GYVENIMO LĖKTUVAS EGLĘ NUSKRAIDINO Į ŽEMAITIJĄ

Prie paminklo Motiejui Valančiui Nasrėnuose.

Niekada negali žinoti, kur gyvenimo vingiai nuneš.

Kupiškėnė Eglė Ereminė mano, kad niekas nenutinka be reikalo, todėl kaip likimo dovaną priima tai, kad lygiai prieš dešimtmetį atsidūrė Žemaitijos krašte. Kaip sekėsi grynakraujei aukštaitei pritapti svetur? Ar daug metų dalyvavusi folkloro ansamblio „Kupkėmis“ veikloje nepamiršo etnokultūros?

Jurga BANIONIENĖ

Jau daug laiko nutekėjo, kai palikote Kupiškį. Pasiilgstate, kokius ryšius su juo išsaugojote?
Iš savos gimtinės išvažiavau 2011 metais. Visas dešimtmetis jau pragyventas Mažeikiuose, bet, ko gero, niekada šiame mieste nesijausiu kaip Kupiškyje.

Beveik toje pačioje vietoje stovinčiame name (senasis turėjo būti nugriautas suplanavus tiesti gatvę) sudėta didžioji dalis mano gyvenimo istorijos.

Atvažiavusi į Kupiškį pirmiausia sustoju prie kapinių, aplankau ten palaidotus mamą, tėtį, giminaičius ir pažįstamus. Tai būna mano apsilankymo gimtinėje pradžia. Visada čia esu laukiama. Turiu brolį, kitų giminių.

Ypatingai esu laukiama Palėvenėlėje, pas folkloro ansamblio „Kupkėmis“ vadovę Almą. Sakė: nedrįsk pro Kupiškį pravažiuoti, neužsukusi pas mus. Bendrauju ir su kitais kupkėmiečiais.

Kaip nutiko, kad Jūs, tikra aukštaitė, atsidūrėte Žemaitijos krašte? Papasakokite, kaip gyvenate?

Esu meilės emigrantė. Mano folklorinė patirtis prasidėjo gimtajame Kupiškyje. Likimo vingiai lėmė taip, kad atsidūriau Žemaitijoje. Pradėjau dirbti Skuodo rajono kultūros centre meno vadove.

Kartu su kolege vėl subūrėme folkloro kolektyvą, kuriam pagrindą padėjo ylakiškė mokytoja Emilija Miltenienė prieš 30 metų. Kolektyvas, prieš septynerius metus pakrikštytas, gavo „Aldos“ vardą. Aldoti – šūkauti, dainuoti, triukšmą kelti. Iki karantino dar triukšmavome, dabar veikla aprimo.

Su folkloro ansambliu „Alksna“ Sedoje.

Taip pat dalyvauju Mažeikių folkloro ansamblyje „Alksna“, džiaugiuosi, kad pavyko prikalbinti dalyvauti „Alksniukų“ veikloje ir savo sūnų Andrių. Dabar jis studijuoja Vilniaus universitete, bet žada folklorinės veiklos nepamiršti. Sekmadieniais giedu Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios chore.

Kokie žmonės Jus čia supa? Ar tikrai žemaičiai kieti, tiesmuki, o gal visai kitokie?

Apie Žemaitiją, žemaičių tradicijas, papročius dar žinau nedaug, vis kas nors nustebina. Stengiuosi kuo daugiau gilintis.

Su Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro folkloro ansambliu „Alksna“ ant Gyvolių piliakalnio.
Nuotraukos iš asmeninio Eglės Ereminės albumo

Apie aukštaičius kalbama kaip apie atlapaširdžius ir dainorėlius, minint dzūkus pabrėžiamas draugiškumas ir svetingumas, o apie žemaičius dažniausiai sakoma, kad jie uždari ir kieto būdo.
Žemaitijoje gyvuoja toks šmaikštus posakis, nusakantis esminį žemaičių charakterio bruožą – užsispyrimą: „Je žemaitis osėspėrs – ėr i dėbėsi ispėrs“ (jeigu žemaitis užsispirs – ir į debesį įspirs).
Prieš šimtą metų Povilas Višinskis pastebėjo tokius žemaičių bruožus: „Skiriamieji žemaičių charakterio bruožai yra šie: nepasitikėjimas, uždarumas, savosios vertės suvokimas, kuklumas, drovumas, sąžiningumas. […] Nuo XIII a. pradžios ligi XV pabaigos žemaičiai nuolat kovojo su Livonijos ir teutonų riteriais, su lenkais ir rusais, dažnai ėjo iš rankų į rankas, kartos, viena po kitos augdamos karo baisumuose, vis labiau ir labiau darėsi uždaresnės, vis mažiau ir mažiau pradėjo pasitikėti savo svetimtaučiais kaimynais, ir šitaip ilgainiui tautos charakteris pasidarė uždaras, nepasitikįs.
Kantas yra pabrėžęs žemaičio ištikimybę, Daukantas – kantrybę, teisingumą, santūrumą, gebėjimą tenkintis ir džiaugtis mažu, baigti pradėtą darbą.

Svetimtaučiai yra pastebėję žemaičių, kaip ir visų lietuvių, nuolankumą vyresnybei, vaišingumą ir didelę šeimos meilę.“

Žemaičių išskirtinumą rodo iš esmės tik jiems būdingi tradiciniai valgiai: kastinys, pusinė (pusmarškonė) košė, cibulynė, spirgynė, šutinys ir pan. Žemaičių, kaip niekur kitur Lietuvoje, mėgstamos kanapės.

Populiariausias patiekalas – kanapių taboka (spirgutis), valgoma su bulvėmis. Tradicinis patiekalas – kanapinis pienas, gaunamas ant trintų kanapių užpylus šilto vandens. Kanapių rasalas – į kanapių pieną įmaišyta sutrinta silkė su svogūnais. Patyrusios žemaičių šeimininkės iš kanapių moka išvirti netgi košę.

Daug metų praleista šiame krašte. Kas čia Jus labiausiai stebina, džiugina?

Džiaugiuosi, kad žemaičiai stengiasi išsaugoti savus papročius.

Teatralizuotas šv. Velykų nakties budėjimas Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus

Vienas iš pavyzdžių – Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje išlikęs vienintelis visoje katalikiškoje Europoje paprotys – teatralizuotas šv. Velykų nakties budėjimas garsėja itin senomis tradicijomis ir pritraukia daugybę žmonių, atvykstančių čia ne tik iš Mažeikių rajono.

Praėjusiame amžiuje šis paprotys buvo dažnas ritualas bažnyčiose, tačiau dabar jis išlikęs tik Pievėnuose (beje, etnologai komentuoja, kad toks paprotys išlikęs ir Lenkijoje, tik ten Nukryžiuotąjį saugo gaisrininkai).

Didžiojo šeštadienio vakare, po šv. Mišių, į bažnyčią paskui vadą įžengia keturios komandos kareivių – specialiomis uniformomis apsirengusių vaikinų. Netrukus kareivių vadas duoda komandas: „Stot“, „Ramiai“, „Gerbt.“ Maždaug po 15 minučių pasigirsta naujos komandos: „Ginklus žemyn“, „Kaiiiirėn“, „Dešiiinėn!“, „Žengteee marš!“ Taip išlydimos trys sargybinių komandos, o prie kryžiaus pasilieka „baltieji“. Po kurio laiko juos pakeičia „raudonieji“, šiuos – „mėlynieji“, tada „žalieji“ ir taip iki pat ryto, giedant senuosius Žemaičių Kalvarijos kalnus ir po jų. Kai kareiviai pradeda eiti sargybą, bažnyčioje atsiranda ir „žydukai“, pasirengę bet kokia kaina saugomą Nukryžiuotąjį pavogti. Bando kareivius net papirkti, barškindami maišelius su netikromis monetomis.

Medinėmis replėmis, plaktukais apsiginklavę „žydukai“ bruzda po visą bažnyčią. Šie išdaigininkai „kibina“ merginas, moteriškes patampo už skarų, taikosi į rankines, „užmestas“ ant pečių, snūduriuojantiems po nosimi pakiša amoniake suvilgytą vatos gabalėlį.

Velykų rytą lydint procesiją aplink bažnyčią mušamas būgnas. Nuotraukoje – Eglės sūnus Andrius.

Sekmadienio ryte 6 valandą prasideda šv. Mišios – Kristaus prisikėlimas. Kai visa procesija tris kartus eina aplink bažnyčią, „kareiviai“ iškilmingai žygiuoja šalia klebono, saugodami Švenčiausiąjį, o „žydeliai“, nešini kopėčiomis, barškindami kūjais ir replėmis, keldami sumaištį, privalo apibėgti devynis ratus priešinga kryptimi. Pasibaigus šv. Mišioms „kareiviai“ apie išsaugotą kryžių raportuoja klebonui ir drauge su dūdų orkestru iškilmingai palydi jį į kleboniją.

Nustebino ir Velykų rytą giedamos giesmės kartu su pučiamaisiais instrumentais. Dar didesnę nuostabą sukėlė didžiulio būgno dundėjimas lydint procesiją aplink bažnyčią.

Ar nepamiršote gimtosios tarmės, ar pavyko jau pramokti žemaitiškai?

Kaip jau minėjau, lankau Mažeikių folkloro ansamblį „Alksna“. Tenka rengti įvairias programas, pamenu, mokiau žemaičius kupiškėniškų dainų, netgi sutartinių. Atrodo, pavyko. O pačiai kuo toliau, tuo sunkiau kalbėti kupiškėniškai… Keletą metų dirbau Skuode, ten dauguma kalba žemaitiškai. Žemaičių tarmė – gruboka, sunki, bet savotiškai graži. Įstrigo keletas posakių, sako, ateik jiest (ateik valgyt) arba vaks kriuok (vaikas verkia). Mažeikiai – „suvežtinis“ miestas, tikrai vietinių gyventojų nedaug, todėl ir žemaitiškai kalbančių retai galima išgirsti. Taigi, kalbėti žemaitiškai neišmokau, bet suprantu, nes šia tarme dainuoju.

Ar džiaugiatės šiuo savo gyvenimo tarpsniu būdama ten, kur esate dabar? Nepagalvojate apie grįžimą į Kupiškį?

Sakoma, niekas nenutinka be reikalo. Jei likimas mane atvedė į Žemaitiją, vadinasi, taip turėjo ir būti. O jei būtų tokia galimybė, gal elgčiausi ir šiek tiek kitaip, bet tikrai ne dėl esminių savo gyvenimo sprendimų. Džiaugiuosi tuo, ką turėjau, ką turiu. Tikiu likimu, gerumu, tikiu, kad dorų žmonių pasaulyje yra daugiau nei kai kada atrodo. Labai svarbu nors trumpam sustoti ir retkarčiais pasimėgauti laiminga gyvenimo akimirka.