Šiais metais Gintarė Bražaitė tapo absoliučia Lietuvos sunkiosios atletikos čempionato nugalėtoja tarp moterų – svorio iki 71 kg varžybose ji išrovė 90 kg ir išstūmė 112 kg štangą. Taip dar kartą pagerinti stūmimo rungties ir dvikovės Lietuvos rekordai. Dvikovėje G. Bražaitė surinko 202 kilogramus.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Linksma, paprasta, ir, kaip daugkartinė Lietuvos čempionė, gal net per kukli. Tokia šimonietė Gintarė Bražaitė, absoliuti šių metų Lietuvos sunkiosios atletikos čempionato nugalėtoja tarp moterų.
Trenerė ir olimpinės rinktinės narė papasakojo apie augančią konkurenciją, kas yra sprogstamoji jėga ir kada į rankas norisi paimti gitarą.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Tai, ką rašo apie Tave interneto portalai ir spauda, priverčia išsižioti. Šiek tiek skaitytojams pacituosiu: „garsiausia Anykščių sunkiaatletė“, „absoliuti Lietuvos čempionė“, „15 kartų pagerinusi šalies rekordą“ ir t. t. Tau tik dvidešimt aštuoneri, o tiek daug pasiekei. Ar lengva pačiai patikėti tokia sėkme?
Jei atvirai, tai niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad tokių aukštumų galėčiau pasiekti. Taip nenutiko per vieną dieną. Viskas vyko palaipsniui, rezultatai kilo pamažu. Sakyčiau, kad tai buvo ne sėkmė, o nuolatinis darbas.
Apie savo pasiekimus stengiuosi galvoti kuo mažiau. Žiūriu į ateitį. Planuoju, išsikeliu tikslus, treniruojuosi. Per didelis galvojimas tik skatina įtampą.
Jei grįžtume į pačią Tavo, kaip profesionalios sportininkės, karjeros pradžią – nuo kada sunkioji atletika tapo neatsiejama Tavo gyvenimo dalimi? Ar ši sporto šaka ir atvedė Tave į Anykščius?
Anykščiuose apsigyvenau prieš aštuonerius metus, kai baigiau Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Nežinojau, kuria kryptimi pasukti, kur stoti mokytis. Nebuvau stropi dešimtukininkė, labiau tokia vėjavaikė. Pamokose išsėdėti būdavo labai sunku. Dar būdama gimnazistė domėjausi kultūrizmu, namuose patikdavo, liaudiškai tariant, geležis kiloti, bet tikrai nemaniau tapti profesionale.
Tėtis pasiūlė stoti į Anykščių technologijos mokyklą, kad nors bet kokią specialybę įgyčiau. Mokiausi, tačiau norėjau ir toliau sportuoti. Sykį kūno kultūros mokytojo paklausiau, gal kur galima papildomai svarmenų pakilnoti. Buvau nusiųsta į buvusį mokyklos bendrabutį, kur rūsyje ir radau besitreniruojančius sunkiaatlečius.
Ten susipažinau su treneriu Algirdu Ananka. Jis iš karto pasakė, kad tapsiu Lietuvos čempione ir olimpiete. Jo žodžiai beveik išsipildė ir už tai treneriui esu labai dėkinga. Olimpinėse žaidynėse nedalyvavau, bet tai tebėra vienas mano tikslų.
Europos čempionatas iki 23 m. Klaipėda, 2015 m.
Kaip Tavo norą užsiimti sunkiąja atletika vertino artimieji, draugai, pažįstami? Ar nesulaukei replikų, kad tai ne mergaitiški reikalai?
Tėvai į mano gyvenimą nesikišo, nenurodinėjo, kas gerai, o kas blogai. Žinojo, kad esu užsispyrusi, tvirto charakterio, blogu keliu nenueisiu, gėrimas ir rūkymas man rodo silpnumą, lengvą pažeidžiamumą, valios nebuvimą.
Gal tik mama šiek tiek bijojo, kad štangų kilnojimas gali pakenkti mano nugarai. Nuomonė ypač pasikeitė, kai baigiau Klaipėdos universitetą ir tapau diplomuota trenere. Gal pamatė, kad iš sporto galima pragyventi?
Sunkiomis akimirkomis mintys nurimsta į rankas paėmus gitarą. Labiausiai Gintarė Bražaitė mėgsta groti balades.
Draugai, pažįstami, irgi vertino gana teigiamai. Pradėjo daugiau domėtis, bendrauti. Nesu girdėjusi, kad kas šaipytųsi.
Nepriklausomose Europos šalyse nuolat akcentuojama lyčių lygybė. Pavyzdžiui, Lietuvos darbo rinkoje tai dar tebėra nemažas sopulys. O kaip yra sporte? Ar metams bėgant pastebi, jauti augančią konkurenciją, t. y. štangą kiloti trokšta vis daugiau merginų?
Lietuvoje, o ir visame pasaulyje daugėja merginų, norinčių užsiimti sunkiąja atletika. Pavyzdžiui, iš visų svorio kategorijų Lietuvoje šiuo metu nori varžytis aštuoniasdešimt merginų. Prieš aštuonerius metus norinčiųjų buvo gal perpus mažiau.
Labai gerai, kai yra su kuo varžytis. Tai skatina labiau pasitempti ir siekti dar geresnių rezultatų.
Turiu neblogą konkurentę iš Gargždų. Ji Lietuvos mastu yra antra po manęs, sparčiai tobulėja. Prieš varžybas viena į kitą piktais žvilgsniais nežaibuojame, tikslui siekti susikaupiame. Po varžybų, įtampai atslūgus, pabendraujame, kartu nusifotografuojame. Tai draugiška, protinga, tikslo siekianti mergina ir nėra čia jokio pavydo.
Pasaulio čempionatas, 2019 m. Tailandas.
Pernai debiutavai pasaulio pirmenybėse Tailande, užėmei tryliktą vietą. Ar esi patenkinta savo pasiektu rezultatu?
Tai jau ne pirmas pasirodymas tarptautiniuose vandenyse. Prieš penkerius metus Europos jaunimo pirmenybėse laimėjau sidabrą. Šiuo rezultatu esu patenkinta, o štai pernykščiu – nelabai.
Galėjau patekti bent į dešimtuką. Antra vertus, tai pirmas pasaulinio masto čempionatas, kuriame dalyvavau. Sportininkų žargonu tariant, vadinamosios „barankės“ (nulio – aut. past.) – negavau. Tuomet susimąsčiau, gal viskas nėra ir blogai.
Iš esmės esu mėgėja save pabarti. Kai žinau, kad galėjau pasirodyti geriau, save kritikuoju labiau.
Neįsižeisk, bet paklausiu ir apie liūdnus dalykus. Ar dažnai patiri tą jausmą, kai to, ką užsibrėžei įgyvendinti, nepavyksta? Ar stiprios merginos irgi verkia?
Be abejo, verkia. Kartais taip būna, kad po varžybų aplanko liūdesys, pyktis, nusivylimas savimi. Tai natūralu.
Tokiais momentais stengiuosi negalvoti apie tai, kas buvo. Nuotaiką padeda pakelti muzika. Pasiimu gitarą, pagroju kokią baladę. Kai nepasiseka varžybose, mokausi groti kokį nors kūrinį. Mintis padeda atitolinti ir stipri muzika, klausausi metalo.
Sunkioji atletika, nesportuojančių žmonių akimis, padeda užsiauginti daugiau raumenų, tai suprantama kaip daugiau jėgos. O kokias dar savybes išugdo šis sportas?
Šioje sporto šakoje svarbiausia turėti užsispyrimą. Jis įgimtas, bet galima ir išsiugdyti. Sunkioji atletika augina pasitikėjimą savimi, ugdo vidinę tvirtybę – sugebi atsiriboti nuo išorinių veiksnių.
Kartu su fizinėmis savybėmis, su raumenimis auga ištvermė, valia, greitis ir sprogstamoji jėga.
Sprogstamoji jėga – kas tai?
Jėga su greičiu. Mes ne galiūnai, kurie traukia didelį svorį iš lėto. Mes keliame štangą greitai, lyg ta jėga iš mūsų išsprogtų.
Lietuvos regiono varžybos, Anykščiai, 2020 m.
Esi tokia paprasta, gal netgi sakyčiau kukli mergina, su Tavimi lengva bendrauti. Ar per tuos aštuonerius metus teko patirti žinomumo kainą, ar nebuvai susirgusi vadinamąja „žvaigždžių liga“?
O koks čia gali būti sužvaigždėjimas? Tiesiog toks mano darbas. Aš intravertė, labiau namisėda ir man populiarumo nereikia.
Dalyvavimas varžybose priverčia išeiti iš komforto zonos, turiu prie to prisitaikyti, antraip baimė trukdys sportuoti. Anksčiau prisitaikyti buvo sunkiau, dabar jau lengviau, nes labiau savimi pasitikiu.
Bet koks sportas suteikia pasitikėjimo savimi. Todėl jei tik yra galimybė, rekomenduoju visiems – pradėkite sportuoti, kad ir nors truputį pabėgiokite.
Pokalbio pradžioje minėjai, kad dirbi trenere Anykščių kūno kultūros ir sporto centre. Ar jau perkandai strategiją, kas labiausiai įkvepia motyvacijos pritrūkstančius vaikus?
Dirbu dar tik keletą metų, tad ir patirties turiu nedaug. Tikra tiesa, kad šiais laikais vaikai turi mažai kantrybės. Jiems atrodo paprasčiau viską mesti negu daugiau pasistengti. Jei į treniruotes vaikas eina dėl to, kad to nori tėtis, mama, o ne jis pats, įkvėpti turbūt ir neįmanoma.
Berniukus motyvuoja tai, kad jie bus stipresni, labiau gerbiami, nepatirs patyčių. Mergaitės, kaip ir visose srityse, turi daugiau vidinės motyvacijos, joms kažko įrodinėti nelabai ir reikia.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad raumeningas žmogus jaučia kitų pagarbą, gal netgi šiek tiek jo prisibijoma. Tačiau pabendravus nuomonė pasikeičia.
Ar kartais pagalvoji, kaip Tavo gyvenimas būtų pasisukęs, jei nebūtum pradėjusi sportuoti?
Kartais pamąstau, ką veikčiau, jei nesportuočiau. Paspėlioju, bet klausimas taip ir lieka atviras.
Be trenerio profesijos, esu įgijusi dar keturias. Galėčiau dirbti tolimųjų reisų vairuotoja, bet vargu. Tai ne man. Galbūt galėčiau dirbti apsaugininke? Nežinau.
Pagal kitas įgytas profesijas galėčiau dirbti kaimo turizmo arba viešbučių srityje, tačiau nežinau, ar to norėčiau. Manau, kad vis tiek krypčiau į sporto pusę. Turbūt taip jau lemta.
