2024/11/15

 

KOVA SU ŽIEMOS NUOTAIKA

Atsivėrimai

2020 metų gruodžio vidurys. Antra koronaviruso banga prislėgė visą pasaulį, Lietuva – ne išimtis.
Mano vaikai suprato, kad man, vienai gyvenant, gresia didelis pavojus. O dar priklausau rizikos grupei. Juokauti neliko laiko. Pasitarę nusprendė paslėpti mane nuo šios baisios ligos savo šeimoje, Noriūnų gyvenvietėje, Kupiškio rajone (aš gyvenu viena Kėdainiuose). Parsivežę apgyvendino viename buto kambarėlyje. Čia taip ramu, viskuo aprūpinta, šilta, jauku.

Netoli namų graži, nauja mokykla su dideliu stadionu. Pakalnėje plačiu slėniu teka ramus Lėvuo. Nuo kito Lėvens kranto balta lyg gulbė šviečia bažnyčia. Jos varpinės bokštas, rodos, dangų remia, tarsi pasauliui maldautų pagalbos, nejaukiai tyli… Gražu, ką besakyti.

Kasdien išeinu į stadioną pasivaikščioti. Lazdele pasiremdama apeinu aštuonis ratus, pasportavus ir nugara pasidaro tiesesnė, lyg ant jos netupėtų 90 metų.

Taip ir bėga dienos ramiai, be jokių draugysčių, be linksmybių. Bendrauju tik su sūnaus šeima ir tai per atstumą.

Staigmena! Po Naujųjų metų grįžo į Lietuvą žiema. Gal buvo išvykusi į užsienį pasižvalgyti, parodyti savo grožį.

Nežinau, bet ji mane labai pradžiugino, stadiono takus nuklojo baltais sniego kaspinais. Sugavusi kelis saulės spindulėlius, juos nusagstė spalvotais deimantais.

Vaikštau tais baltais žiemos takais, kvėpuoju pilna krūtine. Tai kas, kad su kauke, juk taip pasakyta: „Saugotis reikia net ir lauke.“

Žiema, kaip ir liga, nežinai, kada pakeis savo nuotaiką. Vieną naktį ji pasikvietė šaltuką. Tas jaunas, dar nepatyręs, ėmė ir sukaustė plonu leduku Naktakės tvenkinį. Gražu, bet baugu, maža kas…

Kasdien vaikštau įprastu ritmu po stadioną ir garbinu žiemą dėl jos baltumo, skaidrumo, švarumo. Taip lengva kvėpuoti. Džiūgauju.

Nežinau, kas jai nepatiko, ar mano pagyrimai, ar aš pati, ji ėmė ir pasikvietė skvarbų vėją. O šis lenda į mano ausis, už apykaklės, tampo kaukę, kvatoja.

Užsispyriau ir aš – nepasiduosiu! Tuomet žiema paleido snaigių būrį, o vėjas, sugriebęs jas į glėbį, sviedė po mano kojomis. Tuoj pat užpustė pėdas, neliko praminto tako. Šniokšdama brendu per sniego pusnis ir šaukiu žiemai: „Negalvok, kad aš sena, tai ir jėgų nebeturiu. Vis tiek aštuonis ratus apeisiu!“

Ir ėjau, nors ta beprotė pylė sniegą į akis, po kojomis, statė sniego pilis. Ėjau įveikdama tas tvirtoves. Sušilau, pavargau, bet aštuonis ratus apėjusi žiemai sušukau: „Siausk toliau, o aš einu namo! Nesvarbu, kad supykai, būk tokia, kaip tau gerai… Svarbu, kad sugrįžai. Rytoj bandysi iš naujo.“
Bet rytdienos nebuvo… Žiema mane nugalėjo, bet ar tikrai?

Danutė MAKELIENĖ

 

Vilės Leščinskienės nuotrauka

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video