Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ
Jei vyktų socialinė apklausa, ką lietuviai geriausiai išmano, daugiausia balų surinktų klausimai apie mediciną.
Jei prieškariu „ant didžiausios parapijos“ buvo vienas daktaras, tai dabar viliesi jį sutikti kiekviename kieme. Ir kai tik užsiplieskia ginčiai apie ligų gydymą, sugebu apsiginti vieninteliu teiginiu: „Ir kam daktarai studijuoja mažiausiai vienuolika metų, kad paskui kožna bobelytė dėtųsi už jį daugiau išmananti?“
Panašiai ir apie skiepijimąsi. Jau truputį prigeso samprotavimai apie vaikų skiepijimo reikalingumą, tačiau užklupus COVID-19 invazijai, užvirė naujas ginčų katilas, suputojęs sąmokslo teorijų absurdiškais purslais.
Ir mūsų, pokario vaikų, tėvams, ir mums patiems, tėvais tapusiems, skiepai buvo šventas reikalas. Pirmiesiems tebeglūdėjo baimė dėl prieškariu siautusių neišgydomų ligų, o abiem – kas privaloma, buvo aišku, kaip dukart du – keturi. Ir nešiojamės iki šiol randelius skiepų nuo raupsų, prisimename skaudų dūrį po mente nuo difterijos ir patį saldžiausią skiepą – didžiulį žirnį nuo poliomielito. Ir dar neužmirštą posakį: „Neduok Dieve, suaugusiam susirgti vaikiška liga.“
Viena mano rašinio herojė Vanda, gimusi prieškariu, liko įsimintinu pavyzdžiu, kas gali nutikti nepasiskiepijus. Nuo gražiausių jaunystės metų visam gyvenimui ji liko neįgaliojo vežimėlyje. Medicinos instituto paskutinio kurso studentę liga užklupo netikėtai ir be menkiausios vilties pasveikti.
Kaip pasakojo pati, per paskaitą auditorijoje temperatūra pakilo iki paskutinės termometro padalos, o prie jos priėjęs vienas bendrakursis tarstelėjo: „Tau arba meningitas, arba poliomielitas.“ Jau ligoninėje diplomuoti gydytojai patvirtino pastarąjį, ir vaikų infekciniu paralyžiumi vadinamas poliomielitas būsimą gydytoją nuskriaudė nebepagydomai.
„Gulėjau visa paralyžiuota, tegalėdama vartyti tik akis ir liežuvį, – pasakojo anuomet Vanda. – Nebuvau vaikas paskiepyta ir tapau amžino patalo vaiku.“
Pokario laiko medicina ne ką galėjo pagelbėti. Per stebuklingai išpuolusią reabilitaciją tuometinėje Čekoslovakijoje gydytojams pavyko išgelbėti tik rankas. Grįžusi į gimtinę, Vanda sugebėjo baigti universitetą, o per reabilitacijos pusmetį išmokusi čekų kalbą, ir tarsi atsidėkodama svetimai šaliai, šios rašytojų knygas vertė į lietuvių kalbą. Ji buvo retos dvasios stiprybės, be galo nuoširdus ir tikras žmogus, fiziškai silpna visada skubėjusi pagelbėti dvasia silpnesniems už ją pačią.
Pati prisiminiau Vandos istoriją apie vaikiškų ligų grėsmę suaugusiam, kai ketvirtą dešimtį įpusėjusi, pasigavau raudonukę. Pernakt įkyriai maudė karūnėle apvilktą dantį, o kai rytmetį pasižiūrėjau į veidrodį, žandas buvo klaikiai ištinęs.
Pasiskambinusi gydytojai išgirdau skubius nurodymus: „Pagal papasakotus požymius įtariu, jog raudonukės komplikacija. Kvieskitės greitąją, tegu veža pas stomatologą, ir nesirodykite poliklinikoje, tai pavojingai užkrečiama liga.“
Kai tarpduryje manąjį „veidelį“ pamatė greitosios felčerė, teištarė: „Šitaip ištinusio žmogaus dar nemačiau.“ Neatpažino savos pacientės ir stomatologas, bet, kai ištraukė iltinį dantį, nusistebėjo iš naujo: „Tai bent ilga šaknis, kaip tikro vyro. Nedaug trūko, kad iškilęs pūlinys galėjo išprovokuoti meningitą. Esu skaitęs Šveicarijos mokslininkų išvadas, jog trimis vaikiškomis ligomis – raudonuke, tymais ir epideminiu parotitu (kiaulyte) – persirgus, sveikatai nepakenkiama, tačiau kiekvienai būdingos komplikacijos, nuo kurių apsaugo tik skiepai. Jums tiesiog pasisekė, kad neuždelsėte atvykti.“
Iš tiesų menkas džiaugsmas, kai vaikystėje nepaskiepytą liga ar jos komplikacija užklumpa suaugus. Kol nebuvo skiepų vakcinos prieškariu, nesuskaičiuojama daugybė išmirė mažylių. Manajai kartai pavyko išvengti paminėtų ligų, nes patys jau buvome paskiepyti ir rūpinomės, kad būtų paskiepyti mūsų vaikai.
Nors šiais laikais „senosios“ ligos nebekelia tokios didelės grėsmės, tačiau „atsibunda“ kai kuriose šalyse, ir atsiranda naujos, kaip dabar užklupęs klastingas virusas.
Ir mums, XXI amžiaus piliečiams, kliuvo pandemijos išbandymas. Todėl turėtume būti kantrūs, pakantūs specialistų išvadoms.
Tiesiog būti išmintingi, kad netektų nusistebėti: „Davė Dievas žmogui protą, bet šiam dar ir instrukcijos reikia, kaip juo naudotis.“
ELTOS nuotrauka
