu vasarą, ir kai termometras rodo 40 laipsnių. Vaikštai ant stogo, bet gerai jautiesi, tiesa, prakaituoji daug, todėl svarbu gerti vandenį“, – gyvenimo Australijoje ypatumus atskleidė pašnekovas.
Gera, kur esi
Tadas prisipažino, kad draugų Australijoje turi mažai, todėl dažniausiai laiką leidžia su šeima. Laisvalaikiu mėgsta keliauti. Vasarą važiuoja pasimaudyti į Auksinę pakrantę, vyksta į kalnus, aplanko mažus miestelius, įsikūrusius per 100–200 kilometrų nuo Brisbeno.
„Australijos pamatėme nemažai, buvome ne tik Melburne, bet ir Sidnėjuje, važiavome pasų daryti į Kamberą. Per Kalėdas būna daug laisvadienių, prieš Kūčias viskas sustoja, iki sausio įstaigos nebedirba, tai mėgstame išvykti tolėliau ilgesnių atostogų. Noriu dar pakeliauti, esu linkęs prie gamtos, tad labai traukia pamatyti Kanadą, Naująją Zelandiją ir Norvegiją“, – kalbėjo jis.
Šešeri metai Australijoje – jau nemažas laiko tarpas. T. Meilūnas tikino, kad čia jam patinka. „Apsistojau būtent ten, kur visą laiką norėjau. Mane, kaip darbuotoją, vertina, nes vietiniai dirbti nelabai nori. Pasikalbu su pora Lietuvos verslininkų, jie sako, kad susirasti gerų darbuotojų labai sunku, Australijoje – tas pats. O aš visada buvau suinteresuotas, stengiausi dirbti daug, nes reikia išlaikyti šeimą“, – teigė Tadas.
Nors atlygiu jis tikrai nesiskundžia, Australija – brangi šalis. Daugiausia tenka atseikėti už namo nuomą, sūnus lanko privačią mokyklą, tai irgi kainuoja.
T. Meilūnas sakė, kad dar nuo mokyklos laikų turėjo norą apsistoti Amerikoje, bet ji pasirodė nesaugi. Australijoje gana ramu, todėl gyvenimu čia su savo šeima džiaugiasi.
