SIGITA: „MŪSŲ ŠAKNYS – TAI GALVOJE LIKĘ PRISIMINIMAI“

Teatrui neabejingiems kupiškėnams Sigitos Vogulytės (dabar Barbosa de Carvalho) pavardė turėtų būti žinoma. Kurį laiką režisiere Kupiškyje dirbusi Sigita jau dvidešimt metų gyvena Prancūzijoje, Douvaine miestelyje, visai netoli Šveicarijos, Ženevos, kur ir dirba. Augina du žavius berniukus – Simoną ir Batistą ir labai viliasi, kad sūnums galės parodyti savo gimtinę, kuriai trauka nenugalima.

Jurga BANIONIENĖ

Vaikai – tai, apie ką sukasi pasaulis

Pasikalbėti su buvusia kupiškėne sutarėme trečiadienį, ši savaitės diena jai – laisvadienis, skubėti niekur nereikia. Teko išgirsti ir puikią Sigitos prancūzų kalbą, nes mums kalbantis prie mamos vis pribėgdavo Simonas ir Batistas. Beje, trečiadienį jiems irgi nereikia į mokyklą. Pradinukai į mokyklą Prancūzijoje eina keturias dienas per savaitę. Aštuonerių ir dešimties metų Sigitos berniukai – tai, apie ką sukasi jos gyvenimas. Prieš kelerius metus moteris išgyveno skaudžią netektį – po sunkios ligos mirė vyras. Liko viena, bet nepasiduoda, stengiasi džiaugtis gyvenimu kartu su vaikais.

Sigita – tikra kupiškėnė. Gimė ir augo Kupiškyje.

„Man jis labai brangus, labai šį miestą myliu. Po vyro mirties buvo toks pereinamasis etapas, mąsčiau, ką daryti, net buvau nusprendusi grįžti į Lietuvą, į Kupiškį. Kai esi visko mačiusi gyvendama dideliuose miestuose, pradedi vertinti mažų miestelių ramybę. Ateina toks laikas, kai nebereikia didelio šurmulio. Jūs, kurie gyvenate Lietuvoje, turbūt neįsivaizduojate, kokia gali būti savo šalies trauka, ji išties didžiulė“, – tvirtino S. Barbosa de Carvalho.

Vis dėlto šio kardinalaus gyvenimo sprendimo priimti ji nesiryžo, liko Prancūzijoje.

Teatras – užkrečiamas

Paprašyta prisiminti Kupiškyje prabėgusį laiką Sigita pasakojo, kad visada buvo labai aktyvi ir nenustygstanti vietoje, šiek tiek egocentriška. Mokykloje, Kupiškio pirmoje vidurinėje, jos karta vadinta stipria. Didelę įtaką Sigitos asmenybės formavimuisi ir jos specialybės pasirinkimui padarė režisierė Inesa Mykolaitienė (dabar – Kurklietytė). Būdama dešimtokė Sigita pradėjo pas ją lankyti teatro studiją.

„Ten visas mano gyvenimas ir prapuolė. Ir mokyklos baigimo atestato pažymiai buvo truputį žemesni negu turėjo būti vien per teatro studiją. Inesa buvo toks žmogus, kuris save teatrui atiduodavo visu šimtu procentų. Teatras buvo kaip namai, užkariavo visą mano pasaulį. Pamenu, atestatų teikimo dieną grįžau iš teatro stovyklos ir jį pasiėmiau jau užkulisiuose. Nieko svarbesnio tada man nebuvo. Tiesa, kai buvau mažesnė, labai patiko prancūzų kalba, buvau įsimylėjusi Džo Daseną.

Baigusi mokyklą išvažiavau mokytis režisūros į Klaipėdą. Šeimos situacija buvo labai sudėtinga, tikrai gyvenome skurdžiai. Pamenu, kai studijų metais grįždavau į Kupiškį, man, studentei, rusų kalbos mokytoja Bronė Jurkevičienė kartą prikrovė agurkų iš savo sodo, cukraus, pas mokytoją Angėlę Ausiejienę ir jos dukras, labai geras mano drauges, buvau kaip trečia dukra, čia ir valgiau, ir miegojau.

Kaip gera visa tai prisiminti. Šiandien, kai pati turiu truputį daugiau, daliju, maitinu visus, kiek galiu, nes pati patyriau tokių momentų, kai buvo išties sunku“, – į senus laikus mintimis grįžo S. Barbosa de Carvalho.

Pirmi studijų metai buvo labai sunkūs, tai laikas, kai atsibarsto tie, kuriems teatre ne vieta. Sigita ketino likti Klaipėdoje, kurį laiką dirbo televizijoje, bet atlyginimas buvo labai mažas, o norėjo savo namų, šeimos. Kupiškis tuo metu kaip tik kvietė specialistus, skyrė butą, įdarbino. Taip ir apsisprendė grįžti į gimtinę.

Sigita dirbo Kupiškio kultūros centre režisiere, buvo įkūrusi vaikų teatro studiją. Nemažai jų teatras trauke įtraukė, dalis pasirinko savo ateitį susieti būtent su juo.

„Savo diplominį darbą stačiau su savo studijos vaikais, Mantu Vaitiekūnu, paskui čia dariau magistrantūros studijų diplominį – spektaklį „Romeo ir Džuljeta“, Agnė Kaktaitė buvo viena pagrindinių aktorių. Teatras – labai užkrečiamas, kai pradedi, užsikabini, jo nebepaleidi. Ši teatro studija buvo jų paskutinis tramplinas į teatro pasaulį“, – prisiminė pašnekovė.

Vėliau su choreografe Sonata Šimavičiene gimnazijoje subūrė šokio studiją „Una“. Dar pamena, kai kartu galvojo kolektyvui pavadinimą, gimnazistės, pasak Sigitos, buvo labai kūrybingos merginos.

Kaip režisierei teko darbuotis ir Povilo Matulionio mokykloje. Iki šiol pamena kartu su pavaduotoja Zita Navackiene organizuotus renginius. Iš tų metų išlikę labai geri prisiminimai, puikiai jautėsi šioje veikloje. Gal tik sunku buvo prisitaikyti prie mažo miestelio gyvenimo.

„Mano elgesys neretai būdavo įžūlokas. Aš nebijojau atrėžti, atsakyti. Dabar tai atrodo kiek juokinga“, – kalbėjo S. Barbosa de Carvalho.

Į Šveicariją nuvedė jaunatviškas maksimalizmas

Kaipgi nutiko, kad atsidūrė Prancūzijoje? Sigita prisipažino, kad Kupiškis buvo per mažas realizuoti save, troško viską išbandyti.

„Labai norėjau keliauti. Buvo 2000 metai. Tada lietuviai lengvai dar nekeliavo. Pamenu, kartą su S. Šimavičiene sėdėjome per pietų pertrauką ir skaitėme laikraštyje skelbimus. Viename jų buvo ieškoma auklių Kanadoje, paskambinome. Paaiškėjo, kad reikia sumokėti pusantro tūkstančio litų, tiek, aišku, neturėjome. Bet ta pati moteris, su kuria kalbėjau, pasakė, kad reikia prancūziškai kalbančios merginos į Ženevą trims mėnesiams padirbėti. Pagalvojau, kodėl gi ne, juk prasidėjo vasaros atostogos.

Po savaitės buvau jau ten. Tai buvo 2001 metų gegužė. Tuo metu Kupiškio kultūros namų direktoriumi dirbo šviesaus atminimo Rapolas Lukoševičius. Trejus metus jis laikė mano darbo vietą, kol galiausiai kartą, kai grįžau nešina šveicarišku šokoladu, liepė apsispręsti, ar lieku dirbti, grįžtu“, – kalbėjo buvusi kupiškėnė.

Jaunatviškas maksimalizmas greitai nulėmė apsisprendimą. Sigita liko Ženevoje. Tobulino savo prancūzų kalbos žinias, lankė kursus, kurį laiką prižiūrėjo vaikus. Šis darbas buvo įdomus, žinoma, priklausė, pas kokius žmones dirbi, teko sutikti labai įdomių.

„Ženeva – tarptautinis, internacionalinis miestas, kur labai daug visokių tautybių žmonių, geras ir gražus kampas gyventi. Turėjau planų, susijusių su savo profesija, bet jie neišsirutuliojo. Gal ir pati labiau norėjau vaikų, ištekėti“, – prisipažino ji.

Mėgstamas darbas, vaikai ir teatro ilgesys

Šiandien Sigita dirba Šveicarijoje, o gyvena Prancūzijos pasienyje, vos penki kilometrai nuo Ženevos, nedideliame Douvaine miestelyje, kuris laikomas Ženevos miegamuoju rajonu.

„Ženevoje dirbantys žmonės daugiausia gyvena aplink ją, nes nuoma čia labai didelė, o ir pasiūlos nėra. Dirbantys žmonės yra išsiskirstę po Prancūzijos pasienį, kur pragyvenimo lygis dukart mažesnis nei Šveicarijoje. Dirbu parduotuvėlėje, labai gražioje vietoje, prabangiame miesto kampelyje. Ji maža ir jauki, prekiaujame šokoladu, pyragaičiais, duona, bandelėmis, saldainiais, yra keli staliukai, kur žmonės gali prisėsti, vietoje atsigerti kavos. Ir Lietuvoje yra tokių parduotuvėlių, kur kepama duona, pyragaičiai. Tada, kai iš Lietuvos išvažiavau, Vilniuje buvo gal tik viena tokia, kur pardavinėdavo kruasanus ir tikras prancūziškas šokoladines bandeles“, – pasakojo S. Barbosa de Carvalho.

Darbas parduotuvėlėje estetinis, daug bendravimo su žmonėmis, tad Sigitai tinka, tačiau vis neapleidžia mintis apie dramoterapijos kursus.

„Labai norėčiau juos baigti ir kažką keisti. Tik vaikai dar maži, kažin ar užtektų laiko ir motyvacijos. Pirmiausia turiu užtikrinti geras materialines gyvenimo sąlygas vaikams. Kaip ten bebūtų, Ženevoje geriau būti komersantu negu artistu. Tai nėra kultūrinis, daugiau tarptautinis miestas, pragyventi iš meno būtų labai sudėtinga. Prancūzijoje galėčiau įsidarbinti pagal savo specialybę, bet finansiškai tai neapsimoka“, – teigė Sigita.

O teatras visada šalia jos. Kuria su vaikais. Simonas ir Batistas – labai lakios fantazijos, aktyvūs ir nenusėdintys vietoje berniukai. Visi trys stengiasi kuo daugiau judėti, namie nesėdi.

„Džiaugiuosi gyvenimu, noriu, kad nebūtų nuobodu, kad visada būtume užsiėmę. Kartais net reikia spyrio į užpakalį, stumiu save pirmyn, kai įsibėgėji, viskas būna gerai. Yra vaikai – yra dėl ko stengtis, vis galvoju, ačiū Dievui, kad yra dėl ko“, – kalbėjo S. Barbosa de Carvalho.

Apie savo šaknis

Svetur Sigita – jau lygiai dvidešimt metų. Paklausta, ar įsigyveno Prancūzijoje, ji tikino, jog taip nebūna.

„Tu čia esi žmogus be šaknų. Grįžčiau į Lietuvą, pritapti būtų labai sunku, gal todėl to ir nepadariau. Man visi rėkė nevažiuoti, nors labai norėjau. Sakė, ką čia veiksiu ir panašiai, bet aplinkybės nulėmė sprendimą likti. Atrodo, Lietuvoje būtum tikrai savo vietoje pastatytas, įtilptum į iškirptą tik tau skirtą skylę. Čia aš esu užsienietė. Tik sėkmė, kad 80 proc. šalia gyvenančių – taip pat užsieniečiai, ispanai, portugalai, anglai, vokiečiai. Bet nesi kaip namuose, nesi prancūzas, tai nėra tavo žemė. Antra vertus, dabar pasaulis toks, kad visi keliauja, maišosi, o šaknys – galvoje likę prisiminimai“, – garsiai mąstė buvusi kupiškėnė.

Kupiškyje artimųjų ar giminių nebėra, tiesa, yra draugų, su kuriais palaiko ryšį, susiskambina. Viena jų – Elena Stanienė.

„Tai žmogus, kuris mane labai palaiko, kurį labai myliu, ji mano Lietuvos sesuo. Važiuojame kartu atostogauti kone kasmet, kasdien šnekamės, ryšys toks, lyg gyventume šalia“, – džiaugėsi Sigita.

Paskutinį kartą gimtinėje ji buvo seniai, prieš 7 metus. Atvykti sudėtinga, nėra tiesioginių reisų, tenka galvoti ir kur apsistoti. Bet vaikams labai nori parodyti savo šalį. Jie puikiai moka lietuviškai, nes turėjo auklę iš Kupiškio. Tikriausiai, tam laikas vis dėlto ateis.