Sausio 13-osios trisdešimtmečiui
Romualda Stovolos.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka
Iš mokytojos Romualdos Stovolos prisiminimų
1991 metų sausio 13-oji, puikus žiemos rytas. Tai buvo prieš 30 metų. Mūsų šeima, aš, vyras Vladimiras, dukra Jurga, kuriai tada buvo 14 metų, kaip ir dauguma lietuvių susiruošėme vykti į Vilnių budėti prie strateginių objektų: Parlamento, televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto.
Daugelis Kupiškio krašto žmonių važiavo organizuotai su autobusais, buvo susiskirstę, kas kur budės. Mes važiavome su savo mašina tiesiai prie Parlamento. Buvo rytas, rinkosi žmonės iš visos Lietuvos. Vyko įvairūs renginiai, koncertai.
Artėjo vakaras, todėl nutarėme nuvažiuoti prie televizijos bokšto, nes ir ten buvo kolegų iš Kupiškio. Važiavome tuščiomis gatvėmis, buvo tylu ir ramu, kaip prieš didžiąją audrą. Nuvykę pastatėme mašiną televizijos bokšto apačioje ir leidomės prie bokšto.
Buvo nuostabus vakaras, aplink televizijos bokštą buvo begalė žmonių, visi nusiteikę šventiškai dainavo, šoko, nes buvo visgi žiema. Susitikome daug pažįstamų iš visos Lietuvos. Mums visiems buvo linksma ir smagu, atrodė, kad atvykome į didelę šventę. Tačiau tai truko neilgai…
Staiga pamatėme atvažiuojančius tankus. Nesupratome, kas tai. Ir tikrai ta vieta, kur stovėjo mūsų mašinos, važiavo tankai, vienas jų sustojo televizijos bokšto apačioje, mano vyras, kaip ir kiti vyrai, atsistojo priešais jį, mes su dukra stovėjome šalia jų.
Po kiek laiko šalia ant šaligatvio stovėjęs milicininkas (policininkas), priėjęs perspėjo, kad tai labai rimta ir tankai gali važiuoti per žmones, įspėjo patraukti moteris ir vaikus. Netrukus atsidarė tanko liukas ir buvo iššauta signalinė raketa bokšto šturmui. Tankas iššovė šūvį, priversdamas arti stovėjusius žmones iš netikėtumo priglusti prie žemės. Tankistas, vairavęs tanką, užsidarė savo liuko matomumą, matyt, todėl, kad galėtų važiuoti per žmones, ir visu greičiu pasuko tanką link bokšto.
Ir štai pasigirdo šūviai, žmonių klyksmas, dužo aplinkinių namų langai. Baisus šurmulys, atrodė, kad prasidėjo karas… Deja, taip ir buvo. Pradėjo važiuoti greitosios pagalbos, kurios vežė sužeistus žmones. Mūsų gražiai prasidėjęs vakaras virto košmaru, kurio mano šeima neužmirš niekada.
Ir po tiek metų tą dieną atsimenu, kaip pačią baisiausią savo gyvenime, nes pirmą kartą mačiau, kaip žudomi žmonės. Tikrai niekada neužmiršiu 1991 metų Sausio 13-osios. Ir norėčiau, kad ji būtų neužmiršta, kad būtų visada prisiminti žmonės, kurie žuvo tą dieną už mus visus, šiandien gyvenančius.
Kitą rytą grįžusi į darbą mokykloje, savo baisiausius išgyvenimus papasakojau kolegoms ir mokiniams. Ir nuo tada kiekvieną Sausio 13-ąją savo išgyvenimus perteikiu mokiniams, nes noriu, kad jie prisimintų tą dieną, bet niekada nepatirtų to, ką patyrėme mes, tuo metu stovėję prie televizijos bokšto ir kitur.
Romualda STOVOLOS
