AUKSINĖS SANTUOKOS PAMATAS PAPRASTAS – KANTRYBĖ IR SUPRATIMAS

Su auksinių vestuvių jubiliatais Stase ir Petru Jakšiais pasikalbėjome vaizdo skambučiu per mesendžerį.
Jurgos Banionienės nuotrauka

Proga pasikalbėti su Stase ir Petru Jakšiais buvo neeilinė. Visai neseniai, per pačias Kalėdas, jie minėjo 50 metų santuokos sukaktį – auksines vestuves. Iškilmingai atšvęsti šią gražią šventę, atnaujinant santuokos įžadus, susėdus prie vaišių stalo, dėl karantino nepavyko, bet Svidenių kaimo gyventojai viliasi, kad visą gausią šeimą suburs jam pasibaigus.

Jurga BANIONIENĖ

Paprastai ir kukliai

Abu iki šiol pamena tą 1970 metų gruodžio 25-ąją. Buvo šalta diena. Tuokėsi kaimyniniame Biržų rajone, Vabalninko bažnyčioje. „Vyras buvo armijoje, grįžo atostogų ir susituokėme, paskui iškart vėl išvyko. Mūsų vestuvės nebuvo niekuo ypatingos, kaip tik labai paprastos ir kuklios. Abiejų tėvai gyveno sunkiai, švęsti neturėjome nei sąlygų, nei pinigų. Liudininkais tapo mano sesuo ir vyro brolis. Priėmėme bažnytinę santuoką, o tik paskui susituokėme nuėję į metrikaciją ir sumokėję tris rublius“, – prisiminė S. Jakšienė.

Stasė ir Petras Jakšiai.

Ji pasakojo, kad yra kilusi iš Biržų rajono, Čypėnų kaimo. Augo keturių vaikų šeimoje – trys sesės ir brolis, dabar beliko dviese su broliu. Mokėsi septynmetėje šio kaimo mokykloje, paskui įstojo į Vabalninko žemės ūkio technikumą, įgijo zootechnikės specialybę. 1966 m. buvo paskirta į Kupiškio rajoną, pradėjo darbuotis Salamiestyje, vėliau perėjo į „Ateities“ kolūkį dirbti fermos vedėja. Čia ir susipažino su būsimu vyru Petru.

P. Jakšys – tikras svidenietis. „Čia gimiau, čia ir mirsiu“, – šypsojosi vyras.
Šeimoje buvo trys vaikai, bet sesutei anksti mirus, augo su vyresniu broliu Jonu, kuris dabar gyvena Panevėžyje. Petras mokėsi Kupiškyje, dirbo apskaitininku „Ateities“ kolūkio kontoroje, o išlaikęs vairavimo egzaminą ilgus metus dirbo vairuotoju tame pačiame kolūkyje. „Kai 1993 m. pradėjome ūkininkauti, mane iš kolūkio atleido. Pradžioje ūkis buvo nedidelis, paskui po truputį plėtėmės“, – pasakojo P. Jakšys.

Šeima turėjo nemažą gyvulininkystės ūkį, 30 karvių, vaikų padedami buvo pasistatę fermą, dirbo žemę, kol leido sveikata. Vėliau gyvulius pardavė, šiandien laiko tik vieną karvę, kad būtų savo pieno, sviesto.

Su anūkais Vakare, Vytu (sėdi), Jordanu ir Monika.

Turtas – vaikai ir anūkai

Paprašyti prisiminti savo pažintį ir draugystės pradžią, Jakšiai juokavo, kad jau labai seniai viskas buvo. Bet tokie dalykai nepasimiršta.

„Dirbau fermos vedėja, turėjau draugių, kurios pradėjo piršti man Petrą. Kai gyvulius veždavome į mėsos kombinatą, tai kolūkio pirmininkas vis jį pasiųsdavo. Taip ta mūsų draugystė, meilė ir įsiliepsnojo. Petras man pasirodė rimtas, sąžiningas, o gyvenant kartu, kaip ir pas visus, visko buvo. Bet štai iki šiol abudu krutam“, – kalbėjo S. Jakšienė.

O Petras juokavo, kad būsimą žmoną po truputį prisipratino. Iki vestuvių draugavo neilgai – porą metų. Susituokę apsigyveno kolūkio skirtame valdiškame būste, vadinamame „alytuke“ Svideniuose. Čia įsikūrė pradžioje ne vieni, kartu gyveno ir kita šeima. Lengva nebuvo, vyras išvyko į armiją, su sūnumi likusi Stasė dirbo, samdė auklę. Sutuoktiniui grįžus, pradėjo kurtis savarankiškai.

„Vyro tėvai jau buvo baigę statytis namus Svideniuose, jie čia gyveno. Paskui mama mirė, po pusmečio ir tėtis. Liko brolis, o jam išvažiavus į Panevėžį, mes persikėlėme į vyro tėvų namus“, – prisiminė pašnekovė.

Jakšiai visą laiką vertėsi ūkiškai, laikė gyvulius, dirbo kolūkyje. Vienas po kito gimė vaikai. Jų auklėjimą, visus džiaugsmus ir rūpesčius stengėsi dalytis per pusę. „Sūnūs ir dukra augo kaime, turėjo savo veiklos, bet daug ir dirbo, padėdavo mums namuose. Tuomet nebuvo telefonų, kompiuterių, leisdavome tik pusę devintos pasižiūrėti filmukus ir – į lovas. Vyras jiems buvo griežtas, užtekdavo vieno žodžio, o man ir balsą reikėdavo kelti. Bet auklėjom, kaip mokėjom, užaugo geri vaikai“, – džiaugėsi keturių atžalų mama.

Jakšiai užaugino tris sūnus ir dukrą. Vyriausias Virginijus su žmona Daiva turi sūnų Vytą, taip pat dar dvi atžalas iš pirmos santuokos – Jordaną ir Moniką. Daiva – vienintelė Jakšių dukra. Pasak Stasės, vyras labai džiaugėsi jos sulaukęs. Daiva su vyru Edmundu užaugino du sūnus – Edviną ir Luką ir džiaugiasi pagranduke dukra Vakare. Neseniai tapo seneliais. Jų vyresnėlis Edvinas su žmona Sandra susilaukė dukrytės Adelės, kuriai dar tik savaitė.

Jakšių sūnaus Vaidoto ir marčios Irenos šeimoje – dvi dukros Ugnė ir Ingeborga. Jauniausias sūnus Mantas gyvena Svideniuose, ūkininkauja perėmęs iš tėvų ūkį ir dirba ugniagesiu. Turi du vaikus – Matą ir Liepą.

Stasė ir Petras Jakšiai (viduryje) su vaikais. Iš kairės – Vaidotas, Virginijus, Daiva ir Mantas.
Nuotraukos iš asmeninio Jakšių albumo

Švęs, tik vėliau

Auksinių vestuvių jubiliatai džiaugėsi, kad visi vaikai įsikūrę netoliese, dažnai pas juos atvažiuoja. „Labai mums gera. Visos šventės – kartu, stengiamės jas atžymėti, vaikai pasistengia. Nei vienas gimtadienis, vardadienis nebūna pamirštas. Kai susirenka visi, tai dvi dešimtys žmonių aplink stalą susėda“, – sakė S. Jakšienė.

Tik šiuo metu viskas kitaip. Per Kūčias su vyru buvo vieni, o Kalėdų dieną sulaukė staigmenos – puokštės gėlių iš atžalų. „Planavome auksines vestuves paminėti, bet viską atidėjome pavasariui. Ketiname atnaujinti ir santuokos įžadus. Vyras švęs savo 75 metų jubiliejų, tai kartu viską padarysime“, – kalbėjo S. Jakšienė.

Prieš dešimtmetį Jakšiai gražiai atšventė ir 40 metų santuokos sukaktį. Taip pat atnaujino įžadus, o iš vaikų gavo malonią dovaną – kelialapį į sanatoriją, kartu su vyru turėjo progą pailsėti, atitrūkti nuo namų.

Dukra ir sūnūs su šeimomis mėgsta stebinti. Mamai 75-ojo jubiliejaus proga jie padovanojo skrydį keturviečiu lėktuvu. „Dar neskridom, bet reikės, irgi pavasariui atidėjom“, – šypsojosi Stasė.
Linksmam vaizdo pokalbiui vėl pakrypus rimtesne linkme ir paklausus, kokie buvo tie kartu praleisti 50 metų, S. Jakšienė sakė, jog net nepamatė, kaip jie pralėkė. Didžiausias džiaugsmas, kad dar abu kruta. Yra su kuo ir pasitarti, ir pasibarti.

„Šeimoje labiausiai reikia kantrybės ir mokėjimo vienas kitam atleisti“, – pabrėžė P. Jakšys.

O Stasė jam paantrino, kad labai svarbu ir supratimas. Nereikia tik barniui įsiplieskus jau galvoti apie pasukimą skirtingais keliais. „Niekada tokios minties neturėjau, jei sukūrei šeimą, turi ir nešti tą naštą. Duok Dieve, kad ir toliau eitume kartu, būtume sveiki“, – vylėsi S. Jakšienė.

Su vaikais ir anūkais Sodeliškių dvare minint Tėvo dieną.