NEBLĖSTANTI RENATOS ŠEIBOKIENĖS INICIATYVA

Renata Šeibokienė mano, kad imtis iniciatyvos patiems kur kas geriau užuot rodžius pirštu į kitą.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Šiame sumaterialėjusiame pasaulyje esame pratę daug ką vertinti žodžiu „neapsimoka“. Taip dažniausiai sakome, kai manome, kad įdėtos pastangos neatsipirks.

Kupiškėnė Renata Šeibokienė turi kiek kitokią nuomonę šia tema. Pašnekovė ne vienerius metus neatlygintinai savo rankomis puošia Kupiškio mokyklos „Varpelis“ aplinką – akį džiugina kūrybiniai darbai ir mokyklos kieme žydinčios, jos rankomis užaugintos ir išpuoselėtos gėlės.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Apie kitokį ir nuostabų darbą

Nors tikroji R. Šeibokienės profesija yra socialinio darbuotojo padėjėja, šešerius metus ji dirba auklėtojos padėjėja „Varpelio“ mokykloje. Grupė mišri, joje ugdomi 2–6 metų raidos sutrikimų ar negalią turintys vaikai.

Darbas nelengvas, reikalaujantis didelės atsakomybės ir psichologinio pasirengimo, bet R. Šeibokienė tvirtino, kad nuo pat pirmos dienos yra savo rogėse.
„Visi vaikai labai geri, nuostabūs, bet kartu jie yra ir unikalūs. Kiekvienas turi savo mėgstamus žaislus, užsiėmimus“, – kalbėjo kiekvieną dieną vaikų apsupta Renata.

Darbas su specialių poreikių turinčiais vaikais jautrus, tad ir kone kasdien už širdies griebiančių momentų pasitaiko. Gaila bendrabutyje gyvenančių mažylių, kurie skaičiuoja dienas, kada galės grįžti namo. Gaila neįgaliojo vežimėlyje prikaustytų vaikų, kurie mato kitus grupės draugus, žaidžiančius judrius žaidimus. Nors jie ir negali to padaryti, bet džiaugiasi taip, tartum patys kartu su visais bėgiotų.
Jautru ir tada, kai vaikai netyčia mama pavadina. Kai kuriems šis žodis išsprūsta dėl mamos ilgesio, o kai kurie jų tik šį vieną žodį ištarti temoka. Nepaisant tokių akimirkų, R. Šeibokienė teigė niekada neturėjusi minties darbą keisti. Priešingai – tokia patirtis vertinga. Iš vaikų galima pasisemti gėrio, optimizmo, entuziazmo ir kitų teigiamų dalykų, kurių mes, darbuose paskendę suaugusieji, stokojame.

Kūrybinis polėkis – kaip meditacija

Anot R. Šeibokienės, darbas ugdymo įstaigoje padėjo atsiskleisti ir kūrybinėms idėjoms. Pamato įdomų puošybos elementą ir mintyse jau dėlioja, kaip būtų galima mokyklos erdves papuošti.

Lubas puošiantys burbulai – iš kartoninių kiaušinių dėžučių.

Noras krapštytis, kaip ji pati spėliojo, turbūt iš mamos atsiradęs. Mama labai megzti mėgdavo ir dukrą išmokė. Deja, mezgimą kurį laiką teko į šalį atidėti, nes norėjosi daugiau ką nors išbandyti.

„Klijavimas, lankstymas man tartum meditacija“, – taip dabartinį savo pomėgį apibūdina ji.
Apie R. Šeibokienės norą kurti grožį žino visas bendradarbių kolektyvas. Taip pat žino, kad jei paprašys pagalbos šiuo klausimu, Renata negalės atsakyti „ne“.

Pastaruoju metu R. Šeibokienė seka populiaria antrinio žaliavų panaudojimo mada.
Prieš pusmetį ji pamatė įdomiai išlankstytą knygą vienoje parduotuvės vitrinoje.

Idėja labai sudomino, tad nusprendė knygomis papuošti mokyklos koridoriaus palanges.
Kad sumanymą įgyvendintų, R. Šeibokienė knygas lankstė beveik per visą vasarą – arba darbe, vaikų pietų miego valandomis, arba namuose vakarais.

Tokią knygą-dekoraciją, pasak R. Šeibokienės, pasidaryti gana paprasta, reikia tik senos, nebereikalingos knygos ir kruopštumo. Knygą reikia atversti per patį vidurį ir kiekvieną puslapį užlenkti centro link. Kaip lenkti puslapį perpus, ar įstrižai, ar kitaip – kiekvieno pasirinkimas, tik visus puslapius svarbiausia užlenkti vienodai lygiai. Kai puslapiai išlankstyti, tada knygos vidurį galima papuošti gėlytėmis, varpeliais ar kuo nors kitu, ką tik vaizduotė sukuria. Šias papildomas detales geriausia būtų pritvirtinti karštais klijais.

Visų užmirštos ir nebereikalingos knygos, patekusios į Renatos Šeibokienės rankas, virsta puošmena. „Klijavimas, lankstymas man tartum meditacija“, – taip savo pomėgį apibūdino pašnekovė.

Pašnekovės teigimu, tokią knygą pirmą kartą darant užtrunkama 5–6 valandas, o įgudęs gali padaryti ir perpus greičiau.

Saugantiems gamtą ir norintiems pasidaryti papildomų išlaidų nereikalaujančią namų puošmeną skaitytojams R. Šeibokienė siūlė iš tuščių kartoninių kiaušinių dėžučių išsikirpti gėles ir jas suklijuoti į vieną didelį burbulą. Tokią dekoraciją paprasta nudažyti guašu ar purškiamais dažais. Mažesni iš kelių gėlių suklijuoti burbulai galėtų virsti stilingais eglutės žaisliukais, o iš keliasdešimties gėlių pavirsti ir lubų dekoracija.

Dievina pelargonijas

R. Šeibokienė jaučia silpnybę ir vazoninėms gėlėms. Gėlių augintojai iš visų labiausiai patinka pelargonijos. Jos nereiklios, o ryškiaspalviai žiedai teikia džiaugsmą ištisus mėnesius.

„Šiltuoju metų laiku mano kiemas pilnas vazonų, o orams atvėsus jos keliauja ant palangių“, – pasakojo gėlių mylėtoja.

Gėlių priežiūra, jos manymu, yra anaiptol ne rūpestis, o malonus atsipalaidavimas, tad R. Šeibokienė sugalvojo, kad būtų visai šaunu, jei pačios užaugintos gėlės žydėtų ir mokyklos kieme. Šį sumanymą labai palaikė ir mokyklos „Varpelis“ direktorė Daiva Pečiukėnienė, ir kiti bendradarbiai.

„Darbo yra, bet susitvarkome. Gerus kolegas turiu, padeda ir laistyti, ir ravėti“, – pasidžiaugė iniciatyvos nestokojanti moteris.

R. Šeibokienė nėra girdėjusi pašaipų, kad triūsia neatlygintinai, ar pasipiktinimų, kad į savo sumanymus įtraukia ir kitus. Jos manymu, puošti mus supančią aplinką yra savaime suprantamas dalykas, o rodyti iniciatyvą patiems kur kas geriau užuot rodžius pirštu į kitą.