MOTOKROSO TRASOJE – UŽVERDA KRAUJAS

Jauni, pilni entuziazmo ir aistros motociklams. Taip galima apibūdinti brolius Joną ir Žygimantą Pirtinus. Motokroso sporte jie jau kone dešimtmetis. Pelnę ne vieną svarią pergalę abu prisipažįsta, kad adrenalinas ir azartas, kurį patiria per varžybas, atperka viską – ilgas treniruočių valandas, patirtas traumas.

Kartu broliai ne tik motokroso trasoje, bet ir ūkio darbuose.

Jurga BANIONIENĖ

Paskui brolį

Pirmiausia pasikalbėjome su jaunyliu Jonu. 23 metų vaikinas šiandien gyvena pas tėvus Didžprūdžiuose. Padeda broliui ūkyje, taip pat dirba apsaugos darbuotoju vienoje įmonėje Panevėžyje. Jau daugiau nei dvejus metus kas ketvirtą parą skuba į budėjimą. Pagal specialybę Jonas – mechanikas, mokėsi Utenos profesinio rengimo centre. Ne atsitiktinai, nes technika jį žavėjo nuo vaikystės.

„Visada mane labiau traukė prie technikos, o ne darbas įstaigoje“, – prisipažino J. Pirtinas.

Vaikinui teko darbuotis ir pagal specialybę, taip pat paragauti emigranto duonos. Kurį laiką dirbo statybų sektoriuje Olandijoje. Bet anot jo, gimtinės kvapas gardžiausias, čia visada norisi grįžti.

Motociklų sportu Jonas susidomėjo brolio Žygimanto dėka.

„Pirma važiuoti pradėjo brolis, o paskui jau aš. Matydavau, kaip nuolat dirba garaže, treniruojasi trasose, kartu vykdavome į varžybas, todėl labai norėjosi pamėginti ir pačiam. Šiemet bus 10 metų, kai esu šiame sporte“, – tvirtino pašnekovas.

Trylikos pradėjęs dalyvauti varžybose, J. Pirtinas pirmiausia sėdo ant mopedo.

„Tai silpniausia klasė. Pirmos varžybos buvo tokios, kad visą laiką teko stumti motociklą, nieko daugiau. Mopedas netraukia, vaikas būdamas ir tinkamai jo paruošti, kad važiuotų, nesugebėdavau, remontuoti irgi“, – kalbėjo sportininkas.

Adrenalino dozė

Bet Jonas atviras – kartą paragavęs sustoti jau negalėjo. Motokrosas įtraukė vis labiau. Jam skyrė visą savo laisvą laiką. Ne kartą keitėsi motociklai, o su technika ir įgyta patirtis.

„Su mopedu važiavau gal dvejus metus, kai brolis pasidarė motociklą „Iž“, su juo pradėjau važinėti priekabininku. Taip pat ėmiau važiuoti „solo“ klasėje „Iž“ motociklu. Po ketverių metų nusipirkome firminį motociklą KTM. Tai – nebe sovietinių laikų technika, viskas kitaip – greitis, šuoliai ir gedimų mažiau. Tarybinę daugiau remontuodavome negu važiuodavome. Vėliau ir jį pakeitėme į naujesnį“, – teigė pašnekovas.

Kai priekaboje važiuoti pabodo, Jonas įsigijo KTM, paskui „Suzuki“ motociklą. Su pastaruoju praeitame sezone Lietuvos motokroso čempionate laimėjo trečią vietą, o Lietuvos motokroso taurės varžybose buvo antras.

Pergalių ir laimėjimų per tą dešimtmetį būta išties daug. Svariausias – Žygimantas ir Jonas 2018 m. važiuodami KTM motociklu su priekaba „Baltic cup“ čempionate tapo čempionais.

Paklaustas, kuo žavi ir traukia ši techninio sporto šaka, Jonas tikino, kad tiesiog turi užsibrėžęs tikslą sportuoti.

„Man tai – malonumas. Žavi viskas – didelis greitis, šuoliai. Sunku apibūdinti. Kai stovi prie starto linijos ir lieka penkios sekundės, verda kraujas“, – sakė vaikinas.

Reikia pripažinti, kad šis sportas ir gana pavojingas. Jonui traumos – ne retenybė. Teko patirti peties, klubo išnirimą. Po to ilgai reikėjo reabilituotis, daug sportuoti, kad pavyktų atgauti jėgas ir vėl sėsti ant motociklo.

„Būna visko, pagalvoji, kad mesiu, ypač patyręs traumą, bet atsigauti – ir vėl pradedi“, – teigė jis.

Gyvenimas – garaže

Motociklų sportas atima visą laisvą laiką. „Mes su broliu beveik gyvename garaže. Jei nori sportuoti, kitaip neišeina. Visą žiemą ruoši motociklą, sportuoji fiziškai salėje, kad galėtum sezono metu važiuoti“, – pasakojo Jonas.

Prakalbus apie finansus, pašnekovas sakė, kad šis pomėgis kainuoja daug. Tenka aukoti visas savo santaupas. Kartais gaila būna, bet kitaip neišeina. Sportuoti dar norisi.

Būtent per motociklų sportą Jonas susipažino ir su drauge Viktorija. Iš Alizavos kilusi V. Vareikaitė jau nuo mažų dienų važinėjo motociklais varžybose, paskui pasirinko irklavimą. Dabar ant motociklo sėda jau kartu su draugu.

„Kartu pradėjome treniruotis, taip ir susipažinome. Abu važiuojame į varžybas, kartu ruošiamės joms, treniruojamės“, – pasakojo J. Pirtinas.

Ūkininkavimo patirtis

Pokalbis su vyresniuoju broliu Žygimantu daugiau sukosi apie ūkį. Jis sakė, kad nuo mažų dienų matė, kaip triūsė tėvai. Ūkio darbai, žemės dirbimas patiko, niekuomet neatsisakydavo jiems padėti. Mielai sėsdavo ir į traktorių, Žygimantą labai domino technika. Baigęs mokyklą buvo užsibrėžęs mokslus tęsti ir toliau, tačiau sustojo vedamas minties, kad nori likti kaime, savo gimtinėje.

„Tada ir pradėjau ūkininkauti. Mama mažino ūkį, o aš perėjau į grūdines kultūras ir plėčiausi. Ūkininkauju jau šeštus metus. Dirbu gerus šimtą hektarų, auginu grūdines kultūras – kviečius, žirnius, miežius. Tai man mylimas darbas, kitaip tuo neužsiimčiau. Dirbame su broliu, jis man ypač padeda per didžiuosius darbymečius, technikos turime, stengiamės viską patys pasidaryti“, – kalbėjo Ž. Pirtinas.

Ūkininkavimas, anot pašnekovo, įdomi veikla, nenuobodi, visko yra – ir šilto, ir šalto. „Jei geri metai – galime pasidžiaugti, prasti – visada skundžiamės, bet ūkininkui turbūt niekada nebuvo gerai. Esame nuo oro sąlygų priklausomi, bet tikimės geriausio, dirbame, judame į priekį. Skųstis negaliu“, – mintis dėstė pašnekovas.

Laiko ūkininkavimas atima nemažai. Ypač – atėjus darbymečiui. Tada darbo valandų neskaičiuoja, pluša iki išnaktų. Bet žiemą laisvesni, nors spėja ir vasaros kaitra pasidžiaugti.

Žygimantas ūkininkavimą derina su darbu Kupiškio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, kur dirba ugniagesiu gelbėtoju. Grafikas palankus, vieną parą atitarnavus, suteikiamos trys laisvo dienos, tada gali kibti į ūkio darbus.

„O laisvu laiku skubu į garažą, savo malonumui sėdu ant motociklo. Norint kažką turėti, reikia suktis. Bet laiko turi likti ir asmeniniam gyvenimui“, – pasakojo Žygimantas.

Tandemas – tvirtas

Visai neseniai su drauge Žygimantas susilaukė pirmos atžalos – sūnaus Jorio. Jauna šeima gyvena Kupiškyje, bet per penkerius metus planuoja atkurti sodybą Didžprūdžiuose.

„Turiu netoli tėvų namų įsigijęs sodybą, jau po truputį ją remontuoju, tvarkau aplinką, ūkinius pastatus. Mano tikslas – restauruoti seną namą“, – planus atskleidė pašnekovas.

Bėgti iš kaimo Žygimantui visiškai nesinori. Nors patogu mieste, bet nori turėti savo kiemą, nevaržomai džiaugtis gamta ir laisve.

Prakalbus apie motociklų sportą, Žygimantas sakė, kad aktyviau tuo dabar užsiima brolis Jonas. Tačiau visko pradininkas buvo jis.

„Kai buvome maži, įsigijome vieną motociklą, paskui antrą, pasidarė įdomu. Būdavo, dieną važiuoji, kelias paskui remontuoji. Paaugliai ėmėme stebėti varžybas, taip ir užsikabinome, panorome patys išbandyti. Leisdavome dienas ir vakarus garaže, konstravome, pabandėme dalyvauti varžybose, patiko.

Pradžioje važiavome su retro motociklais, vėliau įsigijome užsienietišką techniką. Šiandien aktyviau tuo užsiima brolis, bet ir aš nepaleidžiu, prisidedu. Vis dar labai norisi sėsti ant motociklo, nes per varžybas atsipalaiduoji, pailsi nuo įprastos rutinos, taip pat pakeiti aplinką, pabendrauji su bendraminčiais“, – kalbėjo Ž. Pirtinas.

Be to, motociklų sportas suteikia išties daug adrenalino. Tokie potyriai – su niekuo nepalyginami.

Žygimantui labai džiugu pirmiausia dėl to, kad judviejų su broliu tandemas dar išlieka. Pradėję sportuoti abu, sėkmingai į startą stoja ir toliau.