SUVOKUS SAVO TEISĘ BŪTI – PRISIMINIMAI APIE SENELĮ

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui

Pasakojimą apie savo senelį Vaclovą Buzą, kuris dalyvavo atmintinuose Sausio 13-osios įvykiuose ir buvo sužeistas, jo anūkė Miglė Buzaitė buvo parengusi prieš porą metų vienam mokyklinių rašinių konkursui, kai buvo Šimonių pagrindinės mokyklos mokinė.
Šiandien ji mokosi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, o merginos rašinį apie senelį redakcijai perdavė (su dukros žinia) jos tėvas Juozas Buzas, atsiliepęs į „Kupiškėnų minčių“ kvietimą papasakoti apie tuos įvykius.

Miglė BUZAITĖ

Patriotizmo šaknys

Mano senelis Vaclovas Buzas gimė 1930 metų rugpjūčio 4 dieną Šimonių miestelyje, Kupiškio rajone. Keletą metų augo pas tetas Butkūnų kaime, kol jo tėvai pasistatė vienkiemį Juodžiūnuose. Prosenelis ir proprosenelis buvo garsūs kalviai, jų nukaltų saulučių ir dabar galima rasti Šimonių kapinėse. Senelis baigė 4 pradinės mokyklos klases Šimonyse ir mokėsi kalvystės. Einant frontui 1944 metais mūsų kieme buvo net rusų tankų remonto dirbtuvės. Seniesiems kalviams didžiausią nuostabą kėlė metalo suvirinimas elektra, nes iki tol aukščiausia kalvio klasė buvo suvirinti metalą žaizdre, išgręžti šautuvui vamzdį rankinėmis staklėmis. Praslinkus frontui senelis rinko, remontavo ginklus ir juos tiekė Šimonių girios partizanams, tarp kurių buvo daug senelio mokyklos draugų. Už tokius darbus buvo sulaikytas miestelio liaudies gynėjų (stribų). Po dviejų savaičių nieko nepešę stribai senelį paleido, bet ilgam liko 42 randai ant nugaros nuo mušimo šampalais (metrinis virbalas šautuvo vamzdžiui valyti) ir aptraiškytas tarp durų vyrių pirštas. Norėdamas apsisaugoti nuo nemalonumų senelis išvyko į kino mechanikų kursus Kaune.

Po kursų važinėjo su kilnojama kino aparatūra ir agitaciniais filmais po Kupiškio, Troškūnų rajonų kaimus. Ką randi tame kaime – toks ir repertuaras: stribams – apie komunizmo statybas, partizanams – trofėjiniai vokiški filmai, nes jei nepatiks, sugadins aparatūrą ir nukentės kino mechanikas. Visiems labai patikdavo prieškarinis Holivudo filmas „Tarzanas“.

1949 metais senelis buvo paimtas į tarybinę kariuomenę. Tarnavo Odesoje (Ukraina) vairuotoju, vežiojo apygardos karinio prokuroro pavaduotoją. Tokia rami tarnyba truko neilgai. Per tardymus sugauti Šimonių girios partizanai tikriausiai paminėjo senelio pavardę. Vėl jis buvo tardomas, kankinamas. Dėl nieko neprisipažino.

Buvo pasiųstas į Kazachstaną vežti pirmo plėšinių derliaus. Tarnybos metu mirė Stalinas (1953 m.), buvo areštuotas Berija. Karinė senelio tarnyba užtruko daugiau nei ketverius metus. Grįžęs dirbo vairuotoju Mičiurino kolūkyje (Butėnai), vėliau Melnikaitės kolūkyje (Šimonys).

1960 metais susituokė su mano močiute Genovaite Zolbaite.

1962 m. gimė mano tėtis Juozas Albertas Buzas. Po 4 metų gimė tėčio brolis Valentinas.

1969 m. senelis baigė tobulinimosi kursus ir pradėjo dirbti dirbtuvių vedėju, meistru reguliuotoju. Vėliau dirbo traktorininku, kombainininku. Labai džiaugėsi atkurta Lietuva. 1990 m. rudenį išėjo į pensiją, nusipirko traktorių, ruošėsi ūkininkauti.

Išvažiavo ginti nepriklausomybės

1991 m. sausio pradžioje prasidėjo sovietų kariuomenės provokacijos. Žmonės kviesti saugoti valstybės institucijas. Sausio 12 dieną buvo paskirta atvykti kupiškėnams. Senelis jau senokai ruošėsi į Vilnių, nes nuo seno nemėgo tarybų valdžios.

Tą dieną susirinko 19 šimoniečių: Jonas Baseckas, Rima Baseckaitė, Vaclovas Buzas, Vidmantas Baronas, Regina Butkienė, Ona Gabrėnaitė, Bronius Grižas, Zenonas Gritėnas, Aloyzas Guntulis, Vladas Dagys, Algirdas Kairys, Stasys Kaulakys, Stefanija Keršulienė, Gelminas Mikolaitis, Antanas Petrulis, Vladas Ramonas, Titas Šukys, Feliksas Vilimas, Vaclovas Vanagas.

Iš Kupiškio krašto važiavo 16 autobusų. Vilniuje pasitikę koordinatoriai šimoniečius paskyrė budėti prie Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pastato Konarskio gatvėje.

Susirinko minia žmonių iš visos Lietuvos, koncertavo studentai, liepsnojo laužai, vietiniai vaišino arbata ir sumuštiniais. Po vidurnakčio pradėjo važiuoti Vilniaus įgulos (Šiaurės miestelis) sunkvežimiai su kareiviais, šarvuoti transporteriai, tankai. Apsupo, gąsdino, reikalavo išsiskirstyti. Žmonės buvo beginkliai. Bet tų reikalavimų niekas nepaisė ir neklausė, dar įnirtingiau susikibę juosė pastatą. Tankai šaudė tuščiais šoviniais, kareiviai daužė buožėmis, bandė brautis pro minią. Dauguma jų buvo šauktiniai dvidešimtmečiai iš Vidurinės Azijos, neaukšto ūgio ir kreipėsi: „Дядя пропустц“ (dėde, praleisk).
Žmonėms nesiskirstant pasirodė dar nematyti smogikai. Pasak senelio, tie vyrai buvo dvimetriniai, vidutinio amžiaus, stiklinėmis akimis. Jie pradėjo šaudyti į langus, prožektorius. Senelis pasakojo: „Vėliau pradėjo mėtyti sprogstamuosius paketus. Vienas prie manęs nukrito – aš koja jį nuspyriau atgal. Antrą užmetė ant mūsų. Aš jį čiupęs sviedžiau atgal. Iškart pasipylė sužeistieji nuo krentančių stiklų, plyšusiais ausų būgneliais, apdeginti skeveldrų. Bet žmonės nepasidavė.“

Niekas nepatikėjo, kad skrenda tikros kulkos, kol nepradėjo kristi sužeistieji. Netrukus paaiškėjo, kad tie užpuolikai iš Pskovo desantininkų divizijos. Iš kiemo pusės Radijo ir televizijos komiteto pastatą užėmė kolaborantų įleista KGB šturmo grupė „Alfa“.

Viena tokia kulka ir teko seneliui. Iš nugaros pusės perkirto, tiesiog sumalė 4 centimetrus dešinio šlaunikaulio. Vėliau buvo nustatyta, kad smogikai šaudė iš kalašnikovų uždraustomis naudoti 5,45 mm išcentrinėmis kulkomis, dar žinomomis kaip „Dum-dum“ (anglų išrastos prieš 100 metų medžioti liūtams, drambliams; kulka, atsimušusi į kliūtį, keičia judėjimo trajektoriją neprognozuojamai, išdrasko audinius taip padarydama praktiškai mirtinas žaizdas).

Senelis pasakojo: „Parkritau lyg kas būtų išmušęs žemę iš po kojų, skausmo nejutau, bandžiau keltis, bet koja neklausė ir vėl kritau. Mane pamatė, bandė padėti japonų žurnalistas, bet neįveikė. Paskui prišoko keli vyrai ir nutempė į greitukę, kuri pristatė į Šv. Jokūbo ligoninę Vilniaus centre. Sužeistųjų buvo tiek daug, kad juos guldė tiesiog ant grindų, operavo labiausiai sužeistus. Man išvalė žaizdą ir tuometinėmis priemonėmis sutvirtino kaulą.“

Kartu su seneliu buvo atvežtas ir šturmuotojų leitenantas, nušautas kulka į nugarą. Mūsų gydytojai jam atlikę skrodimą, rado tokią pat kulką kaip ir pas senelį. Paryčiais atvykę smogikai išsivežė savo žuvusįjį, vėliau skelbė, kad nušovė lietuviai.

Išleidusi senelį močiutė visą naktį stebėjo televizorių. O kiti namiškiai klausė radijo žinių apie įvykius, sužeistus ir žuvusius Vilniuje, laukė grįžtant. Sausio 13-osios vakarop sugrįžo autobusas su šimoniečiais, bet tarp jų senelio nebuvo ir niekas nieko apie jį nežinojo.

Nerami žinia

Mano tėtis pasakojo: „Skambinau į Vilniaus ligonines, morgus, miliciją. Atsakydavo, kad tokia pavarde žmogaus nėra arba neteikiame informacijos dėl jūsų pačių saugumo. Tėvą pavyko surasti per mokslo laikų draugus vilniečius, kurie lankė savo dėdę panevėžietį, vairuotoją, sužalotą rusų tanko keliomis dienomis anksčiau ir gulintį toje pačioje ligoninėje. Sužinojau, kad tėvas sunkiai sužeistas, operuotas, reanimacijoje ir lankytojų neįleidžia. Tie patys vilniečiai pranešė, kad į palatą perkels ketvirtadienį (sausio 17 d.). Tada ir nuvykau. Tėvas gulėjo labai sublogęs, netekęs daug kraujo ir išbalęs, bet linksmas, kad likome nenugalėti.

Pasakojo, kaip naktimis atvykę į ligoninės kiemą okupantų šarvuočiai burzgina variklius, sukioja vamzdžius, prožektorius į langus, grasina iššaudyti.

Ligoninės langai buvo išklijuoti popieriaus juostomis, kad sudužę neiškristų ir nesužeistų ligonių. Trūko visko – vietų palatose, tvarsliavos, medikamentų. Prašė artimųjų, kad važiuodami lankyti atvežtų, ko sugebės gauti. Tėvas paprašė surasti jo drabužius, akinius, dokumentus. Tą naktį sužeistųjų drabužiai niekam nerūpėjo, buvo karpomi ir metami į palėpę.

Pavyko rasti žieminę striukę, švarką, kelnes, batus. Striukės, švarko ir kelnių dešinės kišenės ir jose buvusios pirštinės, cigarečių pakelis buvo peršauti ta vienintele kulka. Kelnės permirkusios krauju, dešinys batas pilnas. Neradau nei paso, nei akinių. „Akinių gaila, o paso nebereikės“, – tai sužinojęs atsakė tėvas.

Jis prašė aplankyti įvykių vietas Konarskio gatvėje, prie Aukščiausiosios Tarybos, televizijos bokšto. Tuomet Radijo ir televizijos komiteto pastatus saugojo okupantų kariuomenė, o Aukščiausiosios Tarybos pastatas buvo apstatytas barikadomis, ant kurių buvo prismeigti tarybiniai pasai, partiniai, kariniai bilietai, tarybiniai apdovanojimai.“

Išvežė gydytis į Vengriją

Ligoninėje sužeistieji bičiuliavosi pagal sužeidimus ir vietą, kur buvo sužaloti. Prie televizijos bokšto sužaloti tankų vadino save tankistais. Sužeisti į kojas, bet galintys judėti, būriavosi prie mano senelio (senelis labai mėgo pasakoti anekdotus, todėl visi ir rinkosi prie jo), pavyzdžiui, kaunietei Kristinai kulka pataikė į pėdą ir išeidama nuplėšė kulną. Vilniečiui, medicinos studentui Arūnui, viena kulka sutrupino kojos kaulą, o dvi perėjo kiaurai išplėšdamos minkštuosius audinius.

Senelis dalijo interviu užsienio šalių korespondentams, didžiavosi pavadinęs Gorbačiovą (TSRS prezidentą) – banditu. Tie straipsniai pasiekė pasaulio lietuvių bendruomenes. Europoje aktyviausi buvo Vengrijos lietuviai, vadovaujami profesoriaus biochemiko Vytauto Griniaus. Netrukus pirmos siuntos medicininių priemonių pasiekė Vilnių tiesioginiu lėktuvo reisu iš Vengrijos ir tas pats lėktuvas išskraidino sunkiausiai sužeistus gydyti į Vengriją. Bet tą kartą senelio nepaėmė, nes jis neturėjo TSRS piliečio užsienio paso (reikalingo tais laikais išvykti į užsienį, o jo negalėjai gauti be dingusio TSRS piliečio paso). Paso reikalus išsprendėme per keletą dienų, bet Maskva uždraudė lėktuvų reisus į Vilnių. Tuo tarpu seneliui prasidėjo kaulo uždegimas. Sklido kalbos, kad jį sužeidusi kulka buvo užnuodyta. Senelį operavo antrą kartą, išėmė sutvirtinimus ir pakabino gyti senoviškai. Medikai pripažino, kad nepakankamai išvalytos skeveldros pirmos operacijos metu.

Senelis visgi į Vengriją išskrido gydytis balandžio 15 dieną tuo pačiu reisu per Maskvą, kuriuo Lietuvos delegacija su Ministre Pirmininke Kazimira Prunskiene vyko pirmojo vizito į JAV ir Kanadą. Senelį sugipsavo nuo kelio iki pažastų, Maskvos pasieniečiai visą valandą tikrino pavartydami. Pailsėjo jis Liufthansos Boinge. Senelį priėmė Budapešto universitetinė ligoninė, kurioje susitiko su seniau išvykusiu vilniečiu Arūnu.

Pasitikę vengrai pasakė, kad pirmiausia nuo jo nuims šitas komunistines dulkes. Sanitarai gipsą šalino diskiniu pjūklu. Senelis galvojo, kad klius ne tik gipsui. Jį stebino visiškai kitoks medicinos lygis negu Lietuvoje. Senelio kojos kaulas buvo sutvirtintas šiuolaikiniu gydomuoju implantu. Vengrai planavo priauginti trūkstamus kaulo centimetrus, bet senelis pareiškė, kad nebereikia, su balerinomis nebežadąs šokti. Senelį vizituodavo tuometinis Vengrijos sveikatos apsaugos ministras Kovač, kariavęs Vokietijos armijoje, buvęs rusų belaisvis, baigęs Sibire medicinos mokslus, gerai šnekėjęs rusiškai. Visą laiką vaikštinėjo su cigaru. Lankytojai atsinešdavo grafiną natūralaus naminio vyno.

Operacija ir gydymas kainavo 11 tūkstančių dolerių. Didžiąją dalį pinigų aukojo Australijos lietuviai ir asmeniškai juodžiūnietis, buvęs kaimynas, prieškarinės Šimonių mokyklos mokytojas Kazimieras Šaulinskas-Šaulys. Vengrijoje senelį globojo vietos lietuviai. Buvo numatyta reabilitacija sanatorijoje prie Balatono ežero. Bet senelis labai ilgėjosi namų, gimtinės ir artimųjų, todėl grįžo anksčiau, liepos mėnesį.

Sugrįžimas ir antra kelionė į užsienį

1991 m. rugsėjį seneliui buvo įteiktas valstybinis apdovanojimas – ketvirto laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas. 1992 m. sausį jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Gimtinės oras padėjo greičiau atgauti jėgas. Seneliui buvo nustatyta antra neįgalumo grupė, bet jis niekada savęs neįgaliu nelaikė, nors ir vaikščiojo su dviem lazdomis, šlubuodamas. Susigrąžino gimtinės žemes ir su mano tėčiu pradėjo ūkininkauti.

1993 metais suaugus kaului atėjo laikas iš kojos išimti gydomojo implanto likučius. Lietuvoje dar nebuvo tokios galimybės, todėl su Kupiškio traumatologo pagalba senelis grįžo pas jį operavusius gydytojus. Ten viskas pavyko gerai, o Budapešto ligoninės kieme jau leidosi malūnsparniai su sužeistaisiais iš Jugoslavijos karo. Senelis tapo sovietų armijos išėjimo iš Vengrijos liudininku. Kariškiai naktimis plėšdavo parduotuves, atsišaudydavo tokiais pačiais kalašnikovais, bėgdami sunkvežimiais taranuodavo vietinius policininkus. Čia senelio palatos draugais tapo bosnis ir peršautas Vengrijos policijos kapitonas, kurie keikė rusus ne blogiau nei lietuviai 1991 metais.

„Per dvejus metus geriausių Vengrijos gydytojų pastatytas ant kojų, po penkių operacijų mokausi vaikščioti“, – sakė senelis.

Jis dalyvavo Sausio 13-osios brolijos renginiuose, būdavo kviečiamas į Sausio 13-osios renginius Seimo rūmuose Vilniuje, Kupiškyje, Šimonyse.

„Visi vienu sykiu ten buvome. Kas tiesiogiai, kas tik mintimis. Išgyvenome. Ir už patirtį ir išgyvenimus mums buvo atlyginta“, – sakydavo senelis.

Mano senelis buvo labai linksmų plaučių. Su visais lengvai bendraudavo. Pasakodavo įvairiausias ir linksmiausias savo gyvenimo istorijas. Labiausiai man patikdavo jo istorijos apie Vengriją, jo gydytoją su cigaru. Senelis be galo mylėjo Tėvynę ir yra pasakęs: „Jei kas, ir su ramentais stočiau ginti savo mylimosios Tėvynės.“

Ūkininkauti jam sekėsi gerai. Bet silpstant sveikatai ūkį perdavė mano tėčiui. Padėdavo, kiek galėdavo. Labai domėjosi naujausia technika ir, kol galėjo, su tėčiu važiuodavo į įvairiausias parodas, lauko dienas. Beprotiškai mylėjo visus gyvūnus. Išėjus į lauką mūsų katinas visuomet jam sekdavo iš paskos. Pakamuodavo, pamyluodavo ir būdavo laimingi – katinas ir senelis.

Kai buvau dvejų metukų, senelis mirė nugalėtas sunkios ligos 2007 m. rugsėjo 8 dieną. Palaidotas Šimonių kapinėse šeimos kape.

Visi labai mylėjome senelį ir labai liūdėjome jam palikus šį pasaulį. Labai juo didžiuojuosi, kad turėjau tokį drąsų, mylintį, linksmą ir patriotišką senelį. Prisiminusi nubraukiu vieną kitą ašarą, bet tai džiaugsmo ašaros.