NUO PIRMO VAIKYSTĖS KOMPIUTERIO IKI SĖKMINGŲ STARTUOLIŲ

Technologijų pasaulyje kraštietė Vida Jonušytė jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Nors stereotipas, kad informacinių technologijų sritį valdo vyrai, dar gajus, Vida yra geras pavyzdys, kad ir moterys, merginos, čia turi puikių saviraiškos būdų.

Sėkminga karjera Jungtinėje Karalystėje, o dabar – ir Lietuvoje, pradžioje startuolyje „Trafi“, šiandien – „Vinted“. Vida nepamiršta ir gimtinės, įgyvendina projektus, kuriais siekiama mažinti regionų atskirtį sudominant technologijomis. Mažiesiems kupiškėnams buvo atgabenta kompiuteriukų, kad vaikai galėtų mokytis programuoti, o vyresniems V. Jonušytė perteikė savo patirtį karjeros dienų renginyje.

Kaip gyvena, kaip atsidūrė technologijų pasaulyje, ir pasikalbėjome su Vida.

Jurga BANIONIENĖ

Vida, esate kraštietė. Kiek metų praleista Kupiškyje, kaip šį laiką prisimenate?

Esu kilusi iš Gyvakarų kaimo, čia užaugau, gyvenau iki 17 metų, ėjau į pradinę Gyvakarų mokyklą, paskui ketverius metus – į Salamiesčio mokyklą, vėliau į Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Nostalgija, kur bebūčiau, visada pirmiausia lieka Gyvakarams ir bendrai Kupiškio rajonui. Atrodo, čia žinau kiekvieno kaimo pavadinimą, visus lankytinus objektus. Išvykusi pailsėti į užsienį galiu palyginti, bet visada į gimtinę labai smagu grįžti ir, kai tik galiu, čia praleidžiu kuo daugiau laiko. Gyvakaruose gyvena tėvai, Skapiškyje – viena geriausių draugių.

Ar buvo sritis, į kurią linkote nuo vaikystės? Kas labiausiai domino?

Mokyklos laikais susipažinau su daug ir įvairių sričių ne tik pagal mokymosi programas. Netrūko eksperimentavimo nuo floristikos Salamiesčio mokykloje iki lyderystės gebėjimų ugdymo užuomazgų gimnazijoje, buvau mokinių parlamento prezidentė.

Artima buvo ir altruistinė veikla. Bet asmenybes formuoja ne tik mokykla, aplink mane nuolat būdavo labai įvairių žmonių, taip pat ir fotografuojančių. Tai mama, dėdė. Jie padarė man didžiulę įtaką, fotografija iš visų tų eksperimentų išliko vienintelė, tikroji sritis, kuri prilipo. Kai tik atsirado pirmi skaitmeniniai fotoaparatai, su mama jį nusipirkome, niekas tokio aplink neturėjo, visur nešiodavausi. Tada fotografija buvo prabangos hobis, bet laikui bėgant įsigijome dar naujesnės įrangos. Atėjus internetui į mokyklą, į namus, atsirado galimybė pažiūrėti, kas vyksta fotografijos pasaulyje, ką rodo galerijos užsienyje, pradėjau pati keliauti, ėmiau geriau suvokti, kas yra fotografija. Šis domėjimasis tik stiprėjo.

Fotografuojate ir dabar? Kas patenka į Jūsų fotoobjektyvą?

Pabandžiusi fotografuoti įvairius dalykus supratau, kad man įdomiausia – žmonių portretai. Yra nemažai draugų, kurie kartais paprašo portretų socialiniams tinklams, reprezentatyvios nuotraukos, yra ir tokių, kurie nori kūrybinio portreto. Man labiausiai kelia džiaugsmą pats procesas, menas yra padėti žmogui atsipalaiduoti prieš kamerą. Įdomu, kaip padaryti, kad išeitų toks rezultatas, kuriuo būtų patenkintas ir fotografas, ir modelis. Fotografuoju savo malonumui, dėl saviraiškos, bet siekiu būti profesionalė, nes fotografijoje yra daug erdvės, nepakanka turėti tik labai galingą fotoaparatą. Darbus dažniausiai publikuoju internete, kyla minčių ir apie parodą galerijoje. Yra tekę ją rengti Prancūzijoje, po to – Vilniuje. Bet aš skeptiškai žiūriu į galerijų veiklą, ypač Lietuvoje, jos nepatrauklios, galvoju, kad daugiau pasiekiu skaitmeninėje erdvėje.

Kaip rinkotės specialybę, kokiomis aplinkybėmis pasukote būtent į technologijų sritį?

Kaip atsidūriau būtent šioje srityje ir tapau didžiąja technologijų aistruole, gana ilgas kelias. Yra toks angliškas terminas „early adopter“, kuris labai gerai tai išreiškia. Esu toks žmogus, kuris gana anksti priima naujoves. Kai į rinką paleidžia naują produktą, būnu ta, kuri jį išbando. Viskas prasidėjo nuo kompiuterio. Savo aplinkoje jį turėjau viena pirmųjų, mokykloje sekėsi ir labai patiko informatikos pamokos, paskui palaipsniui ir dėl savo smalsumo, ir dėl to, kad atsirasdavo galimybės, jomis pasinaudodavau. Pamažu artėjau į technologijų pasaulį. Kai studijavau Kauno technologijos universitete, čia irgi buvo labai daug tiksliųjų dalykų, nors mano studijos buvo apie tarptautinį verslą, bet turėjau papildomų užsiėmimų, stiprinau technologines žinias.

Profesinę savo kelionę po technologijų sritį pradėjau užsienyje, Jungtinėje Karalystėje. Darbas su duomenimis man parodė, jog tai – tik ledkalnio viršūnė, kad technologijos labai greitai evoliucionuoja ir bus taip, kad teks visada mokytis. Kėliau savo kvalifikaciją papildomais kursais, taip pat neformaliai mokiausi pati. Palaipsniui, darbas po darbo technologinių žinių reikėjo vis įvairesnių. Man tai labai patiko, nes mačiau praktinę naudą ir galią, kaip galima viską padaryti tiksliau, optimizuoti, sutaupyti ir pan.

Iki šiol siekiu, kad visi aplink mane maksimaliai naudotųsi technologijomis, kai tik gaunu progą, siūlau žmonėms jas prisijaukinti.

Nekalbu apie kažką sudėtingo, kad ir paprasčiausi buitiniai dalykai – kodėl neįsigyti dulkių siurblio roboto, kuris palengvina gyvenimą? Visi esame labai užsiėmę, tai puikiai sutaupo laiką. Reikia tik drąsiai imti, bandyti.

Kaip nutiko, kad nutarėte grįžti į Lietuvą?

Vėlgi labai natūraliai. Atvykau į pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą Prienuose. Ten per vieną iš diskusijų, kur kalbėta, kodėl lietuviai linkę dirbti vakarietiškoms korporacijoms, paklausiau, kaip man surasti patrauklius darbdavius, jei norėčiau grįžti į Lietuvą. Gavau labai trumpą atsakymą – atsiųsk man savo CV (lot. curriculum vitae – gyvenimo aprašymą – aut. past). Tai pasakė tuometinis „Vinted“ pagrindinis vadovas. Grįžau, bet ne į „Vinted“, keliai nuvedė į kitą technologijų startuolį „Trafi“, kuris sprendžia didelių miestų transporto problemas. Čia mano karjera pradėjo suktis į kitą pusę.

Iki tol dirbau didžiulėse įmonėse Jungtinėje Karalystėje. Be abejo, tai buvo ypatinga patirtis, pamačiau beprotiško dydžio projektus, bet su džiaugsmu perėjau į startuolių planetą. Visada stebėjau, kaip jie pradėjo rastis Lietuvoje, vėliau nei Vakaruose, buvo įdomu, kaip plėtojami.

Prisijungusi prie „Trafi“, susipažinau su kitokiais projektais, reikalavusiais ir kitokių gebėjimų. Kad galėčiau juos įgyvendinti, turėjau toliau mokytis. Pavyzdžiui, kaip motyvuoti komandą. Ji tuo metu buvo tarptautinė, dirbo žmonės iš dviejų žemynų, iš keturių šalių, tad skyrėsi kultūriniai požiūriai, su kiekvienu reikėjo kitaip bendrauti. Didžiausias išbandymas man buvo priprasti prie lietuviško tiesmukiškumo, grubumo, net ir darbo aplinkoje.

Tačiau kuriant unikalius ryšius, radau man tinkamas bendravimo formas. Startuoliai Lietuvoje sprendžia problemas, kurios aktualios ne tik pas mus, tai buvo darbas su naujausiomis technologijomis, dalykais, kurie nauji rinkoje.

Šiandien darbuojatės startuolyje „Vinted“, lietuvių įkurtoje didžiausioje Europoje internetinėje naudotų drabužių ir mainų prekybos platformoje. Tinklalapiu, kurio nariai gali parduoti, pirkti ir mainyti drabužius, aksesuarus, interjero detales, visame pasaulyje naudojasi labai daug žmonių. Kaip įsiliejote į šią komandą?

Atsitiktinai atnaujinome pokalbį su startuoliu „Vinted“, nes jau buvome susipažinę po CV nusiuntimo prieš porą metų, ir man buvo pasiūlyta prisijungti. Visada labai mėgau dirbti su žmonėmis, bet Anglijoje susilaikydavau nuo tokių darbo pasiūlymų, kur reikia bendravimo, anglų kalba nėra mano gimtoji, atrodė, kad išlįs kultūriniai skirtumai, detalės, darančios įtakos projektui ir pan. Dabar dirbu tik su tarptautiniais partneriais ir manau, kad mano abejonės buvo visai nereikalingos. Važiuodavau pas klientus į didžiausias įstaigas Londone ir atstovaudavau įmonei, viskas būdavo puikiai.

Esu tokiame darbe, kur tenka maksimaliai išnaudoti savo komunikabilumą, dirbu su strateginiais partneriais, keliomis užsienio šalimis, tarp jų – ir Jungtine Karalyste, nes startuolis „Vinted“ veikia 12 Europos valstybių ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sprendžiame problemą, kad žmonėms būtų lengva pirkti, parduoti prekes. Technologijos šiame darbe – neatsiejamas dalykas, su partneriais reikia suderinti kontraktus, pačias palankiausias kainas klientams siuntų paslaugoms, o dauguma sprendimų yra paremta duomenų analize.

Dar manoma, kad informacinių technologijų sektoriuje dominuoja vyrai. Ar tikrai taip yra?

Šis klausimas dar labai karštas, neišspręstas ir aktualus. Jau kelerius metus Lietuvoje per įvairius, ne tik technologijų, renginius kalbama apie moteris šioje bei kitose srityse, kaip kyla arba kodėl nekyla jų karjera. Lietuvoje nemažai moterų užima labai svarbias pozicijas politikoje, bet vis dėlto tarp svarbiausias vadovaujamas pareigas turinčių dauguma yra vyrai.

Nauja statistika rodo, kad vadovais Lietuvoje tampa vyrai tarp 30–39 metų, moterys – 40–49 m. Atotrūkis yra. Labai džiaugiuosi, kad vis garsiau kalbama apie vienodą atlygį vyrams ir moterims, einantiems tas pačias pareigas. Aišku, realiai tai įgyvendinti dar nepavyksta. Reikia padaryti, kad tai būtų norma.

Man teko tris sezonus būti programos „Women Go Tech“ mentore (pirma Lietuvoje mentorystės ir technologinio turinio sesijų programa, skirta merginoms ir moterims, siekiančioms karjeros technologijų sektoriuje – aut. past.), pamačiau, kad pagrindinė moterų problema – nepasitikėjimas savimi. Dažnai būna, kad kažko netenki, jei neprašai arba nerodai savo gebėjimo. Dabar einant pas darbdavį nebereikia rodyti diplomo – tiesiog eini į pokalbį ir turi bandymų dieną, gauni realią užduotį. Žmonės išsigąsta dalykų, kurių nėra darę, ir kitą kartą net nebando.

Dirbant technologijų srityje, nežinomybės visada bus daug. Vyrai pasitikėjimo savimi turi daugiau, užsienio statistika byloja, kad pildant paraišką naujam darbui, vyras ją pildo, jei atitinka bent šešis iš dešimties reikalavimų, o moteris – jei vos ne visus. Pavyzdžiui, atlyginimas dažniausiai yra derybų klausimas, moterys jo prašo mažiau nei vyrai. Visada aplink būnančias moteris skatinu prašyti tokio atlygio, kuris būtų patogus, geresnis nei prieš tai buvęs. Kaip žinoti, koks jis turi būti? Jei darbdavys nesidera, vadinasi, paprašei per mažai.

Turite daug darbo užsienyje patirties. Atrodo, galėjote likti ir toliau siekti karjeros galimybių Jungtinėje Karalystėje, bet vis dėlto pasirinkote savo šalį. Ar nesigailite šio savo sprendimo?

Labai džiaugiuosi, kad grįžau į Lietuvą. Mano patirtys tiek ten, tiek čia – skirtingos, jos visos mane formuoja. Tačiau gyvenimas – ne tik darbas. Lietuvoje daugiau kokybės negu Vakarų Europoje. Pradedant nuo prieigos prie kokybiško maisto iki mažiau laiko, praleisto kelyje į darbą. Galimybių kilti karjeros laiptais pas mus tikrai yra, tik reikia norėti, turėti ambiciją.

Sakoma, kad kuriant šeimą pristabdoma moters karjera, esant technologijų pasaulyje ir dirbant tokiose kompanijose, moterims netgi lengviau, nes gali dirbti iš bet kur ir bet kada. Įmonių požiūris tikrai lankstus, draugiškas ir supratingas.

Antra vertus, dirbu pas vieną geidžiamiausių darbdavių šalyje, nebėra kur eiti toliau, įmonių, kur gali įgyvendinti ambicingus projektus, skaičius labai ribotas, tai iš dalies apriboja augimą. Technologijų ir startuolių ekosistemos Lietuvoje labai mažos, maža ir mūsų šalis, todėl startuoliai kuria produktus, kurie Lietuvos rinkoje tik testuojami, o plėtojami šalyse su didelėmis populiacijomis.

Yra daug specialybių, kurių specialistų Lietuvoje nelabai turime. Taigi, dabar pats laikas įšokti į traukinį, moterys tiek pat, kiek ir vyrai, gali jas rinktis. Nebėra taip, kad vairavimas – tik vyrams, o merginoms – tik rožinė spalva. Deja, dalis visuomenės dar labai konservatyvi, stebisi, kad tėvai savo dukras veda į robotikos mokyklas, kurios tampa vis populiaresnės. Tačiau džiugu, kad virsmas vyksta. Didėja moterų susidomėjimas technologijomis, bėgant laikui artėsime prie to, kad moterų vadovaujamus postus užims tiek pat, kiek ir vyrų.