JAUNUOLIŲ LAIKAS

Jurga BANIONIENĖ,
žurnalistė

Šį kartą mintį pasvarstymams pamėtėjo jaunimas. Ne bet koks, o labai patriotiškas, aktyvus ir kartu – toks nuoširdus ir paprastas. Taip, jaunuoliai dabar kitokie. Kažkur skaičiau, jog jie nepanašūs į savo tėvus, o panašūs į tą laiką, kuriuo gyvena.

Kiekviena karta susiduria su skirtingomis problemomis. Mums visai neaktuali buvo priklausomybės nuo kompiuterio, mobiliojo telefono grėsmė, tikrai ne tiek girdėdavome ir apie vaikų psichologines problemas. Bet viskas keičiasi. Ir ne viskas į bloga. Atvirkščiai.

Neretai bendrauji su vos dvidešimt metų perkopusiais jaunuoliais ir stebiesi – kokie jie šiandien sėkmingi, veiklūs, imlūs naujovėms. Be abejo, ir tarp jų yra visokių, gal nemažai neradusių savęs, pasiklydusių, bet į mano akiratį jie rečiau patenka.

Vieną jaunuolį pamenu dar nuo tada, kai mokykloje mokėsi pirmoje klasėje. Jau tuomet buvo matyti, kad iš šito mažo žmogaus išaugs išties neeilinė asmenybė. Ir antai šiandien, kai švietimo pamatai braška, kai sistema sulaukia gerokai daugiau kritikos nei pagyrimų, jis apsisprendžia – eiti mokytojauti.

Motyvas: reikia būti naudingam savo šaliai. Taip taip, ne bėgti iš jos ieškoti geresnio gyvenimo Vakarų valstybėse, bet likti ir būti naudingam. Nes tai privalo būti, anot vaikino, „kiekvieno save gerbiančio Lietuvos Respublikos piliečio galvoje“. Ir kaip tada gali sakyti, kad patriotizmas šiandien atgyvena?

Arba antai jaunas ūkininkas, perėmęs ūkį į savas rankas. Jo penkmečio planas – atkurti, atnaujinti seną sodybą gimtajame kaime ir čia atsikelti su savo šeima. Būta visokios patirties svetur, bet ji nesuviliojo.

Dauguma tėvų tikrai nesistengia savo atžalų sulaikyti kaime. Žino, kad norint turėti, reikia dirbti. Taip, kaimai gęsta. Jaunųjų ūkininkų nuolat mažėja, o be jų nelieka perspektyvos nei kaimui, nei žemės ūkiui. Dažnas užuot sunkiai dirbęs apsisprendžia kaimą iškeisti į miestą ar net kitą šalį. Nepamirškime, kad jaunimas nori visko čia ir dabar. Ir tai labai gerai.

Tikrai nesmerkiu tų, kurie kažko apčiuopiamo išvyksta ieškoti svetur. Gal jie tikrai bandė likti Lietuvoje, bet nerado galimybės įsitvirtinti, nematė realių perspektyvų. Mes kiekvienas turime pasirinkimą, ir tai puiku. Bet mane visada žavėjo jaunuoliai, kurie moka džiaugtis tuo, ką turi susikūrę čia, savo šalyje.

Ir kodėl visada, kalbant su užsienyje įsikūrusiais emigrantais, girdint puikias jų sėkmės istorijas, ir pavydu, ir gaila, nes tikrai nė karto neteko išgirsti, kad jie nepagalvoja apie grįžimą į Lietuvą. Laikas tik neapibrėžtas – gal tada, kai bus stabiliau. Gal tikrai jie, išmaišę pasaulį, po daugelio metų grįš į savo miestelį, kaimą, prie savo identiteto šaknų?

Nuotrauka iš redakcijos archyvo