KINO KALBĄ IŠLAISVINA GYVENIMIŠKOS ISTORIJOS

„Lietuvių tautai labai trūksta saviironijos“, – mano vilnietis režisierius, dramaturgas, scenaristas Titas Laucius.

Ironijos, cinizmo netrūksta ir jo darbuose – T. Lauciaus trumpametražiai filmai nuo pat pirmo pasirodymo skina laurus kino festivaliuose.

Šiemet, visai neseniai, per „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus T. Lauciaus režisuotas dvidešimties minučių filmas „Šeima“ pripažintas geriausiu 2020 metų studento darbu. Filmų kūrėjas teigia, kad tai ne vien jo nuopelnas, o visos komandos indėlis.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kaip tapote kino kūrėju? Ar tai lėmė vaikystės pomėgis?

Pradėsiu nuo to, kad mano tėvai buvo išsiskyrę, tad beveik kas antrą savaitgalį atvažiuodavau pabūti pas tėtį į Antašavą. Abu dažnai žiūrėdavome filmus. Tuo metu buvo populiari videokasečių nuoma, jei pasiimdavai tris, gaudavai vieną nemokamai. Du filmus tėtis leisdavo išsirinkti man, o kitus rinkdavosi jis. Mano akimis, filmų žiūrėjimas kartu su tėčiu buvo gana turiningas laisvalaikis.

Dvyliktoje klasėje, kai reikėjo rinktis, ką studijuoti, supratau, kad iš visų dalykų man turbūt geriausiai sekasi kurti istorijas. Tai, sakyčiau, yra tėčio nuopelnas, jo dėka esu matęs daug filmų, o filmai ir yra kino kalba papasakotos istorijos. Taip pasirinkau kino dramaturgiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o po kiek laiko ten pat įstojau į vaizdo režisūros magistrantūrą. Kaip scenaristas dabar dirbu visu krūviu. Mano profesija leidžia dirbti iš bet kurios pasaulio vietos, kurioje bent retkarčiais yra internetas.

Nesakyčiau, kad man patinka vien filmai. Tai gali būti knygos ar dar kas kita. Aš tiesiog mėgstu istorijas.

Ar svetingai Jus, pradedantįjį, bet iš karto sėkmingą vaizdo režisūros studentą, svetingai priėmė Lietuvos kino padangės senbuviai? (Pirmas 2017 metais T. Lauciaus režisuotas filmas „Kambariokai“ atrinktas į trumpametražių filmų festivalį Portugalijoje, o po metų pasirodęs antras filmas „Gyvatė“ tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ pelnė perspektyviausio režisieriaus apdovanojimą – aut. past.)

Žinoma, jaučiau įtampą ir kartu buvo labai keista, lyg turėčiau kažkam kažką įrodyti. Kiekvienas egzaminas buvo atviras, vykdavo kino teatre, o kas norėjo, galėjo ateiti pasižiūrėti.

Savo filmuose noriu atskleisti gana ironišką, netgi cinišką požiūrį. Šitą savybę turbūt paveldėjau iš tėčio, jis turi ironijos gyslelę.

Mums, lietuviams, trūksta saviironijos. Labai sunku iš savęs pasijuokti ar kito atsiprašyti.

Apie trumpametražį kiną sklando įvairiausių nuomonių. Vienur teigiama, kad tai tėra studentiški bandymai, kitur tai vertinama kaip neišsipildęs režisieriaus formatas. Ar dažnai tenka susidurti su požiūriu, kad dvidešimties minučių kinas lyg ir nelaikomas kinu?

Dalis tiesos šiuose žodžiuose yra. Man irgi prie širdies labiau visas metražas, į tai labiau koncentruojuosi kaip scenaristas. Taisau dialogus, perrašau filmo struktūrą.

Galiu atsakyti, ir kodėl kuriu trumpametražius filmus. Tiesiog vaizdo režisūros studijos yra brangios. Kino kaštai tikrai nemaži, o kiekviena „treniruotė“ – labai svarbi ir reikalaujanti nemažai laiko. Todėl studentai ir kuria trumpus filmus. Ilgametražiam filmui niekas neskirs tiek finansų. Kitaip tariant, trumpas metražas yra tartum kelias mažais žingsneliais iki ilgo.

Mes kino kalbą esame pratę matyti stambiu planu, bet ir nedidelių filmų nuvertinti nederėtų. Dešimties minučių trukmės ir pusantros valandos filmo lyginti nėra ko – tai tiesiog skirtingos formos, kurias galima skirtingai pritaikyti.

Kurdamas trumpametražį filmą esi priklausomas nuo kitų autorių filmų. Žiūrovas tik įsijautė į vieną filmą, o jau rodo kitą. Lokomotyvo principu rodomi filmai man nelabai patinka.

Minėjote, kad kurti kiną nepigu, o ir tam reikia atseikėti nemažai laiko. Jei galite, atskleiskite, kiek, pavyzdžiui, laiko ir finansų atsiėjo kuriant naujausią „Auksinės gervės kiaušiniu“ apdovanotą filmą „Šeima“?

Sumos tiksliai atskleisti nenorėčiau, bet penkių tūkstančių eurų nereikėjo. Dalį sumos finansavo ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

Nuo scenarijaus rašymo iki paties filmo sukūrimo užtrukau apie pusmetį. Pats filmavimo procesas tęsėsi gal keturias dienas.

Studentiškas kinas nėra komercinis. Jei filmo tikslas būtų uždirbti kuo daugiau pelno, tai būtų pritraukę investuotojų, užsakovų, bet tai nebūtų skanu nė vienai auditorijai. Valstybiniai fondai skirti labiau meniniams tikslams. Tai man, kaip kūrėjui, būtų priimtinesnis variantas.

Kiek teko bendrauti su rašytojais, nemaža dalis kalbintųjų yra sakę, kad jie turi šimtą kartų daugiau skaityti, o ne rašyti. O kaip yra kine? Ar norint sukurti vieną gerą filmą reikia peržiūrėti, išanalizuoti šimtą gerų?

Įdomus klausimas – nebuvau apie tai susimąstęs. Įkvėpimo galima semtis iš visur. Mėgstu skaityti knygas, bet labiausiai įkvepia gyvenimiškos istorijos, o ieškodamas variantų, kaip tą gyvenimą perkelti į ekraną, analizuoju kino filmus.

Koks, Jūsų akimis, turi būti geras kinas, o koks – prastas?

Geras kinas turi pasakoti istoriją. Nors ir jos nebūtinai reikia, gerą kiną galima pajusti emocijomis. Blogas, prastas kinas iš karto pajaučiamas, nereikia ir apibūdinimo. Gali būti ir taip, kad kino filmas būna sukurtas tiesiog ne laiku, o gali būti ir taip, kad jis tiesiog silpnas visomis prasmėmis.

Jūs esate ne tik savo filmų režisierius, bet ir scenarijaus autorius, ir kompozitorius, žodžiu, žmogus orkestras. Ar žadate suvaidinti savo paties režisuojamame filme?

Esu bandęs. Man dažnai sako, kad aš garsiai kalbantis pamaiva. O pamaivų nelabai ir pats mėgstu. Nekoks iš manęs aktorius, veikiau parodija.

Kodėl kuriant filmą aš prisiimu tiek darbų, visai paprastai atsakysiu – studentiškų filmų biudžetas ribotas, tai pats viską ir turi suspėti aprėpti. Gerai, kad dar atsiranda tokių kaip aš bepročių draugų, bendraminčių, kurie prisideda prie mano idėjos.

Atlikėjai, rašytojai ir kino kūrėjai dažnai patiria nuostolį dėl internetinių piratų, t. y. interneto vartotojų, nelegaliai parsisiuntusių jų kūrinius. O Jums ar teko su tuo susidurti?

Oi, buvo. Kaip aš tada džiaugiausi. Gal būčiau ir nežinojęs – tai tėtis vienoje internetinėje svetainėje rado.

Kai mano darbai studijiniai, nesiekiantys pelno, šiuo atveju piratavimas tik išėjo į naudą. Kažkas eikvojo savo laiką, kad gaučiau daugiau dėmesio. Savotiškai gera tai žinoti. Kai studentiški filmai baigsis, prašyčiau iš manęs nebevogti.

Per pirmą pandemijos bangą su bičiuliais sugalvojote vidutiniškų filmų vakarus ir iki šiol juos tęsiate. Kaip gimė ši idėja?

Idėją parsivežiau iš Čekijos, tiksliau iš Prahos. Ten populiaru mažuose kino teatruose rodyti vidutiniškus kino filmus. Blogo skonio filmai ten – kaip pramoga. Neva, kai viskas taip blogai, tai nors pasijuokime iš nevykusių filmų. Kai kuriems tai ir nostalgija. Aš irgi esu tos kartos atstovas.

Šią mintį pasiūliau draugams – taip kartu kas mėnesį vidutiniškus filmus žiūrime nuotoliniu būdu. Pavadinimas, kaip supratote, irgi ironiškas. Filmus atrenkame pagal tam tikras taisykles. Pavyzdžiui, filmai turi būti su lietuvišku dubliažu, sukurti iki 2000 metų, negavę jokių apdovanojimų, turi turėti savo rekvizitą ir pan.

Kaip manote, koks bus ateities kinas? Pasaulis toks skubantis, nebegalėsime skirti laiko daugiau nei valandą trunkantiems filmams, gal trumpametražiai filmai tik populiarės?

Sunkoka prognozuoti, bet tikiuosi, kad kino teatrai nuo to nenukentės. Nepeikiu internetinių platformų, tai labai geras dalykas, tačiau seną kiną norėčiau žiūrėti tik kino teatre.

Užtat kino teatre negalėčiau žiūrėti siaubo filmų. Mane trikdo kikenimai ir šūkavimai.

O kaip komedijos?

Į jas išvis labai rimtai žiūriu. Tai labai liūdnas žanras. Juokiamės iš dalykų, kurie kartais būna gana graudūs.