PONYSTA

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Soko, ba klopato gyvint žmogui nobodu. Tai ir ošiai po tu madu.

Kaimynka atonešė možų kačiūkštį. Privobijo manį, posakom užpucano, kad tiktai jimčia. Kata tai ne kiaula, neba kų iškodis, kad pardėn po pieno podėlį išlaks. Kėp jau didėsnis bus, pelytas pradas gaudyt, o ir paržėm nebus tėp nobodu, vis gryčioj gyva dūšia.

O pėrolkįs buvo pirmų nedėlių – tik išdykina bliudėlį ir vėl rėkia. Visas pėrkorįs, panosa nušošus, okys užlipį, tik atsitupia ir snaudžia, musėt kirmėlių apstotas.

Untroj nedėlioj prakiuto mono katinėlys. Snūdas nebajema, unt vokaro tai kėp parkūnas įsidūksta. Tai skrebi skrebi užu šėpos, tai šlami šlami užupečky – atrunda kokį caro čėsų guzikų ir ridana.

Trečioj nedėlioj kotinas jau išmandrėjo. Aina pipkų (vuodagų) iškėlįs, koilys blizga, okys kėp palados žiba. Kų paduodi, nebagerai.

Dašros skūralas par prastai, o pienas bliūdi gyžt pradėjo. Pasistiebįs žiūri akys ir rėkia, latanu kėpšia, grynos mėsytas prošo. Pagailajau ir atpjoviau šmotėlį. Jei bobuta būt pamočius, būčiau bort govus. Sakyt, no kadu gi čia toki ponysta mūsų kiemi, kad kotas skilundžiais pėnimos paliko?

Jėgu ir gausiu bort, nesisprėčysiu. Skilundys bobutas jaunystaj buvo kėp to kotino svajona. Turėjo kaimi viena davatka skilundžių priskabinus, pėmenim duodavo, bat už tai pagėdot prašydavo. Mergiotam po mažiau atpjaudavo, o zėkiom po daugiau, mat tė prismaluodavo, kad žoda kunigėliais būt. Neba pirmos jaunystas tas skilundis būdavo, ale visi volgė pačepsadami ir nesiėkštijo.

Unt skilundį unksčiau ir mas kėp tas kotinas žiūradavom, seilį varvydavom. Dabar visako pertėkį asam, kožnųdėn švinta. Noriu kėpto gurno – parsinašu do korštų iš krautuvas, nerundu Kupišky skanaus vadaro (vėdarų) – lakiu Panvėžin, noriu gardėsnio lepezėlio – pasiskumbinu ir atovaža prė pot durų.

Ne tik unt volgymo mas ponai palikį. Pėsti nebainam, noriam būt važiuoti. Su mašinu, jeigu galatumam, nuvažiuotumam ir ti, kur karolius pėsčias voikšto. Jėgu do labiau prasgyvinsma, gol ir su orlaiviu laksma?

Autorės nuotrauka