Tautos atmintis
Praėjo aštuoniasdešimt metų nuo tos dienos, kai šalia Panevėžio cukraus fabriko, Plukių kaimo ūkininko laukuose, komunistai sušaudė būrį kalinių, iš kurių didžioji dalis – kupiškėnai. Liūdnos sukakties proga žudynių vietoje nuspręsta atnaujinti paminklinę lentą su aukų pavardėmis, o ten, kur žuvusieji palaidoti, pašventintas naujai pastatytas kryžius.
2021 metų birželio 25 dieną suėjo 80 metų, kai šalia Panevėžio cukraus fabriko, Plukių kaimo ūkininko laukuose, komunistai sušaudė devyniolika kalinių, iš kurių net penkiolika kupiškėnų. Liūdnos sukakties proga žudynių vietoje nuspręsta atnaujinti paminklinę lentą su aukų pavardėmis, o ten, kur žuvusieji palaidoti, pašventintas naujai pastatytas kryžius. Renginį inicijavo vieno nužudytųjų, Jurgio Pajarsko, sesuo Albina Pajarskaitė, o Panevėžio miesto savivaldybė, atsižvelgdama į A. Pajarskaitės siūlymą, minėjimą suorganizavo.
Autorės nuotraukos
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Nukankino ir sušaudė niekuo dėtus žmones
Birželio 26 dieną Panevėžyje, Pramonės gatvėje, toje vietoje, kur 1941 metų birželį bolševikai nužudė niekuo dėtus žmones, vyko neeilinis renginys, skirtas tragiškai sukakčiai atminti.
Jo iniciatorė – vieno nužudytųjų, Jurgio Pajarsko, sesuo Albina Pajarskaitė, o Panevėžio miesto savivaldybė, atsižvelgdama į A. Pajarskaitės siūlymą, minėjimą suorganizavo.
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas pasakodamas apie kraupius 1941 metų birželio įvykius paminėjo, kad iš viso Lietuvoje, traukiantis Raudonajai armijai, nužudyta apie pusaštunto šimto nekaltų žmonių.
Tad kas gi nutiko tą 1941 metų birželį, trumpai susirinkusiems žmonėms papasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.
„Dar prieš prasidedant karui, vyko rusų armijos rekrutavimas. Panevėžyje buvo statomas karinis aerodromas, o į Žaliąją girią prie Panevėžio atkeltas Pabaltijo karinės apygardos štabas, ruoštasi karui. Birželio 22 dieną, prasidėjus Sovietų sąjungos ir nacių karui, įvykiai keitėsi labai greitai ir prasidėjo sukilimas.
Sukilėlių būrys veikė Krekenavoje, Smilgiuose, Berčiūnuose ir ypač aktyviai – Pušalote. Sukilėliai pjaustė telefonų laidus, o radijas vis pranešinėjo apie vykstančias įnirtingas kovas Šiaulių kryptimi.
Pačią pirmą karo dieną buvo paskelbta karinė padėtis, pagal kurią karinė vadovybė ir NKVD įgijo visišką galią. Pagal karo padėties tvarką vienas iš svarbiausių uždavinių buvo užtikrinti, kad laiku būtų iškeldinti visi kaliniai.
Buvo netgi naudojamas toks terminas „pirmos kategorijos evakuacija“. Keli šimtai kalinių iš Panevėžio kalėjimo evakuoti, bet prasidėjus sukilimui vienas iš NKVD būrių patruliavo tarp Panevėžio ir Kupiškio miestų ir birželio 24 dieną šioje teritorijoje buvo suimta daug nekaltų žmonių, o jau kitą dieną Panevėžio valdžia buvo atsidūrusi Rokiškyje, neaišku, kas darėsi, tad nuspręsta juos nužudyti.
Iš viso traukiantis raudonarmiečiams per visą Lietuvą nužudyti 752 žmonės, o konkrečiai šioje vietoje, šalia Panevėžio cukraus fabriko, – 19 žmonių“, – kraupius to meto įvykius pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius.
Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas tvirtino, kad tragiški šeimų istorijos puslapiai negali būti pamiršti. „Aukomis šie žmonės tapo būtent dėl savo įsitikinimų, bet toji auka nenuėjo veltui. Tai tapo akstinu kovoti ir nugalėti“, – kalbėjo meras.
Skirtingai nei kitose vietovėse, čia išliko liudininkų, mačiusių kalinių žudymą. Remiantis įvykį mačiusių žmonių pasakojimais, atvažiavus lengvajam automobiliui su NKVD vadovybe, kalėjimo mašinai su suimtaisiais ir sunkvežimiui su kariškiais, egzekucija įvykdyta per 10–15 minučių – sumušti kaliniai buvo metami į iš anksto iškastą duobę ir į juos šaudoma.
Anot A. Astramsko, labai svarbu pabrėžti, kad bolševizmo aukomis tapo niekuo dėti beginkliai žmonės, suimti dėl visai menkaverčių priežasčių, tokių kaip, pavyzdžiui, nesutiko parodyti kelio ar klausėsi radijo.
Didžioji dalis, net penkiolika, aukų buvo kupiškėnai. Tai policininkas Kazimieras Abakavičius, raštininkas Liudvikas Čepelė, muziejininkas ir vargonininkas Povilas Grakauskas, ūkininkai Petras Grigas, Jonas Pėža ir Jonas Vireliūnas, valsčiaus gyventojai Domininkas Juodiškis ir Petras Kėdainis, mokytojas Kazys Jurgevičius, Kupiškio gimnazistai Danielius Kulikauskas, Juozas Lisauskas ir Jurgis Pajarskas, prekybininkas Juozas Slenys, Amatų mokyklos mokinys Bronius Tumonis, tarnautojas Jonas Valiulis.
Per renginį giedojo politinių kalinių ir tremtinių mišrus choras „Likimai“ (vadovė Giedrė Baltuškienė).
Po poros dienų, t. y. 1941 metų birželio 27 dieną, žuvusiųjų palaikai buvo atkasti. O dar po poros dienų įvyko bolševizmo aukų laidotuvės.
Laidotuvių procesijoje dalyvavo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, kiti aukšto rango dvasininkai, apie septynis tūkstančius panevėžiečių. Žuvusiųjų palaikai palaidoti Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Panevėžyje.
Tų pačių metų gruodį Panevėžio mergaičių gimnazijoje įvyko sovietų saugumiečių nukankintų aukų atminimo minėjimas, surengta žymaus fotografo Jono Žitkaus darbų apie šiuos kraupius įvykius paroda.
Beje, fotografas už tai, kad fotografavo visus nukankintuosius, antrą kartą okupavus Lietuvą buvo suimtas ir pateko į lagerius.
Sklandė negera nuojauta
Praėjus aštuoniasdešimčiai metų po kraupių žudynių nebedaug yra nukankintų bolševizmo aukų artimųjų. Dar mažiau tų, kurie galėtų prisiminti to meto įvykius.
Renginio iniciatorė, sostinėje gyvenanti iš Kupiškio rajono, Nociūnų kaimo, kilusi Lietuvos katalikų vienuolė, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvė, dirvožemininkė Albina Pajarskaitė teigė, kad brolio Jurgio žūtis paskatino ją pasinerti į vienuoliją. „Tikėjimo galia – didžiulė“, – tikino devyniasdešimt penktus gyvenimo metus einanti moteris.
Viena jų – renginio iniciatorė A. Pajarskaitė. Iš Nociūnų kaimo kilusi, šiuo metu sostinėje gyvenanti moteris tikino, kad to, ką jai ir jos šeimai teko išgyventi karo metais, nieku gyvu negalėtų pamiršti.
„1939 metais brolis Jurgis buvo gimnazistas, o vyriausia sesuo Julija jau abiturientė. Dar buvo dvejais metais jaunesnis brolis Petras ir penkiolika metų vyresnis brolis Jonas, bet jam jau mokslo ragauti neteko.
Aš tais metais kaip tik pradėjau lankyti pirmą gimnazijos klasę. Augau labai lėtai, mano ūgis buvo 139 centimetrai, bet protu kitus stebindavau.
Į Panevėžį iš Kauno atvyko ir žuvusio Žaidelių pradinės mokyklos mokytojo Kazio Jurgevičiaus sūnus Ernestas Jurgevičius. „Kai tėtis žuvo, buvau pustrečių metų, tad nieko apie to meto įvykius neprisimenu“, – sakė jis.
Tais metais prasidėjo karas su lenkais. Sykį bažnyčioje išgirdau besišnabždančius mokytojus, kad „Vilnius mūsų, o gal būsim rusų?“ Jau toks nerimas aplinkui tvyrojo.
Kitąmet, kai sesuo Julija baigė gimnaziją, labai blogos buvo išleistuvės, nes į Lietuvą atėjo rusai. Skrido tą dieną lėktuvai, o aš kaip tik buvau nuėjusi prie Kupos. Sėdėjau ir taip klaiku buvo, pajutau kažką baisaus. Atrodė, kad bombonešiai atneš nelaimę. Tą vakarą valgėme vakarienę ir į mūsų kiemą užėjo du kareivėliai, pieno paprašė. Pajutau kažkokį nuo jų sklindantį specifinį kvapą. Visi raudonarmiečiai taip dvokė. Jiems išėjus tėvelis tarė, kad ir vėl mes rusų“, – detaliai pasakojo A. Pajarskaitė.
Po tos vasaros daug kas smarkiai pasikeitė. Brolio Jurgio klasės auklėtojas Šalkauskas buvo paskirtas direktoriumi, o kitas mokytojas Šimaitis tapo inspektoriumi. Ir nuotaika mokykloje buvo kitokia. Nebebuvo kryžių klasėse, kabėjo Stalino arba Lenino portretai.
„Jurgis po mokyklos reformos jau buvo paskutinėje klasėje, o aš jau tapau šeštoke. Jis dažnokai vakarais išeidavo, bet aš juo pasitikėdavau. Vieną dieną atlekia Jurgis su draugu Juozu Lisausku (jis nužudytas kartu su A. Pajarskaitės broliu Jurgiu – aut. past.).
Įbėgę gryčion jie surėkė, kad karas prasidėjo. Jiems kaip šventė pasirodė. Juozas lėkė atsisveikinti, o Jurgis irgi mums visiems pasisakė, kad turi Kupiškin išvykti.
Šeimai buvo stresas. Mama prašė tėtę Jurgį sudrausti, nes širdis negera jaučia, bet niekas jos neklausė“, – kas tuo metu dėjosi namuose, prisiminė pašnekovė.
Vienuolinis vardas – žuvusio brolio garbei
Tėvams palaiminus Jurgį, šeima išsiskirstė. Tėtis liko namuose, o kiti šeimos nariai, vedini karve ir nešini maisto atsargomis, patraukė į mišką. Po kelių dienų jie sutiko vokiečių karius, kurie patarė jiems grįžti namo. Pasak A. Pajarskaitės, gerai, kad sesuo Julija mokėjo vokiškai, antraip gal visą šeimą būtų vokiečiai sušaudę.
Naujai pastatytą kryžių, skirtą 1941 birželio 25 dieną nukankintoms bolševikų aukoms atminti, Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse pašventino vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.
„Ir jau kitą rytą mama atsibudusi ėmė dar labiau nerimauti baimindamasi, kad Jurgiui tikrai kažkas negerai. Tuo metu traukėsi raudonarmiečiai, sąmyšis buvo kilęs. Po kelių dienų, kai tapo kiek ramiau, mama su Julija arklį pasikinkiusios patraukė į Kupiškį.
Grįžusios abi ir pranešė, kad nebėra Jurgiuko. Mama apalpo, įnešėme ją į seklyčią.
Pasirodo, jos į miestą atvažiavusios pirmiausia nuėjo į bažnyčią, o ten skaitė nužudytųjų pavardes. Niekas nepaaiškino, kodėl, už ką, tik vėliau sužinojome, kad Jurgis priklausė grupelei gimnazistų, kurie niekino bolševizmą.
Dėl tokio elgesio juos tardė komunistų dūdelėn pūtęs direktorius Šalkauskas, o jie nesigynė. Mano brolis buvo įvardytas kaip partizanas. Kad ir labai norėjome Jurgio palaikus parsivežti, bet jau buvo per vėlu.
Kiek žinoma, žuvusiųjų kapavietes ir žudynių vietą planuota sunaikinti, bet visas pastangas dėjome, kad to nebūtų. Tos vietos ilgą laiką žuvusiųjų artimųjų buvo ginamos, bet ir panevėžiečiai, man nežinomi geradariai padėjo jas išlaikyti, išsaugoti“ – sakė nužudytojo J. Pajarsko sesuo.
Tėvai už partizanų globą gavo ilgus metus tremties. Į tremtį pakliuvo ir jaunėlis brolis Petras.
A. Pajarskaitė su sese Julija tuo metu buvo studentės, į sąrašą neįtrauktos, tad jų ir neišvežė.
Vyriausias brolis Jonas taip pat tremties išvengė, nes buvo jau sukūręs atskirą šeimą.
Po Stalino mirties tėvai, kaip ir dauguma kalinių, paleisti. Tėtis iš tremties sugrįžęs išgyveno dar 25 metus, o mama po kelerių metų laisvės mirė nuo kepenų vėžio.
Pačios A. Pajarskaitės karjeros biografija taip pat marga. Labiausiai Lietuvoje ji žinoma ne tik kaip mokslininkė dirvožemininkė, bet ir kaip katalikiškos labdaros organizacijos „Caritas“ Lietuvoje įkūrėja. Moteris sako, kad eiti tikėjimo keliu ją paskatino brolio Jurgio žūtis.
„Didžiausi mūsų priešai ne vokiečiai, ne rusai, ne lietuviai, o gobšumas ir neapykanta. Reikia kovoti prieš blogį, o ne prieš atskirą grupę ar tautą.
Dabar einu devyniasdešimt penktus metus. Jei sveikata leis, noriu išleisti memuarus apie savo gyvenimą“, – pokalbį užbaigė vienuolinį Marijos Jurgės vardą pasirinkusi moteris.
