Šviesuliai
Praėję metai Kupiškio etnografijos muziejui buvo dosnūs. Įgyvendinta nemažai projektų, išleisti keli nauji leidiniai. Bene didžiausio dėmesio sulaukė menininkė Veronika Šleivytė. Išleistas albumas „Foto Vėros Šleivytės“, neseniai pasirodė dokumentinis filmas. Įdomus dar vienas faktas – viena V. Šleivytės nuotrauka pateko į pernai Prancūzijoje išleistą fotoalbumą „Une histoire mondiale des femmes photographes“ („Pasaulio moterų fotografijų istorija“).
Jurga BANIONIENĖ
Dėmesys – iš Prancūzijos
Praėjusį rugpjūtį į Kupiškio etnografijos muziejaus elektroninį paštą atskriejo laiškas iš Prancūzijos. Jame rašoma, kad planuojama išleisti fotoalbumą „Une histoire mondiale des femmes photographes“ („Pasaulio moterų fotografijų istorija“), kuriame numatoma publikuoti garsiausių pasaulio moterų fotografijas. Tarp jų – ir Veronikos Šleivytės. Iš viso leidinyje puikuojasi 300 menininkių darbai.
Kupiškio etnografijos muziejaus fondų saugotoja Giedrė Zuozienė sakė, kad iš pradžių prancūzai paprašė fotografijos, kurioje vaizduojami Vaikelio Jėzaus draugijos našlaičiai.
„Ta nuotrauka, kurios leidėjai norėjo, bet mes savo fonduose neturėjome, yra fotografuota V. Šleivytės tada, kai ji dirbo mokytoja Vaikelio Jėzaus draugijoje ir 1938 m. atleista už tai, kad neva neatitiko mokyklos dvasios, nes kėlė į viešumą skurdų našlaičių gyvenimą. Mes pasiūlėme keletą ir kitokių fotografijų, galinčių sudominti albumo leidėjus. Būtent vieną jų prancūzai ir atsirinko. Nuotraukoje – V. Šleivytė su drauge, kurią gražiai vadindavo Pupuliuku. Ji daryta 1935 m. Kaune, Veros bute Žemaičių gatvėje“, – pasakojo G. Zuozienė.
Ši Veronikos Šleivytės nuotrauka kartu su 300 garsiausių pasaulio moterų fotografijų praėjusiais metais atsidūrė Prancūzijoje išleistame fotoalbume.
Anot pašnekovės, nežinia, kodėl būtent ši nuotrauka atkreipė prancūzų dėmesį. Galima daryti tik prielaidą, kad fotografijoje geriausiai atsispindi menininkės laisva dvasia ir požiūris į moterišką prigimtį, kuris netoleruotas to meto visuomenėje.
Dabar laukiama, kada šis fotoalbumas pasieks Kupiškio etnografijos muziejų.
„Vėra dviejose asabose“
Pasak G. Zuozienės, jau pasirodė ir filmas apie V. Šleivytę.
„Knyga „Foto Vėros Šleivytės“ sulaukė didelio susidomėjimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, todėl natūralu, kad antras mūsų žingsnis buvo filmo kūrimas, remiantis knygos tekstais, laiškais ir iškalbingomis fotografijomis, suskaitmeninta sena videomedžiaga iš muziejaus fondų, Lietuvos centrinio valstybės archyvo tarpukario, ankstyvų sovietinių metų videosiužetais. Tai pristatomasis filmas. Norime, kad visuomenė daugiau sužinotų apie Veroniką.
Tikimės, jog ja susidomės menotyrininkai, knygų leidėjai, kino, teatro režisieriai. O gal ji bus tendencija, savotiška lietuviškoji Frida Kahlo?“ – svarstė Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė.
Veronika Šleivytė. Autoportretas.
Nuotraukos iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo
Filmo pavadinimas – „Vėra dviejose asabose“. Tai viena iš replikų, užrašytų ant nuotraukų nugarėlės, kurioje slypi išties daug mįslių. „Tai tarsi du menininkės gyvenimo etapai, tarsi dviguba asmenybė. Fotografijose kartais Veroniką matome romantišką, net gaivališką, kartais liūdną ir melancholišką. Tarpukariu buvusi laisvos dvasios, sovietiniais metais juntamas jos susikaustymas. Galima būtų tokių sugretinimų išvardyti ir daugiau, bet siūlau pažiūrėti filmą“, – kalbėjo G. Zuozienė.
Filmą įgarsino ilgametė diktorė Regina Jokubauskaitė, kūrėjus konsultavo kino režisierė Giedrė Beinoriūtė, scenarijaus autorės – Milda Dainovskytė ir G. Zuozienė.
Gausus kūrybinis palikimas – į knygą
Leidinys „Foto Vėros Šleivytės“ dienos šviesą išvydo praėjusių metų kovą. „Šį projektą vykdėme dvejus metus. V. Šleivytės fotografijų yra išlikę tūkstančiai, suskaitmeninus negatyvus ir susisteminus laiškus, kurių per 800, atsirado dar daugiau medžiagos, kuri ir sugulė į knygą. Labai džiaugiamės, kad didžiuosiuose miestuose šiuo albumu labai domimasi“, – kalbėjo G. Zuozienė.
Ant Veronikos Šleivytės fotografijų aptinkami tekstukai, šmaikščios užkoduotos replikos. Viena jų – Vėra dviejose asabose.
Anot pašnekovės, Veronika mėgo fotografuoti save, šeimą, bičiulius, keliones, meno mokyklos, kurioje mokėsi, mokinius ir jų darbus, Kauno viešąjį gyvenimą.
„Labai įdomu, net unikalu tai, kad ant jos fotografijų nugarėlių yra parašyti tekstukai, žaismingos ir šmaikščios užkoduotos replikos, kurios dažnai suprantamos tik gavėjui. Juose – menininkės gyvenimo ir kūrybos pasakojimas.
Gali susidaryti vaizdą, kokia ji buvo įvairialypė ir prieštaringa asmenybė. Veronikos fotografijos dažnai virsdavo atvirlaiškiais namiškiams ar draugėms. Kiekviena jos nuotrauka nuo 1927 iki 1940 metų pažymėta žalio rašalo antspaudu „Foto Vėros Šleivytės“.
Vėlesnėse fotografijose nei įrašų, nei spaudo nebėra. Nežinia, kodėl, galbūt tai ir yra Vėra dviejose asabose“, – teigė pašnekovė.
Pasak G. Zuozienės, ne per drąsu tvirtinti, kad V. Šleivytė ir jos kūrybinis palikimas išgyvena tikrą renesansą. Ši prieštaringa, įdomi, nepaklususi įprastiems visuomenėje kanonams moteris padeda mums pajusti kitokią to laikmečio dvasią.
